Slėptis nuo nakties – į valdiškus namus
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,
buvau keleivis, ir mane priglaudėte. Mt 25,35
Kiekvieną vakarą netoli stoties esančių Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nakvynės namų duris praveria dešimtys benamių. Vienus jų iš karto galima identifikuoti kaip „gatvės žmones“, apie kitus, sprendžiant iš išvaizdos, niekada nepamanytum, kad jie žino, ką reiškia nakvoti po atviru dangumi. Tačiau visų jų noras tas pats – šiltai praleisti naktį.
Be šypsenų ir atvirų pokalbių
Čia neišgirsi juoko ir neišvysi besišypsančio veido, nors iš pirmo žvilgsnio nakvynės namų koridoriai mums kiek priminė studentų bendrabutį, tik be šurmulio, muzikos garsų, gyvenimo džiaugsmo. Benamiai koridoriais vaikšto nedrąsiai, nudelbę akis žemyn. Pamatę žurnalistus visi skuba kuo greičiau praeiti pro šalį. Vienas vyras, pamatęs fotoaparatą, net krūptelėjo. „Tik jau nemėginkit fotografuoti“, – tarė rusiškai ir nuskubėjo laiptais.
Kalbėtis sutiko vos keli vyriškiai, išgavę pažadą, kad nereikės prisistatyti. Tačiau ir tie nebuvo iškalbingi. Vienas jų, paklaustas, kas nutiko gyvenime, kad teko kreiptis į nakvynės namus, tik burbtelėjo, kad iki čia atvedė alkoholis. „Aš taip pat čia todėl, kad daug gėriau. Bet gėrimas buvo jau paskutinis lašas. Prieš tai žmona paliko, vėliau darbą praradau, todėl ir gerti ėmiau“, – kiek plačiau savo problemas apibūdino kitas pašnekovas.
Nakvynės namų vadovės Aurelijos Dzedzevičiūtės įnamių nekalbumas nestebina – jie nėra linkę bendrauti, per daug nepasakoja savo bėdų įstaigos personalui, nesusidraugauja ir su kitais benamiais. „Buvimas benamiu vienaip ar kitaip reiškia nuolatinę kovą už būvį. Kitaip, tikriausiai, ir negali būti“, – mano A. Dzedzevičiūtė.
Priima ne visus
Priežastys, kodėl žmonės atsiduria gatvėje, įvairios: vieni praranda darbą, kitus iš namų išgena šeimyniniai konfliktai. Tačiau į šiuos nakvynės namus nėra priimami visi norintieji. Benamis turi atnešti pažymą, kad neserga tuberkulioze, neįleidžiami girti ar akivaizdžiai galintys susirasti gyvenamąją vietą žmonės. „Kartais ateina studentų, neturinčių pinigų būstui išsinuomoti. Tačiau mes sakome: „Nepyk, bet yra kam daug blogiau“, – sako „Carito“ nakvynės namų vadovė A. Dzedzevičiūtė. Laisvų vietų, ypač šaltuoju sezonu, beveik nebūna. Tad negavusieji nakvynės asmenys turi laukti eilėje. Du nakvynės namų aukštai skirti vyrams, vienas – moterims. Kiekviename yra dušai ir virtuvė. Didžiausias gyventojų skaičius viename kambaryje – aštuoni. Iš viso „Carito“ nakvynės namuose yra 72 vietos, šiuo metu juose gyvena 67 benamiai.
Į nakvynės namus gyventojas gali pareiti nuo pusės septynių vakaro, o išeiti tenka aštuntą ryto. Pasilieka ilgiau tik tie, kurie padeda tvarkytis arba serga. Kai kurie nakvynės namų gyventojai rytais eina į darbą, tačiau jų pajamos per mažos butui išlaikyti. „Jei užtektų būstui, neturėtų už ką valgyti“, – sunkaus gyvenimo realijas dėsto nakvynės namų vadovė.
Nakvynės namuose benamiai gali gyventi, kol susiranda darbą ir būstą. Oficialus terminas – pusė metų, tačiau A. Dzedzevičiūtė neslepia, kad jo nelabai laikomasi. „Jei žmogus išgyveno čia pusmetį, bet darbo nesusirado, neliepiame išsikraustyti. Kur gi jis eis?“ – retoriškai klausia vadovė. Tačiau benamiai tuo nepiktnaudžiauja – kiekvienas suvokia, kad nakvynės namai yra tik laikinas prieglobstis.
Nakvynės namai – ne tik nakvoti
Nors tai nakvynės namai, jų gyventojai čia ne tik miega. Jie gali pasigaminti valgyti, išsiskalbti drabužius, nusiprausti, skaityti knygas, o penktadieniais bendroje salėje žiūri filmus. Benamius konsultuoja socialiniai darbuotojai, psichologai, teikiama pagalba ieškant darbo. Jau kurį laiką kas antrą savaitę rengiami nakvynės namų gyventojų susirinkimai, kurių metu jie gali išsakyti savo pageidavimus, prašymus. „Stengiamės ne tik suteikti benamiams gyvenamąją vietą, bet ir integruoti juos į darbo rinką, padėti adaptuotis visuomenėje“, – aiškina A. Dzedzevičiūtė.
Beveik visos lėšos, už kurias tvarkomos patalpos, perkami produktai ir kiti būtiniausi daiktai, atkeliauja iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. „Anksčiau savivaldybė skirdavo daugiau, dabar – itin mažai“, – valdžios paramos pasigenda nakvynės namų vadovė. Tiesa, nereikėtų užmiršti nors ir nedidelės, tačiau savanoriškos piliečių pagalbos, kurie paaukoja maisto ir drabužių. Štai ir mums kalbantis su vadove, įėjo vyriškis, nešinas maišu rūbų. Paklaustas, kur galėtų jį palikti, buvo apdovanotas šilta moters šypsena ir padėka.
Be „Carito“, Vilniuje yra dar trys nakvynės namai. A. Kojelavičiaus gatvėje esančiuose namuose vienos nakties apgyvendinimas suteikiamas visiems atvykusiems pernakvoti, Vilkpėdės gatvėje nakvynė suteikiama komisijos sprendimu. T. Kosciuškos gatvėje nakvynė teikiama nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų apsvaigusiems asmenims. Tačiau vis dar nemažai benamių naktis praleidžia po atviru dangumi.