Silikoninis pasaulio atspindys

aukse3

„Psilikono teatras“ – vienintelis toks pasaulyje. Jo įkūrėja – grafikė Auksė Petrulienė. Šio teatro aktoriai – ne žmonės, o silikoninės lėlės. Nepaprastai lanksčios ir tamprios, jos yra tikras ilgaamžiškumo ir ištvermės pavyzdys. Spektakliai vyksta įvairiausiose vietose: ir tradicinėse – Kauno valstybiniame dramos teatre, Menų spaustuvėje, ir neįprastose – daugiabučių kiemuose. Jų metu visada skamba gyva muzika.

Visi siužetai yra paremti tikrais įvykiais, kurie toli gražu nėra džiuginantys. Bet „Psilikono teatre“ jie įgauna kitokį atspalvį. Šiek tiek jumoro, ironijos, ir žiūrovai išeina šypsodamiesi. Pasak A. Petrulienės, „Psilikono teatras“ pakoreguos liūdesio raukšlės subjaurotą lietuvių tautos veido tarpuakį meninio silikono implantu. Toliau apie „psilikoną“ – pati menininkė.

Kas yra psilikonas 

„Iš pradžių buvo silikonas. Pirma atsirado silikono kiškis, vėliau – silikono meškinas, vilkas. Jie ėmė judėti, vaidinti anekdotines situacijas, demonstruoti savo silikonišką ištvermę.Tada, po metų silikoninių eksperimentų, atėjo laikas tą veiklą pavadinti.

Silikonas – puiki medžiaga. Tampri, amžina, nesunaikinama. Taip pat universali – naudojama įvairiose srityse, nuo grožio chirurgijos iki statybos darbų. Psilikonas veikia panašiai. Jis irgi gali pripildyti krūtinę. Tik džiaugsmo. Arba gali sandarinti plyšius. Tik širdies.

Silikonas pasipildė psi, nes buvo pradėtas naudoti ne tik fiziniuose, bet ir dvasiniuose reikaluose. Psilikonas – (iš graik. psychesiela ir iš angl. silikone – [R2SiO]n) – utopinė medžiaga, dvasinių ir cheminių elementų junginys, skirtas psichikos atsparumui ugdyti. Nors pasitaiko visokių bandymų šifruoti Psilikono pavadinimą – ir Ponas silikonas, ir Petrulienės silikonas…“

Pasiruošimas ir improvizacija 

„Spektakliuose skambanti muzika visada gyva – nuo klasikinės gitaros solo iki kamerinio orkestro. „Psilikono teatro“ spektaklis gali atrodyti paremtas visišku atsitiktinumu. Bet taip nėra. Lėlės ir tekstai atidžiai iš anksto paruošiami ir sudėliojami eilės tvarka ant organinių stiklų. Tas dėliojimas trunka porą dienu, jei spektaklis yra 50 min. trukmės. Pasirodymo metu stiklai su lėlėmis dedami po kamera, lėlės judinamos, pridedami vandens ir visi kiti įmanomi cheminiai efektai, viskas gyvai filmuojama, po pusės minutės metama šalin ir kitai scenai imamas naujas rinkinys. Ne viskas tame procese yra visiškai valdoma, todėl improvizacijos nemažai, bet yra patikima ir rimtai apgalvota struktūra. Lygiai taip pat su muzika. Daug repeticijų, scenarijaus aptarimų, derinimo ir susitarimų. Pasiruošti spektakliui yra labai sunkus darbas. O atlikti jį – didžiulis malonumas.“

Netradicinės erdvės ir žiūrovai

„Man labai patinka netradicinės erdvės – patinka užklupti žiūrovus netikėtose vietose. Pavyzdžiui, baseine paimti 20 pusnuogių įkaitų su visa burbuline vonia ir čia pat parodyti jiems trumpą vaidinimą apie Jurgį Mačiūną.“„Tie, kurie patys ateina, yra stebuklas. Jie – geriausi žiūrovai. Bet su tais, kuriuos užklumpam netikėtose vietose, ne mažiau smagu. Daug nuotykių, bendravimo. Ypač daugiabučių kiemuose. Ten mes rodydavom kriminalinę istoriją “Išdurtas ir apiplėštas” apie nelaimingą, mėgstantį išgerti, pelės išvaizdos mechanizatorių. Žiūrovai dažniausiai irgi būdavo panašūs. Ne į peles, žinoma. Susirinkdavo vietinio alaus kioskelio lankytojai, jau po kelis bokalus susivertę. Jiems patikdavo spektaklis, paskui jie pasakodavo savo istorijas, atnešdavo parodyti, kokį turi pistoletą, kalbėdavom apie Vietnamo karą.

Vienas jaunuolis su alaus buteliu po spektaklio klausė, ar negalėčiau dabar pat jo gražiai nužudyti… Bet turėjau tik visai neaštrų peiliuką silikoninėms širdims badyti. Todėl negalėjau padėti žiūrovui…

Labai pasiilgstu vaidinimo daugiabučių kiemuose. Pernai viešai vykstančių renginių tvarka buvo sugriežtinta – jei renginys vyksta po 18 val., turi gauti visų aplinkinių gyventojų sutikimus. Paprastai atvirame ore rodome vasaros vakarais, mums reikalinga tamsa, laikas po 22 val. Todėl mums reikėtų gauti keturių aplinkinių devynaukščių gyventojų raštiškus sutikimus… Deja, tai – neįmanoma.“

Siužetai – iš gyvenimo

„Siužetai ateina iš visų pusių – iš laikraščių kriminalinių skyrelių, iš romantiškų legendų, iš nepadorių anekdotų. Kartais siužetus gaunu dovanų. Dažniausiai iš Igno Kazakevičiaus (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius), kuris yra svarbus asmuo Psilikono teatro istorijoje – Klaipėdoje parodytas pirmasis mūsų spektaklis. Puikių siužetų rinkinį yra padovanojęs Birštono vicemeras Juozas Aleksandravičius, tai – vietinės kurortinės meilės istorijos, tokios nepadorios, kad galiu panaudoti tik kai kuriuos jų elementus.

Pirmasis spektaklis, paremtas tikrais dokumentiniais faktais – „Išdurtas ir apiplėštas“. Jis buvo skirtas Kauno Šilainių mikrorajono daugiabučių kiemų gyventojams. Šilainiai – nejaukus ir nesaugus rajonas. Ten gyvenanti mano draugė per metus du kartus buvo užpulta vakare prie savo laiptinės ir vieną kartą apiplėštas jos butas. Tai buvo pakankamas pretekstas imtis projekto daugiabučių kiemų atmosferai gerinti. Vieną 2006-ųjų pavasario vakarą visai netoli draugės kiemo surengėme „Išdurto ir apiplėšto“ premjerą.

Projekciją rodėme tiesiog ant daugiabučio sienos, muzikantai gyvai grojo džiazą. Stebėti spektaklį aplinkinių namų gyventojai galėjo neišeidami į kiemą, tiesiog pro savo virtuvės langą. Spektaklio siužetas buvo sudarytas iš garsiausių Kauno kriminalinio gyvenimo istorijų. Nieko nėra geresnio už kriminalinių kronikų antraštes spaudoje: „Votis tvinksėjo“, „Cigaretė išdavikė“, „Baudžiamasis kodeksas nužudymo iš meilės nenumato“. Žiniasklaidos tekstai spektaklyje turi kitokį poveikį – kartu su muzika ir vaizdu jie atrodo gana linksmai. Taip kasdien mus erzinančios blogos naujienos paverčiamos pozityvu.“

Neužmiršta istorija

„Naujausio mūsų spektaklio „Pasmaugta ir nušautas“ scenarijus remiasi skandalingos prieškario bylos dokumentika. 1930 m. prelatas Konstantinas Olšauskas buvo nuteistas už  buvusios meilužės nužudymą Birštone, ant Vytauto kalno, pasmaugiant hamako virve. Po keleto metų, atlikęs bausmę, prelatas buvo nušautas. Spektaklį kūrėme specialiai šį pavasarį Birštone pirmąkart vykusiam Gryn parko festivaliui. Paaiškėjo, kad Birštono miestelis lig šiol ištikimai saugo tą istoriją – pašnibždomis taria žodžius virvė ir hamakas, o veiksmažodžio smaugti išvis nevartoja. Birštono vicemeras mūsų spektaklį persekiojo, siūlė kitas vietines meilės istorijas, kad tik nerodytume šitos. Uždraudė vartoti tikrą Olšausko pavardę, todėl mes pavadinome prelatą Opuoku ir suteikėme jam sparnus. „Pasmaugtos ir nušauto“ kriminalinė istorija transformavosi į audiovizualinį meno kūrinį, tyrinėjantį geismą, visišką žmogaus nuogybę – iki pat sąžinės.

Kažin, ar visų mažų miestelių vicemerai tokie rūpestingi? Jis taip rūpinosi spektaklio cenzūra, kad nepajėgė suprasti scenarijaus, kuriame, užuot kaltinę prelatą, mes jį taip gražiai amnestavom… Ir paskyrėm spektaklį visiems puolusiems didvyriams atminti!“

Spektaklio „Pasmaugta ir nušautas“  ištraukos:


„Tikim, kad galime būti reikalingi“

„Taip, dažnai mane džiugina „Psilikono teatro“ kūrybos procesai – siužetų medžioklė, lėlių darymas, bendradarbiavimas su muzikantais, gyvos žiūrovų reakcijos. Bet ta veikla reikalauja per daug jėgų, kad būtų tik saviraiškos forma. Dirbam, nes tikim, kad galime būti reikalingi. Nes silikono personažai demonstruoja ištvermės pratimus, kurie gali padėti išgyventi nuodingoje kasdienybėje.“

Visos nuotraukos ir vaizdo įrašai – iš Auksės Petrulienės asmeninio archyvo.

Patalpinta: Publikacija