Besimokydamas ar besimokydama tokioje aukštojoje mokykloje kaip Vilniaus universitetas beveik kiekvieną dieną susiduri su jos istorija. Kiemai ir kiemeliai, kuriuose praleidi pertraukas, pavadinti garsių, Universitetui nusipelniusių žmonių vardais. Ant sienų kabo paminklinės lentos, o iš skulptūrų ir portretų į tave žvelgia tų didžių žmonių atvaizdai.

Tačiau taip dažnai regint nusipelniusiųjų atvaizdus ir įrėžtas pavardes, imi ir pastebi: įamžinti vien vyrai. O tada ir susimąstai, kur dingo visos moterys. Negi nėra tokių, kurių garbei būtų pavadinti kiemeliai ar kurių atvaizdai puoštų Universiteto pastatus? Pasirodo, yra – viena. Bet ir tos vienos reikėjo ilgai ir su žiburiu ieškoti.

Geradarės atvaizdas – padėka už observatoriją

Toji moteris – XVIII amžiuje gyvenusi kunigaikštienė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė. Jai ypač daug dėmesio skirta Universiteto Baltojoje salėje. Taip yra ne šiaip sau, mat toje salėje buvo įsikūrusi ketvirtoji Europoje Astronomijos observatorija, įsteigta 1753 m., o E. Oginskaitė-Puzinienė buvo šios observatorijos fundatorė. Ji ne tik rėmė jos įkūrimą, padėjo įsigyti reikiamų prietaisų, bet ir fundavo pirmąją astronomo Tomo Žebrausko stažuotę į Londoną, Grinvičo observatoriją. Tuo metu visus Universiteto fundatorius buvo įprasta vienaip ar kitaip įamžinti.

E. Oginskaitė-Puzinienė atvaizduota puošniame Baltosios salės gale esančiame durų portale. Jo timpane – karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas, o virš frontono – dvi sėdinčių moterų – Dianos ir Uranijos – skulptūros. Viena iš jų – Diana – ir laiko fundatorės Oginskaitės-Puzinienės portretą.

Baltąją salę puošia ir daugybė garsių, su Universitetu vienokių ar kitokių ryšių turėjusių žmonių portretų. Kitame nei minėtas durų portalas salės gale kabo ir kūrinys, kuriame atvaizduota E. Oginskaitė-Puzinienė. Manoma, kad jį XVIII a. antroje pusėje nutapė Ignotas Egenfelderis. Portrete kunigaikštienė Elžbieta laiko astronomo architekto T. Žebrausko sukurtą Vilniaus universiteto observatorijos projektą, kurį ji ir fundavo.

Anot Universiteto Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėjos, knygos „Vilniaus universitetas“ autorės Nijolės Bulotaitės, Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė buvo turbūt pirmoji moteris, kuri šitaip domėjosi tiksliaisiais mokslais.

Moterys universitete mokosi mažiau nei šimtmetį

Kaip priežastį, kodėl tiek mažai – mūsų paieškos duomenimis, tik viena – nusipelniusi moteris yra įamžinta Vilniaus universitete, N. Bulotaitė įvardijo istorines aplinkybes. Moterys Europos universitetuose apskritai pradėjo mokytis daug vėliau, nei jie pradėjo veikti – tik XIX a. Kadangi Vilniaus universitetas 1832 m. uždarytas ir vėl ėmė veikti tik 1919 m. – moterys Lietuvoje aukštojo mokslo ėmė siekti tik praeitame amžiuje, todėl ir laiko, kuomet jos galėjo padaryti gerų darbų Universitetui dar nepraėjo tiek ir daug. „Iš senų laikų mokslininkių mes nedaug žinome. Tokia buvo visuomenės struktūra. Vyrai siekia mokslų, o moterys kitus darbus dirba. Buvo laikoma, kad moterims mokslo nereikia,“ – samprotavo N. Bulotaitė.

Tolimesnė moteriškų pavardžių ir atvaizdų, įamžintų Vilniaus universitete, paieška nebuvo labai sėkminga, bet kai ką „moteriško“ vis tik pavyko atrasti. Ir ne kokiame nors nedideliame užslėptame kiemelyje, o Didžiajame Universiteto kieme prie įėjimo į aulą. Nuo 1979 m. abiejose durų pusėse stovi po skulptūrą – vaikino ir merginos. Rankoje knygą laikanti mergina, pasirodo, simbolizuoja humanitarinius mokslus, o vaikinas – tiksliuosius. Anot N. Bulotaitės, šį sumanymą ir tokį simbolikos pasirinkimą nulėmė statistika: „Tokia tradicija. Pavyzdžiui., fizikių merginų ir dabar labai mažai“.

Kaip pavadinsime bevardį žurnalistų kiemelį

Tiek moteriškų vardų ir atvaizdų Vilniaus universitete, kiek pavyko atrasti mums, yra per maža. Bet nevalia pamiršti, kad situaciją galima šiek tiek pakeisti. Štai praėjusių mokslo metų pabaigoje Žurnalistikos instituto bendruomenė vieningai tvarkė savo kiemelį Maironio gatvėje. Jis pavadinimo lig šiol neturi. Jį kiemeliui suteikti galima suradus istorinį pagrindimą ir sąsają su Universitetu, parengus reikiamus dokumentus ir po to pateikus Senatui svarstyti. Ar tai galėtų būti kokios nors garsios moters – žurnalistės garbei pavadintas kiemelis? Kodėl gi ne? Ar tokių moterų būta? Instituto dėstytojas Andrius Vaišnys šitai siūlo sužinoti įdėmiai klausant žurnalistikos istorijos paskaitų.

Susiję