Traukinio dundėjimas, du mažyčiai pasakų namukai rudeniniais lapais nuklotame sode Sibiro gatvėje, į ranką nejučiom vis pagaunamas pieštukas, popieriaus skiautėje brūžinantis geometrines figūras, švelniai glostanti lapą akvarelė. Klausiate, ką visa tai turi bendra? Ogi tai Kmieliauskų šeimos kūrybos salelė, tarytum atskirta ar pati atsiskyrusi nuo miesto šurmulio. Sala, kurioje gyvena menas. Sala, į kurią tau atverti vartukai užsukti ir pabandyti nubrėžti liniją tarp šiais laikais taip suabsoliutinto meno ir nemeno.

Siekiantis tobulybės

Vienas universaliausių Lietuvos dailininkų vadinamas Antanas Kmieliauskas, tolygiai dirba ir grafikos, ir skulptūros, ir tapybos srityse. Paklaustas, kaip vertinąs populiariosios kultūros peršamą teiginį, kad viskas gali būti vadinama menu, jis paprieštarauja, sakydamas, kad jeigu bet ką laikysi menu, menas netobulės, nes menas visuomet siekia tobulumo. A. Kmieliauskas iškart prisimena graikų meno idealą: vos bus per maža – dar ne menas, vos vos per daug – jau ne menas. Kas menas, nemenas, dailininkas mano, kad lengviausia atskirti muzikoje, kurioje bet koks rėkimas, kaukimas nebus laikytinas menu.

A. Kmieliauskas kalbėdamas apie tobulumo paieškas mene pateikia savo paties pavyzdį: „Kai darai, norisi kiek galima geriau padaryti, įsijausti, kad pavyktų, tačiau baigęs jauti, kad galbūt nepadarei, kiek galima buvo padaryti.“ Leonardo da Vinčio frazę: „Man gaila to dailininko, kuris patenkintas savo darbu“, jis susieja su tuo faktu, kad šis Renesanso menininkas tapė ją ketverius metus, nors, jo nuomone, panašią galėjo nutapyti ir per 10 minučių, nes, pasak dailininko, didis menininkas jaučia daugiau negu jam pavyksta padaryti.

Dailininkas, pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, vis dėlto nelinkęs tarp meno ir nemeno brėžti griežtos linijos, nes teigdami, kas menas, o kas ne, mes susiaurinsim jį nepalikdami erdvės kūrybiškumui.

Ieškodamas meno

A. Kmieliauskas augo ūkininko šeimoje ir apie dailę nė nesvajojo, tačiau, kad būtų įdomiau mokytis, brolis įkalbėjo stoti į Kauno meno mokyklą. Jau tada šiam kūrėjui rūpėjo išsiaiškinti, kas gi tas menas. Nuomonei apie tai susidaryti turėjo įtakos pirmasis apsilankymas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur jį pasitiko paslaptinga atmosfera: tuščios salės, tyla, prietema. Paslaptingi, tačiau įdomūs dailininkui pasirodę ir paveikslai: „Lyg ledas, tyla, iš po kalno žiburiukai šviečia.“ Lyg kontrastas jam buvo  greta tarybinės dailės surengta paroda, kurios įspūdis – ten su plytom, su kombinezonais stato, o man neįdomu.

Jau mokykloje dailininkas savęs klausė, kokiu keliu eiti, koks tas menas turi būti, ar tai yra būtent tai, ką mokytojai dėsto.  A. Kmieliauskas jų klausė, tačiau suvokė ir tai, kad jie dėsto tai, ką jiems liepia, nebūtinai, kad jie patys tuo tiki. Būsimieji dailininkai patys pradėjo aiškintis, kokie dailininkai buvo, kodėl jie garsūs, kuo jie skiriasi, lankydavo muziejus  ir susidarė tam tikrą savitą požiūrį apie meną.

Dydis ir ryškumas – ne kriterijai

Besilankydamas Ermitaže padarė išvadą sau, kas menas, kas nemenas ir ko siekti. Jis įsitikino, kad pasauliniai šedevrai (pavyzdžiui, Mona Liza, kuri taip giriama, nors, jo nuomone, yra ir gražesnių moterų) nebūtinai yra dideli ir ryškūs. „Tas menas yra tikras tada, kai tu į jį žiūri, nors ir atrodo, kad nėra kažko labai ryškaus ir įspūdingo, tačiau kuo ilgiau žiūri, tuo įdomesnis jis darosi“, – sako A. Kmieliauskas.

Paveikslas šiam kūrėjui yra „tarsi tiltas tarp menininko ir žiūrovo“, padarantį jį irgi kūrėju, priverčiantį jį įsivaizduoti, fantazuoti. Pasak ilgamečio Vilniaus dailės akademijjos profesoriaus, „menas žmogui sudygina subtilesnius jausmus“. „Menas galbūt ir yra toks subtilus žmogiškas jausmas, konkrečiai žodžiais sunkiai nusakomas, kurį gali pajusti tiktai paveikslą žiūrėdamas, o muziką klausydamas ir tik su tam tikra nuotaika: nuoširdžiai klausydamas, nuoširdžiai žiūrėdamas“, – savaip meną apibrėžia A. Kmieliauskas.

Amatas nelygus menui

Kmieliauskų šeimoje meno dvasia perduodama: Ramunė Kmieliauskaitė, kaip ir jos tėtis, yra dailininkė. Ji akvarelistė, savo kūriniuose švelniais teptuko potėpiais dažniausiai vaizduojanti gėles ir augalus.

Paklausta, apie tai, kur, jos nuomone, egzistuoja riba tarp meno ir nemeno, ji atkreipia dėmesį į dvi sąvokas: „menas“ ir „amatas“, kurios dažnai yra painiojamos. „Meno, neatiduodamas jam viso savo gyvenimo, visų jėgų ir talento, nepadarysi“, – sako R. Kmieliauskaitė. Amatą ji palygina su vaiko žaidimu vandens lašais ant stiklo paviršiaus aiškindama, kad, nors ir amate gali pasiekti aukštą lygį, tačiau nereikia sukurti kažko naujo ar išgyventi, tiesiog kartojama tai, kas išmokta ar perimta iš kitų amatininkų. „Menas – tai, kad ir visą gyvenimą aš piešiu tą patį lapą ar gėlės žiedą, bet kiekvieną kartą aš kažkaip tai išgyvenu ir bent jau tikiuosi, kad šitas bus geresnis nei vakar, nors gal jis ir blogesnis“, – savo įžvalgomis apie meną pasakoja dailininkė.

Kūryba – tai…

R. Kmieliauskaitei žodis „kuriu“ labai pretenzingas, nes, pasak jos, „viskas turbūt žymiai kukliau, paprasčiau.“ Ji žavisi didžiųjų dailininkų palikimu, tačiau nedrįsta sakyti galinti padaryti taip pat ar geriau už juos. Dailininkė kūryba mėgaujasi kaip procesu: „ta plastinė raiška per spalvas, per virpėjimą šviesos yra man brangintina.“ Kūrybą R. Kmieliauskaitė suvokia kaip pasidalijimą su žmonėmis, taikliai apibūdindama kaip kadaise užrašytą savo mintį ant vienos knygutės: „Akvarelė – tai spalvoti laiškai, besidalijantiems šia diena ir prasilenkiantiems laike“. Būtent menas, Ramunės nuomone, yra bendravimo per laiką priemonė.

Viskas tampa ir menu, ir nemenu

Pasak Kultūros, filosofijos ir meno instituto komparatyvistinių kultūros studijų skyriaus vadovo, garsaus estetikos ir meno filosofijos specialisto prof. Antano Andrijausko, meno sąvokos kaita glaudžiai susijusi su konkrečiu civilizaciniu kontekstu ir kultūros raida. Jis teigia, kad pagal klasikinę, dar neseniai viešpatavusią kultūros sampratą  autentiškos meno formos buvo siejamos su aukštos elitinės dvasingos kultūros samprata. Prof. A. Andrijausko nuomone, įsigalint naujai su kultūros masiškėjimu susijusiai postmodernizmo ideologijai stiprėja vartotojiškos suprekintos kultūros tendencija: vis akivaizdesnė  darosi meno sferos komercializacija. Profesorius pasakoja, kad klasikiniai estetiniai idealai griuvo, todėl ir atsirado visiškai kitokia meno samprata. „Menu tampa viskas, kas patalpinama į meninį kontekstą, ir traktuojama kaip meno kūrinys“, – sako prof.A. Andrijauskas. Jis pabrėžia, kad tokios naujos meno sampratos įsigalėjimui didelės įtakos turėjo naujų neoavangardinių meno krypčių atsiradimas: ypač neodadaistinių, Poparto, kurio šalininkai net visiškai  kasdienius  daiktus įkėlė į meninį kontekstą ir pradėjo juos laikyti meno kūriniais.

Pasiteiravus komparatyvistinių kultūros studijų skyriaus vadovo, ar tada viską galima laikyti menu, jis mįslingai nusišypso: bet viską galima laikyti ir nemenu, pridėdamas, kad dabartinėje postmodernioje kultūroje vis labiau įsigali vertybinis reliatyvizmas.

Postmodernizmo triumfas

Komparatyvistinių kultūros studijų skyriaus vadovas paaiškina, kad klasikinės sampratos (tie autentiškieji) meno kūriniai, kuriuos sukurti reikia skirti daug laiko, dabartinei postmoderniajai vartotojiškai kultūrai nebereikalingi, nes jie sunkiai paklūsta efektingos gamybos, komercializacijos, greitų apsisukimų ir pinigų gavimo dėsniams. Jo požiūriu, dėl meno pasaulio komercializavimo (daugybės meno galerijų, meno žurnalų, televizijos, meno kūrinių prekiautojų sluoksnio atsiradimas) visuomenėje klesti suprekintos meninės kūrybos formos su visa galinga  meno produktų gamybai, reklamavimui būtina industrija.

Prof. A. Andrijauskas akcentuoja, kad šalia vis gausėjančios žemarūšės komercializuotos postmodernios  meninės kultūros reiškinių autentiškos meno formos vis dar egzistuoja, tačiau, kuo labiau įsigali suprekinta kultūra, tuo labiau pastarosios marginalizuojamos. „Tik nereikia galvoti, kad visos tos labai neįprastos, šokiruojančios meno formos nieko bendro neturi su menu – jos tiesiog yra kitokios: ir čia yra labai rimtų ieškojimų, labai rimtų atradimų, tik jos vis labiau skęsta kitokios, masinės kultūros sraute“, – sako mokslininkas.

„Atsiranda visai kitoks požiūris ir į meno kūrinį, nes anksčiau meno kūrinys buvo siejamas su tam tikra materialia forma, su daiktu, su padarymu, bet dabar labai dažnai daug svarbesnė yra idėja, teorinis konceptas negu pats to daikto padarymas“, – dėsto apie  naujus meno kūrinio sampratos pokyčius  prof. A. Andrijauskas. Jis priduria, kad dabar  neretai  yra sąmoningai kuriamos įvairios efemeriškų ar nykstančių, nematerialių  meno kūrinių formos, tik tam tikrą laiką gyvuojančios.

Linijos nėra

Pasikalbėjusi su Kmieliauskų šeimos dailininkais rengiausi išeiti, bet nuo išėjimo į gatvę mane skyrė varteliai. Jie, kaip ir šalia viena kitos įrengtos tėvo ir dukros dirbtuvės, buvo pasislėpusios medžių paunksmėje. Vartelai buvo užverti, o ant jų kabėjo spyna, kurią visas 10 minučių visaip maigydama bandžiau „įveikti“. Po nesėkmingų bandymų vis dėlto pasikviečiau sodybos šeimininką mane išleisti. Priėjęs prie vartelių jis nerakino spynos, nes ne ją rakinti reikėjo – tiesiog pakėlė užsklandą ir varteliai, mano nuostabai, taip paprastai atsivėrė. Panaši ir mano linija su menu ir nemenu: jų nereikia skirti, o reikia suvokti, kad egzistuoja ne vienas, o keletas požiūrių apie tai, kas menas ir kas ne.

Susiję