Danijos žurnalistikos mokyklos studentai lankėsi Vilniuje

800px-Video_Camera

Rugsėjo 20-25 dienomis Žurnalistikos institute viešėjo Danijos žurnalistikos mokyklos studentai, pagal studijų mainų programas besimokantys Danijoje, Orhuso mieste. Keturiolika studentų iš dvylikos skirtingų pasaulio valstybių – Australijos, Grenlandijos, JAV, Norvegijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Olandijos, Ispanijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, – vadovaujami dėstytojos Kate Kartveit ir apsiginklavę profesionalia filmavimo technika, kūrė TV reportažus apie Lietuvą.

Studentai buvo pasirinkę gana sudėtingas temas: savižudybės, homoseksualų padėtis, protų nutekėjimas, vėžinių susirgimų gydymas, krepšinis. Užsienio studentai reportažus kūrė poromis, o juos kuravo septyni Žurnalistikos  bakalauro studijų programos trečiojo kurso studentai, kurie padėjo užsieniečiams susikalbėti, susitarti su būsimais pašnekovais, pažinti aplinką.

Atvykę studentai ne tik dirbo, bet ir apžiūrėjo Vilniaus senamiestį, aplankė keletą muziejų, dalyvavo spaudos konferencijoje Seime. Jų dėstytoja K. Kartveit  vedė paskaitą TV istorijų kūrimo tema.

Savo įspūdžiais dalijasi keletas Žurnalistikos studentų.

Danų“ nuotykiai Lietuvoje, arba kaip mes „erasmusus“ ganėme

Aurelija Meškaitė

Kol laukėme atvykstančių „danų“ (tarp kurių, beje, nėra nė vieno dano – beveik visi, taip pat ir dėstytoja, yra skirtingų tautybių žmonės) ar „erasmusų“ (ne visi jie, pasirodo, studijuoja pagal šią programą), teko spręsti savaime suprantamas problemas: kur nuvesti, ką parodyti, kaip padėti. Jie, šaunuoliai, dar prieš atvažiuodami susisiekė su sau paskirtais mentoriais, prašė pagalbos ar patarimo, o daugelis buvo jau ir susižinoję informacijos savo tema ar net susiradę pašnekovus.

Mano „globotiniai“ – anglas Daniel (tačiau vadinti jį reikia Dan, nes Daniel jį vadina tik mama) ir grenlandė Arnaq. Arnaq – jau dirbanti televizijoje. Dan – vienas iš nedaugelio jų kurse, visai neseniai pirmą kartą paėmusių kamerą į rankas. Pasirinkę opią problemą – savižudybes Lietuvoje – jie sugebėjo neblogai su ja susidoroti. Sunkiausia užduotis, matyt, teko man – per mažiau nei savaitę surasti „savižudį“. Skamba klaikiai, o kai to nesisekė įvykdyti, buvau pasiryžusi kone pati pasiaukoti. Tačiau kai visgi užduotį atlikau be aukų, sunkesnė dalis – bendrauti su tuo žmogumi. Per interviu nesi tik vertėjas, tu bendrauji su žmogumi, ir dar tokia keblia tema. Nežinau, ar pati pasiryžčiau apie tai daryti reportažą, todėl, nepaisant visko, džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie jų darbo.

Kadangi jie jau buvo iš anksto kalbėjęsi su psichologais ir susižinoję pagrindines savižudybių priežastis, studentai norėjo iliustruoti temą atitinkamais vaizdais. Skurdas, alkoholizmas, nesugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančios santvarkos iš sovietinės į demokratinę… Ką filmavome? Žmones, autobusų stotelėse ar prie turgaus nelegaliai pardavinėjančius grybus ar daržoves (netgi pavyko užfiksuoti, kaip jų vaikyti atvyksta policija ir kaip jie visi ramiai, švilpaudami skirstosi; toje pačioje vietoje tai matėme du kartus). Žolėje išsitiesusį asocialų asmenį su maišu butelių (svečių paprašyta, iš jo paėmiau interviu, kuriame jis pasakojo, kaip nėra girtas, kaip jam sunku ir paprašė dviejų litų; davėme). Sovietmečiu statytus pastatus (ieškoti, žinoma, teko ilgai). Pardavinėjamus suvenyrus su sovietų simbolika (juos parduodantis vyriškis buvo toks piktas, toks įsiutęs, kad iš pradžių nesutiko, jog mes filmuotume, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau jį įkalbėti). Eiles prie valgyklos, kur neturtėliai nemokamai gauna maisto (valgyklos viduje už tai atsakingos vienuolės filmuoti neleido). Kapines. Nuteikia ne itin smagiai, tačiau filmuoti buvo įdomu.

Ar aš jiems buvau naudinga? Įtariu, kad taip. Nesakau, kad jie be manęs nebūtų išsivertę: tokie jau tie žurnalistai – smalsūs, landūs, ryžtingi. Tačiau aš tikrai stengiausi jiems padėti – palydėdavau, parodydavau kelią, išversdavau, patardavau, rasdavau kontaktų, galų gale, kai Dan netyčia išmetė kamerą, parūpinau lipnios juostelės jai suklijuoti.

Ar jie man davė naudos? Tikrai taip. Juk bendravau ir su likusiais studentais, kurie pasirodė taip pat labai įdomūs. Kur daugiau aš rasčiau tokių skirtingų kultūrų, tautybių, pažiūrų, patirties žmonių? Be to, dabar žinau, kad turėsiu pas ką apsilankyti Londone arba galėsiu išsinuomoti sraigtasparnį ir atskristi į užpustytą Grenlandijos kaimelį. Kodėl ne?

Homoseksualų (ne)gerovės beieškant

Justinas Vainilavičius

Moteris mėlyna berete trečią kartą lėtu žingsniu praslenka pro Karen ir Fleur. Visi kiti žurnalistikos studenčių kamerą lenkia dideliu lankstu. Tie keli sutikę pakalbėti nurausta ir pabėga, išgirdę reportažo temą. Homoseksualų padėtis Lietuvoje nėra ta sritis, apie kurią praeiviai Europos kultūros sostinės pagrindinėje aikštėje nesidrovėtų kalbėtis.

Lietuvoje pirmą kartą besilankančios merginos prieš čia atvykdamos namų darbus atliko Dar Orhuse, Danijoje, kur šiuo metu mokosi pagal ERASMUS mainų programą. Jos susirado keletą šaltinių, perskaitė su tema susijusias naujienas bei garsųjį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą. Todėl išvengė kultūrinio šoko.

Nuostabi Vilniaus architektūra, draugiški žmonės ir apsipirkimo galimybės studentes sužavėjo. Žmogaus teisių padėtis – ne. Pašnekovas, atleistas iš darbo už tai, kad yra gėjus. Viena iš vos šešių Seimo narių, balsavusių prieš Nepilnamečių apsaugos įstatymą. Kitas tautos išrinktasis, visiškai rimtu veidu aiškinantis, kad homoseksualumas užkrečiamas. Gėjus, bijantis kalbėti prieš kamerą, nes kas nors gali pamatyti. Vaikinas, kurio dėl jo prigimties išsižadėjo tėvai.

Akiratį Karen ir Fleur plėtė ir klausydamosi atsitiktinių pašnekovų gatvėje, svarstančių, kad tai prieštarauja gamtai, sulyginančių tai su pedofilija ar nuoširdžiai įsitikinusių, kad jų vaikai išauklėti teisingai, todėl homoseksualumas jiems negresia.

Kelių minučių reportažui merginos sunaudojo visas atsivežtas kasetes, iš viso tris valandas. Trečio kurso studentės gal ir kando per didelį kąsnį, bet tokia tema žurnalistui – kaip Kalifornijos aukso karštinė Laukinių Vakarų naujakuriams. Kask, kiek telpa, o ką su juo veiksi – sugalvosi vėliau.

Patalpinta: Naujienos