Žvilgtelėkime į jas visuomeninio transliuotojo politinės ir finansinės nepriklausomybės atžvilgiu. Būtent tai jį turėtų skirti nuo valstybinio propagandinio modelio. Būtent šiuo aspektu politikų pasiūlymus turėtų vertinti visuomenė.

Pradėkime nuo finansų. Pataisų autoriai siūlo uždrausti LRT eteryje reklamą, išskyrus socialinę. Norėtųsi priminti, kad vieną kartą įstatymu reklama jau buvo uždrausta, tačiau sumanymo nepavyko realizuoti. Bet tuomet politikai, atimdami vieną iš finansinių šaltinių, bent jau pasiūlė alternatyvą – abonentinį mokestį. Ir tai nepavyko. Dabar panašu, kad į automobilį neleidžiama pilti benzino, tačiau kuo važiuoti niekas nepasako.

Tai mums atrodytų neišmintinga reklamą drausti krizės metu, kuomet valstybė nepajėgia išlaikyti visuomeninio transliuotojo. Tačiau viskas tampa aiškiau, kai į susitraukusį reklamos pyragą žvelgi komercinių transliuotojų akimis. Tai kam iš tikrųjų naudingas šis sprendimas? LRT, visuomenei, žiūrovui, kuris naiviai tikinamas, kad nuo šiol galės nemirksėdamas žiūrėti tūkstančius prasmingų akimirkų?

Nieko panašaus. Nebus reklamos, tačiau bus rodomi laidų anonsai. Vadinasi, arbatą bus kada užsivirti, laidos bus pertraukiamos, tik skirtumas, kad LRT turės dar mažiau pinigų nei turi dabar.

Europoje yra keletas šalių, kurių visuomeniniai kanalai nerodo reklamos, tačiau daugiau tokių, kuriose ir biudžeto pinigai keletą kartų didesni, ir dar leidžiama prisidurti iš reklamos. Nors pripažįstama, kad visuomeniniai transliuotojai iškreipia konkurencinę rinką ir žaidžia joje ne visai sąžiningai, tačiau reklama laikoma vienu iš politinio nepriklausomumo garantų, leidžiančių nebūti nuolankiu biudžeto pinigų prašytoju. Ji taip pat yra informacijos rūšis, reikalinga aktyviam žiūrovui. Vadinasi, daliai auditorijos nustojus žiūrėti LTV, sunkiau bus ir su misijos reikalais.

Akivaizdu, kad uždraudus reklamą LRT bus nušauti mažiausiai du zuikiai: politinė valdžia turės paklusnią LRT ir dėkingas komercines. Geriau nebūna.

Politikai siūlo ne tik atimti dalį pinigų, tačiau nori kištis į jų skirstymą. Biudžeto lėšos negalės būti naudojamos komercinei veiklai, kuria nėra tenkinamas viešasis interesas. Netrukus, matyt, bus pridėtas sąrašas to, kas interesą tenkina ir kas ne.

Kas jį sudarys? Radijo ir televizijos laidos nėra pabiręs kratinys, visos jos sudaro programos visumą. Kai kam atrodančios nemisijinės laidos gali padėti suburti auditoriją po to rodomoms itin svarbioms. Tai, kas vienam atrodo niekam verta, kitam yra svarbu ar įdomu.

Nesulaukęs įstatymo pataisų LTV jau paliko programų direktorius Jonas Banys, teisingai nusprendęs, kad kai nėra lentų, nereikalingas ir svirno statymo darbų vykdytojas. Tiesa, jis galėjo pasitraukti ir anksčiau, nes TV programos reikalais uoliai užsiiminėja LRT taryba, o dabar, matyt, to imsis ir Seimas.

LRT valdymo pavadėlis trumpėja ne tik mažinant biudžetą ir finansavimo alternatyvas. Seimas tiesiogiai perima LRT valdymą. Jeigu Seimas nepatvirtintų LRT veiklos ataskaitos, tarybai būtų pavesta svarstyti generalinio direktoriaus tinkamumą eiti pareigas. Kad ir kaip viską voliotum į glotnią demokratijos vatą, generalinio direktoriaus skyrimo ir atleidimo iniciatyva vėl grįžta Seimui arba valdančiajai daugumai. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad LRT tampa labiau valstybiniu nei visuomeniniu.

O siūlymas atleisti LRT generalinį direktorių, jei jis per dvejus metus nepasiektų kasmetinių planų įgyvendinimo rezultatų, primena pasakų nelaimėlių dalią – suverpti nesuverpiamą vilną ar sunešioti nesunešiojamas klumpes.

Suvalstybinimo tendenciją patvirtina ir siūlymai LRT tarybos narių kadencijas sinchronizuoti su politinėmis (Seimo, Prezidentūros) kadencijomis. Visuomeniniam demokratinės valstybės transliuotojui neturėtų rūpėti politinis kalendorius. Valstybinis, be abejo, turi greitai persiorientuoti, kad būtų pasirengęs tarnauti valdantiesiems.

O klausimai, kaip mėgsta sakyti premjeras, labai paprasti: iš ko vis dėlto gyvens LRT ir negi dešinieji rengiasi valdyti šimtą metų, jeigu savo rankomis (balsais) atiduoda LRT būsimajai Seimo daugumai?

Susiję