Vitos poezija – iš Molėtų į sostinę
Pirmakursė Vita Ličytė – kurianti mergina į Vilnių atvykusi iš Molėtų. Ji mano, kad rašant eiles neįmanoma atsiriboti nuo savo emocijų. Anot jos, žmonės ir kuria norėdami tas emocijas išlieti. Vita Vilniuje dar tik porą mėnesių, tačiau ji jau brandina naujas kūrybines idėjas, kurioms ją įkvepia sostinė.
Tu matai,
Kad skliautai,
Kad dangaus pamatai,
Ir vėl dega…
Tu tiki,
Kad kiti,
Užmiršti,
Palikti,
Bus laimingi.
Tu žinai,
Kad blogai,
Negerai
Taip lengvai,
Krist į tamsą.
Tu tiki
Ir kenti,
Kad rasi išėjimo angą…
Nors pro langą.
Tu vilies
Ir tikies,
Kad išėjęs
Rasi tą tiesą,
Tą kelią,
Kurį palikai,
Užmiršai
Ir pabėgai,
Nuo savęs
Į tamsą.
Sugrįžk…
***
Klevai žydintys
Kitaip nei pernai.
O beržai ne.
Purienos prieš tylą
Lenkia galvas.
Tyla,-
Prieš pavasario kvapą.
Vaikas įsibridęs lig kelių
Į tolį plaukia ratilai.
Garnys ištiesė kaklą
Nendres sulenkė.
Kvėptelėjo vėjas.
Sekundei
Atsikvėpė tyla
Laikas tyliai miega
Uždarytas
Varlės kurkule.
