Valdemaras Kukulas – poetas, eseistas
Valdemaras Kukulas 1982 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, dirbo laikraščiuose „Komjaunimo tiesa“ ir „Respublika“, bendradarbiavo su žurnalu „Naujoji Romuva“. Nuo 1984 metų yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, dabar dirbantis savaitraštyje „Nemunas“. Poetas yra išleidęs aštuonis eilėraščių rinkinius (du iš jų skirti vaikams), parašęs eseistikos knygų. V. Kukului yra įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinkinį „Aštuoni gėli vakarai“, Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. Poetas 2007 m. tapo penktuoju Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Poetą ir eseistą Nacionalinės kultūros ir meno premijos nominacijai pristatė leidykla „Homo liber“.
Svetainėje Rašytojai.lt teigiama, jog Valdemaro Kukulo kūryboje vyrauja egzistencinio nuovargio, nežinios ir grėsmės motyvai, reiškiami aštriomis vaizdų dermėmis, dažni kaimo aplinkos vaizdiniai. Jo eseistikoje nagrinėjamos literatūros ir visuomeninės problemos, eilėraščiai vaikams – žaismingi, linksmi.
Kultūros, filosofijos ir meno instituto doktorantė Nida Gaidauskienė apie rašytojo kūrybą sako: „V. Kukulo kūrybos subjektas regi savo gyvenimą kaip gemalo poza susirietusį pergamentą, kuriame Evangelija įsikomponuoja savaip. Ko gero, šis teiginys nebūtų neteisingas ir kalbant apie patį tekstų autorių. Kasdiena verčia jį justi savo giminystę su infernalinių F. Dostojevskio personažų kompleksais.“
Vaikystės vardu nesidenk
Vaikystės nuometu pridenk kitų kaltes,
Bet savo atviras palik – tešviečia.
Tos kaltės bus miražai: moteris balta
Ir kruvini, sniege klajoją briedžiai…
Tokia nuoga kiekvieno mylinčio širdis,
Kalta, kad liūdesio neiškeitė į juoką.
Bet ji klaiki, matai? Bet ji stipri, girdi?
Ką moka, nepamiršo, kitko nesimoko.
Ji mirštančio žvėries jėgos, tačiau nemiršta.
Kaip kaltės amžinos kalta, nes amžina
Už mirtį ir gyvenimą širdis viena,
Kai šiltą šiltą kraują liečia pirštai…
Iš 1978 m. išleisto eilėraščių rinkinio „Augimo nerimas“
