Nuo „ARPAnet” iki „Skype”

Internetas paprastai į kompiuterį patenka tokiu kabeliu
Internetas paprastai į kompiuterį patenka tokiu kabeliu

Kas prasidėjo kaip JAV Gynybos departamento programa, bet tapo populiariausiu būdu žiūrėti filmukams apie juokingai besielgiančias kates? Tai nėra kas kita, kaip mūsų pažįstamas ir draugas internetas.

Atominio karo baimė

Kaip viena iš interneto sukūrimo priežasčių dažniausiai įvardijama atominio karo baimė, šaltojo karo metais persmelkusi tiek visuomenę, tiek ir kariuomenę. JAV Gynybos departamento atšaka ARPA pradėjo skirti mokslininkams pinigus decentralizuotai ryšio tarp kompiuterių sistemai kurti.

Niekas neabejojo, kad branduolinio karo atveju pagrindiniai komunikacijų centrai tikrai sulauktų atominių strėlių krušos, o tai nutrauktų ryšį tarp kariuomenės dalių. Todėl mokslininkai įvairiuose JAV įstaigose ir universitetuose gavo lėšų tyrimams, kaip nuo to apsisaugoti. Jie sugalvojo sistemą, kuri informacijos paketus suskirstydavo į mažesnes adresuotas dalis ir atsitiktine tvarka siųsdavo įvairiais būdais į vieną tikslą. Jei seniau visą informaciją siųsdavo per vieną centrą, dabar ji galėjo siuntimo metu pasirinkti kitą kelią tuo atveju, jei vienas pakelės kompiuterių dirbtų lėčiau, būtų užimtas, sunaikintas branduoline ugnimi ar panašiai. Tokiam darbui buvo sukurtas „Network Control Protocol“ (NCP), o to mokslininkams ir tereikėjo, kad atidengtų „ARPAnet“ tinklą.

Jis buvo pristatytas Tarptautinėje kompiuterių ir komunikacijų konferencijoje Vašingtone 1973 metais. Tuo metu jau buvo 40 sujungtų mašinų. Iki 1977 metų buvo prijungti dar 107 abonentai.

Nuo karinio – iki komercinio tinklo

Bet mokslininkai matė, kad naujo išradimo poreikis augs, todėl ėmėsi formuoti pranašesnę sistemą, kuria galėtų dirbti daugiau vartotojų. Taip aštunto dešimtmečio viduryje gimė „Transmission Control Protocol/Internet Protocol“ (TCP/IP). „ARPAnet“ prie jo perėjo nuo 1983 metų. Tuo pačiu metu pradėjo atsirasti kompanijų, mokslinių institucijų tinklų ir kilo poreikis juos sujungti į vieną, kad mokslininkai galėtų dalyis savo atradimais. Tais pačiais metais „ARPAnet“ susitarė su „CSnet“ (kompiuterių mokslų tinklu) dėl jų abonentų keitimosi elektroniniu paštu.

Tačiau to ilgam neužteko. Mokslininkų tyrimai vis intensyvėjo, todėl 1986 metais NSF (National Science Foundation – Nacionalinis mokslo fondas) įsteigė NSFNET tinklą, kuris sujungė jų darbo vietas su superkompiuteriais. Prie šio tinklo vėliau buvo prijungti kitų mokymo įstaigų tinklai. Europos branduolinių tyrimų asociacijos (CERN) specialistai tuo metu išrado „World Wide Web“, mums žinomą „žiniatinklio“ vardu, kuris leidžia skaityti tarpusavyje hipersąsajomis sujungtus puslapius internete. Tai pačiais metais jis buvo pristatytas JAV.

Dar vienas lūžio taškas – 1993-ieji, kai buvo pristatyta „Mosaic“ naršyklė, kuri leido žiūrėti tinklapius, turinčius teksto ir paveiksliukų. 1992 metais JAV Kongresas leido NSFNET naudoti komerciniais tikslais ir atsirado komerciniai priėjimo prie tinklo taškai. Taip internetas apie 1995 metus buvo jau iš esmės toks, kokį turime dabar.

Šiandien be interneto – kaip be rankų

O ką internetas reiškia šiandien? Tiesa, tai nėra tas pat, kas žiniatinklis. „Internetas – visuotinis tinklas sudarytas iš daugybės mažesnių kompiuterių tinklų, o žiniatinklio paslaugą teikia tam skirtos tarnybinės stotys, kurios iš naršyklės gautas užklausas apdoroja ir atsiunčia atsakymą, kuris atvaizduojamas naršyklėje kaip žiniatinklis“, – taip jų ryšį paaiškina Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto kompiuterių inžinerijos katedros docentas dr. Eimantas Garšva. Žiniatinklis – tik dar viena dalis interneto istorijoje.

Be interneto šiandien būtume kaip be rankų. Be jo neturėtume „World Wide Web“, kuris suteikia galimybę naršyti su hipersąsajomis. Dabar mes turime „Web 2.0“ modelį, pagal kurį žmonės patys kuria interneto turinį. Be to, kad galime susikurti savo mirusio katino memorialinę svetainę ar „blogą“, kuriame dėtume pyragų receptus, galime užsiimti daugybe kitos veiklos.

Niekur nedingo komercinės svetainės: amazon.com galima nusipirkti beveik viską, o ebay.com galima parduoti ir savo daiktus. Tiesa, ką nors  perkant internetu reikia būti atsargesniam: yra pasitaikę atvejų, kai pirkėjas tegaudavo nuotrauką. Buvo bandymų net įgyvendinti pirkinių užsakymo į namus idėją, tiems atvejams, jei pats pirkėjas tingi nusigauti į „Maximą“ ar „Iki“. Tiesa, pirmieji, kaip ir dauguma verslų, sukėlusių amžių sandūros „taškas-kom burbulą“ (dot-com bubble), žlugo dėl blogų investavimo strategijų. Bet bilietus į renginius ar net skrydžius galima įsigyti visai paprastai, kad ir lietuviškai pavadintuose „bilietai.lt“ ir „skrisk.lt“.

Bet internetas teikia ne vien komercines paslaugas. Jis labai tinka pramogai. Vienas populiariausių laiko praleidimo būdų – „YouTube“ filmukai. Štai vaizdelis, kaip kūdikis Čarlis įkando savo broliui pirštą, peržiūrėtas daugiau nei 126 158 470 kartų. Galima „YouTube“ įkelti ir savo filmuką,  kaip ir daugybėje kitų vėliau atsiradusių video svetainių. Dera nepamiršti ir žinių puslapių, pradedant delfi.lt, alfa.lt, baigiant wired.com.

Internetiniai forumai leidžia susiburti įvairiausių ir keisčiausių požiūrių žmonėms: „theflatearthsociety.org“ renkasi tikintys, kad Žemė yra plokščia. O įvairūs bylų perdavimo protokolai leido internetui tapti autorinių teisių pažeidimų rojumi: paprastam žmogui tai reiškia, kad jis gali į savo kompiuterį parsisiųsti nemokamai bet kokį filmą.

Internete atsivėrė didžiulės bendravimo galimybės. Kas prasidėjo nuo kuklių elektroninių laiškų 1965 metais, šiandien išaugo į tokias programas kaip „Skype“ ir „Windows Live Messenger“. Jomis galima šnekėtis – per balso-per-internetą protokolus – balsu ir net matyti vienas kitą, jei turi kamerą. Kažkur pakampėmis slankioja ir „mIRC“ – pokalbių programa, kurios siūlymą nusipirkti visi išjungdavo net neskaitę. Populiarėja socialiniai tinklapiai, tokie kaip „Facebook“ ar blėstantis „MySpace“ ar  Lietuvoje one.lt – ieškomiausias Lietuvoje pavadinimas internete.

Ir visa tai pasiekta per 40 metų, nors internetas namuose pradėjo plisti tik gal prieš dešimt penkiolika. Ateityje nusimato dar platesnės perspektyvos.Vien „Google“, leidžianti apsilankyti didžiausių miestų 3D maketuose ir pažiūrėti jų gatvių vaizdus, planuoja tokias naujoves, kaip nuosava operacinė sistema, veikianti per internetą. Akivaizdus pavyzdys, kaip projektas praaugo bet kokias jo kūrėjų vizijas.

Patalpinta: Publikacija