Henry David Thoreau

Kai XIX a. viduryje knygos „Voldenas, arba gyvenimas miške“ autorius Henry David Thoreau persikėlė gyventi į mišką, jis bėgo nuo visų įpareigojusių to meto civilizacijos elementų – rutinos, vartotojiškumo, darbo, komunikavimo, arba kaip vėliau pasakytų egzistencialistas Alberas Kamiu – absurdo, į kurį įkliūva kiekvienas nemaištaujantis individas. Tačiau kaip būtų pasielgęs H. Thoreau, jei tuomet jau būtų buvęs internetas? Ar jis vis tiek ieškotų slaptavietės gūdžiame kalnų nuošalyje ar liktų namuose stengdamasis pažinti kuo daugiau pasaulio? 2007 m. Vokietijoje vykusioje tarptautinėje tinklaraštininkų konferencijoje „Re:publica“ diskusijos dalyvių buvo paklausta, ar jie sutiktų už 50 tūkst. eurų 10 metų nesinaudoti internetu. Nė vienas nesutiko.

Virtuali erdvė priklauso jaunimui

Dar visai neseniai Lietuva taip pat turėjo naujųjų technologijų šaknimis apraizgyto gyvenimo išsižadėjusį tarzaną Algimantą Arcimavičių, kuris šiltuoju metų laiku persikeldavo gyventi į mišką. Atsižvelgiant į statistiką, panašių į jį turėtų būti daugiau. Statistikos departamento duomenimis, internetu namuose 2009 m. pirmąjį ketvirtį naudojosi 55 proc. visų Lietuvos namų ūkių. Mieste interneto prieigą turėjo 62 proc., kaime – 41 proc. namų ūkių. Tokie rodikliai gana aukšti palyginus su kai kurių kitų valstybių, pavyzdžiui, Rusijos interneto naudojimo tyrimų rezultatais, atskleidusiais, jog net 73 proc. rusų apskritai nesinaudoja pasauliniu tinklu.

Vis dėlto virtualios erdvės labiausiai traukia Lietuvos jaunimą (16-24 m.) – net 94 proc. jaunosios kartos namuose turi interneto prieigą. Šis procentas didėjant amžiui proporcingai krinta žemyn ir baigiasi ties 7 proc. – būtent tokia dalis 65–74 metų Lietuvos gyventojų kliaujasi virtualiu pasauliu. 2008 m. pabaigoje Europos Komisija, norėdama sumažinti atotrūkį tarp kartų, paskelbė, jog internetas – tai kelias į informacinę visuomenę ir labai svarbi ekonomikos augimo sąlyga, todėl iki 2010 m. bus siekiama visiems Europos gyventojams užtikrinti galimybę naudotis plačiajuosčio ryšio internetu.

Interneto askezė vis dar gyvuoja

Tačiau pasiekiamumas – ne vienintelė priežastis, dėl kurios individai nepažįsta pasaulinio tinklo. Internetas nepasiekiamas vos 7 proc. visų Lietuvos gyvenamųjų vietų, o štai 62 proc. gyventojų tiesiog neturi poreikio naršyti virtualioje erdvėje. Interneto askezę rugsėjo mėnesį bandė paaiškinti britų dienraštis „Telegraph.co.uk“, kai paskelbė 50-ies dalykų, kuriuos žudo internetas, sąrašą. Pasak britų, dėl interneto mes prarandame tokius dalykus kaip gebėjimą mandagiai prieštarauti, punktualumą, gerą atmintį (pavyzdžiui, nebežinome net artimiausių žmonių telefonų numerių), savo noru netenkame privatumo, pažeidžiame kitų autorines teises, nesugebame išklausyti muzikos albumo nuo pradžios iki galo, nebedėvime laikrodžių, netgi nebežinome, kas yra laikas, kai nėra, ką veikti.

Dienraštis taip pat pastebi, jog internetas žudo ne tik spaudą, bet ir užsienio kalbas gaubiančią mistiką (kalba praranda visą savo grožį, kai ją išverčia kompiuteris, pvz., „Google translate“), užrašus ir dienoraščius, fotoalbumus ir netgi menininkus, kurie visai nenori būti atrasti. Puikus filosofijos, jog naujosios technologijos iš mūsų atima realybę, pavyzdys galėtų būti vieno iš internetinio meno pradininkų brito Heatho Buntingo atvejis. Menininkas septynerius metų savo darbo internete iškeitė į nuotykius, išlikimą ir gamtos tyrinėjimą. Pats stipriai prisidėjęs prie „interneto sprogimo“ H. Buntingas taip pat pradėjo tyrinėti genetiką, paskelbęs, jog naujoji medija remsis būtent genetikos mokslu.

„Iš žmogaus atimti jo natūralią laisvę bei paneigti įprastus gyvenimo malonumus yra blogiau nei kūną marinti badu. Tai sielos marinimas, dvasios svetimkūnis“ – XIX ir XX a. sandūroje kalbėjo Indijos dvasinis lyderis, asketas Mahatma Gandhi. Taigi atsakymas į klausimą, ar internetas mums yra būtinas, priklauso nuo to, kokią reikšmę jam suteikiame – ar tai klastinga gyvenimo tempą greitinanti priemonė, ar tai jau įprastu gyvenimo malonumu tapęs ir lygiagrečiai su mumis tobulėjantis įrankis. Štai, ką apie internetą būtų pasakęs dailininkas Salvadoras Dali: „Nesistenk būti modernus. Deja, tai vienintelis dalykas, kurio tu, kad ir ką bedarytum, negali išvengti“.

Mūsų teisė rinktis.

Komentarai: ar įmanoma išgyventi be interneto?

Giedrė Rastauskienė, Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) Informatikos ir inžinerijos katedros dėstytoja:

Naudojimąsi internetu galima palyginti su transporto priemone. Vieniems žmonėms labai svarbu turėti asmeninį automobilį. Jis turi būti čia pat po langais, ranka pasiekiamas. Gali būti neprižiūrėtas, neplautas, apibraižytas, bet važiuojantis. Kitiems transporto priemonė tampa gyvenimo būdu – praktiškai nirvana, arba prieglauda nuo kasdienybės.

Tretiems svarbus jo turėjimas – juo galima puikuotis, bet nebūtinai važinėti. Ketvirtiems gerai ir visuomeninis transportas. Jei kartą per mėnesį reikia sumokėti mokesčius, galima nueiti ir pėsčiomis. Žmonės skirtingi. Vienas mėgsta skaityti Bibliją, kitas nemato gyvenimo prasmės be automobilio. Ko labiau reikia Biblijos skaitytojui – Bažnyčios ar interneto?

Karolis Pocius, tinklaraštininkas:

Nereikia siaurinti požiūrio į internetą. Atrodo, kad daugumai žmonių internetas = google, facebook, delfi ir dar kelios svetainės. Tačiau realiai internetas yra aprėpęs kur kas daugiau kasdienių dalykų nei pagalvojame. Bankomatai su bankais „bendrauja“ internetu, atsiskaitant kortele parduotuvėje taip pat naudojamas internetas, internetu bendrauja specialiosios tarnybos, šalys  ir t.t.

Taigi  internetas jau yra tapęs toks  pat svarbus  kaip ir vandentiekis, elektra  ar telefono ryšys. Manau, pavieniai asmenys galėtų be interneto naršymo išgyventi, bet jie naudotųsi internetu to net nežinodami (jau minėti pavyzdžiai su bankomatais ir banko kortelėmis).

Susiję