Žemės ūkis – ne pagrindinis verslas

„Kai mes žiūrime į kaimo plėtros planą, matome, kad tai – žemės ūkio plėtros planas“, – sakė  A. Poviliūnas. Įsivaizduojama, kad žemės ūkis yra vienintelė vieta, kurioje gali pasireikšti kaimo žmogus.

Sociologas tvirtino, kad nereikia tapatinti kaimo gyvenimo ir žemės ūkio, nes ūkininkai gyvena ir miestuose, o kaimiečiai verčiasi kitais darbais.

Pasak A. Poviliūno, kaimo ir žemės ūkio painiojimas daro žalą kaimo gyventojams. Jie nesijaučia visaverčiais, nes vienintelė visuomenėje įsivaizduojama kaimo perspektyva – ūkis. O jei nesi su juo susijęs, negali objektyviai vertinti savo perspektyvų.

„Tikrajai kaimo plėtrai – bendruomenėms – iš septynių milijardų yra skiriama tik maždaug pusė milijardo litų“,  – pasakojo mokslininkas.

Bendruomenės keičia visuomenės požiūrį

Šiuo metu Lietuvoje yra susikūrę daugiau negu pusantro tūkstančio kaimo bendruomenių. Pasak kaimą tyrinėjančio mokslininko, tai natūralus kaimo maištas prieš vyraujančią visuomenės nuomonę.

A. Poviliūnas sakė, kad sovietmečiu kaimą, o tiksliau kolūkius, sudarė trys sluoksniai: vadovai, įvairių sričių specialistai ir vietiniai gyventojai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir sugriuvus kolūkiams, vadovai ir vietiniai gyventojai pajamų šaltinius daugiausiai susirado žemės ūkyje, o specialistai liko „be vietos“. Būtent su tuo sociologas sieja dabartinį kaimo „sąjūdį“ ir aktyvų bendruomenių kūrimąsi.

„Vietiniai inteligentai nori parodyti, kad kaime galima ne tik žemę dirbti. Tai velniškai pozityvus reiškinys“, – teigė A. Poviliūnas.

Anot jo, tokios bendruomenės padės ateityje mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo, taip pat galima tikėtis gyvenvietėms sulaukti daugiau savivaldos, pripažinimo. Svarbiausia, sakė A. Poviliūnas, kad nebūtų konkretinama, kas yra tipiškas kaimas ir tipiškas kaimietis.

Susiję