Kabančios eilės ant sostinės sienų

Picture 008

„Reikia žiūrėti į dangų, nes jis į tave nežiūri…“ – rašo poetė Daiva Čepauskaitė. Susimąstau, ar nepernelyg dažnai vis kažkur skubėdami per savo gyvenimus pamirštame akis pakelti aukščiau kasdienybės sienų.

Esame įpratę žvilgnius praleisti spalvotų vitrinų miražuose, nebepastebėti miesto terlionių: grafiti piešinių, apdraskytų senų afišų, griūvančių senamiesčio rūmų fasadų… Nenumaldomai lekiantis laikas ir veržiantys tempai verčia žiūrėti tiesiai arba žemyn sau po kojomis, nes šis pasaulio miestas mūsų jau užvaldytas ir, regis, nebėra kuo stebėtis.

Žiūri į tolumas, jam nerūpi
Praeiviai, jų blauzdos ir kelnės,
Žiūri įsigalvojęs į didelę upę
Ir debesynų kalnus…

…prieš trejetą metų laukdamas autobuso (akimirka, kai atrodo, kad laikas sustoja) įsižiūrėjau ant sienos kabantį tekstą parašytą popieriuje. Tai buvo eilėraštis.

Picture 021

Poeto Henriko Čigriejaus, šiemet nominuoto Nacionaline kultūros ir meno premija  poezijos knygos puslapio kopija ir jo eilėraštis Liūdnas šuo

Vėliau eilėraščių mieste radau (ir vis dar tebeieškau) daugiau, pavadinau tai – kabančiomis eilėmis ant sostinės sienų

Būtų gerai, kad tai tik būtų poezijos fanatizmas

Eilėraščiai kabantys ant sienų: tai tvarkingai prikliuoti, didelio formato, apsaugoti nuo lietaus ir rankai nepasiekiami poezijos knygų puslapiai. Šie tekstai slepiasi (įsiterpia) įvairiausiose miesto erdvėse.

Poeto Marcelijaus Martinaičio tekstai kone labiausiai paplitę mieste.

Eilėraštis Mes stovėjom, ir upė sau plaukė…

Picture 010

…kabo Mindaugo tilto arkoje, o seno ir griūvančio namo langinėje Odminių gatvėje..

Picture 003 Picture 006

…..galima atrasti Pakaruoklis senamiesčio skverelyje

Nedrįstu tai pavadinti vandalizmo aktu, galvoje mintis sukasi apie poezijos fanatizmą ar tam tikrą (ne)meno judėjimą.

„Būtų gerai, kad tai tik būtų poezijos fanatizmas. Ko gero, tai vieno žmogaus savotiškas akibrokštas, atkreipiant dėmesį poezijai“, – susidomėjęs kabančiomis eilėmis komentavo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Jonas Liniauskas.

Sumanymas artimas ir suprantamas

Vilniuje įvairių meno akcijų iniciatorius yra menininkas Gitenis Umbrasas  kurį šiandien sunku pavadinti vien tik dailininku, nes menininko darbai jau seniai peržengė tradicinės dailės ribas.

Užtenka prisiminti Meilės krantus palei Nerį, Žaliojo tilto papėdėje, plytelę Stebuklas Katedros aikštėje, aitvarus Bernardinų bažnyčioje, kasomis supintas vandens žoles Vilnelėje…

Paklausus G.Umbraso apie kabančias eiles ant sostinės sienų menininkas nusišypsojęs atsakė, kad nėra šios akcijos autorius, tačiau sumanymas jam labai artimas ir suprantamas.

„Pamenu, teko Sankt Peterburge matyti sraigtinę laiptinę su ant sienų išrašytais skirtingų žmonių dienoraščiais“, – kalbėjo menininkas.

Taip pat G.Umbrasas prisipažino, kad kadaise siūlęs išeksponuoti M. Dobužinskio Vilniaus peizažų reprodukcijas tose vietose, kur jos buvo nutapytos.

Panašių idėjų eksponuoti eilėraščius bei publikuoti poezijos tekstus sostinėje turėjo Rašytojų sąjunga.

„Projektui Vilnius – Europos kultūros sostinė buvo pasiūlyta atskrendantiems lėktuvu keliautojams iš užsienio pasitikti juos tos šalies gimtosios kalbos poezija apie mūsų miestą: skrendanties iš Varšuvos skambėtų Adomo Mickevičiaus ir Česlovo Milošo eilėraščiai, o maskviečius pasitiktų Josifo Brodskio eilės apie Neringos kavinę ir Vilnių“, – pasakojo poetas.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko siūlymu, eilėraščiai galėtų būti visur: kavinėse prirašyti ant stalų, miesto erdvėse ant sienų – svarbiausia, kad jie nevirstų poezijos šiukšlinimu ir visados turėtų savo skaitytojus.

Eilėraščiai suranda sau tinkamą/ intymią erdvę

Vilniaus universiteto prof. Viktorijos Daujotytės – Pakerienės siūlymu šioje akcijoje prasmingiausia būtų paieškoti/ rasti ryšį tarp erdvės ir eilėraščio teksto, nes eilėraštis – intymus žanras, reikalaujantis erdvės intymumo.

Literatūrologė pastebi, kad miesto erdvė, kur tekstas pakabintas, tampa savotiška eilėraščio užuoglauda, o nedidelis eilėraščio formatas (ap)riboja/ suintymina pačią erdvę.

Interpretuoti tekstus ant sienos kiekvienas gali skirtingai, individualiai rasti kitokias prasmes, nes miestas (ypač jo erdvės) kiekvienam kalba kitaip.

Bevaikštinėdamas sostinės senamiestyje visados praeinu pro namą Odminių gatvelėje, kuris šiandien man jau turi savo istoriją:

Iš pradžių galėjai pagalvot,
kad vėdinami ant šakos pakabinti drabužiai,
iš jų vaikant kandis.

Kieme pro atvirą langą sklido muzika.

Kažką išėmęs iš portfilio, jį tvarkingai užsagstė
(taip daro rūpestingi šeimų tėvai),
maniau, kad vagys…
O taip, kaip dabar paaiškėjo, buvo virvė…

Štai kabo tarytum ne pirmą kartą –
nepasirašęs
[pakaruoklis senamiesčio skverelyje],
su banaliais kvitais kišenėje,
niekur ir niekada nespėjęs iškelti vėliavos…

O Mindaugo tiltas

mintyse iškyla kaip romantiška pasimatymų vieta, nes…

…mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo…

Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia…

Eilėraštis, kabantis ant sienos, matyt, tampa miesto erdvės savotiška istorija – verčia miestą kalbėti, o pati erdvė  – dar labiau sustiprina/ suaktyvina patį eilėraščio tekstą.

„Eilėraštis veikia žmogaus sąmonę, tai ne šiaip sau šiukšlinanti rašliava ant sienos, o svarbiausias santykis tarp teksto ir erdvės – būti pastebėtam ir perskaitytam“, – kalbėjo literatūrologė V.Daujotytė – Pakerienė.

***

Prisiminiau prieš keletą metų „Šiaurės Atėnuose“ skaitytą interviu su Sigitu Parulskiu, jis tuomet kalbėjo apie poeziją: „Poezija reikia tikėti, jeigu nori būti jos priimtas, kitaip ji neprisileidžia. […] kad ir kiek būtų patarinėtojų, nuorodų, rodyklių, lieki su ja vienas, pats su savimi, sau, savo smegeninės visatoje, kaip mirties valandą…“.

Panašiai ir kabančių eilių ant sostinės sienų ieškojimas – tai tikėjimas…

Nėra lengva eilėraštį atrasti mieste, reikia kantriai mokėti žiūrėti ir akimirkai priversti save stabtelėti, pakelti galvą į viršų, nes tuomet ir prasideda tikėjimas poezija…

Prasmingų ieškojimų medžiojant eilėraščius – kabančias eiles ant sienų…

Patalpinta: Publikacija