– Pakalbėkime apie piliečių teisę žinoti ir apie žinojimo virtimą nežinojimu. Turiu galvoje mūsų žiniasklaidos gaminamą žinių srautą ir jo poveikį visuomenei. Pavyzdžiui, A.Valinsko atvejis. Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad kasdienė milžiniška informacijos dozė apie šią istoriją aiškesnio vaizdo žmonėms neatskleidė…

– Esminiai dalykai nepaaiškėjo. Iš tikrųjų visiškai pelnytai galime klausti, ar informacija žmonėms visada padeda sužinoti tiesą, ar ne. Viešųjų ryšių praktikoje neretai naudojamas triukas, kai kokiai nors kompanijai privalomi paskelbti duomenys, jei jie tai kompanijai nepalankūs, skelbiami arba dirbtinai sukėlus balastinės informacijos bangą, arba sulaukus momento, kai tokia banga kyla dėl kokių nors tiesiogiai su ta kompanija nesusijusių įvykių. Taip išvengiama didesnio susidomėjimo esminėmis kompanijos veiklos detalėmis. Valinsko atveju suveikė dar ir vasarinis naujienų „žaliavos“ stygius. Žiniasklaida griebėsi kontroversiškos istorijos apie esamus ar nesamus Seimo Pirmininko ryšius su nusikalstamo pasaulio atstovais kaip skęstantysis šiaudo.

– Žiniasklaidai šiuo atveju buvo svarbu tarpusavyje konkuruoti informacijos, pageidautina – pikantiškos, kiekiu, o ne kokybe?

– To negana! Informacijos kanalai formavo Valinsko istoriją sau naudinga kryptimi – kuo daugiau mįslių ir insinuacijų. Čia galima prisiminti anekdotą apie žurnalistinį triuką su klausimu politikui „ar jau nebemušate savo žmonos?“ Kad ir kaip į šį klausimą atsakytų politikas, vis viena taškų užsidirbs žurnalistas, o ne tariamas žmonos skriaudikas. Tačiau reikia pasakyti, kad ir „medžiaga“ buvo tinkama. Juk prie vieno asmens insinuacijos limpa, o prie kito – ne. Tačiau būkime teisingi: vienas svarbiausių šios istorijos aspektų – politiko moralumo klausimas – vis dėlto buvo iškeltas.

– Bet ar tinkamu būdu?

– Iš tiesų tai žiniasklaidos kokybės klausimas. Klausimai Valinskui turėjo būti formuluojami daug griežčiau.

– Čia ne reporterių darbas?

– Jų darbas labai reikalingas ir gerbtinas. Bet to nepakanka kokybiškai žiniasklaidai. Lietuvoje nėra tiriamosios žurnalistikos. Antra vertus, abejoju, ar tie patys rimčiausi klausimai Valinskui būtų sudominę visuomenę. Prisiminkime A. Paulausko atstatydinimo istoriją: žurnalistai tuomet išvis nesivargino kelti esminių klausimų, bet to ir nereikėjo, kad šis politikas netektų posto. O koks rezultatas? Niekas politikoje nepasikeitė.

– Netikiu, kad Lietuvoje nėra gebančių kelti esminius klausimus žurnalistų. Bet kodėl jie šito nedaro?

– Vienas dalykas – paklausti politiko, kitas – paskelbti tą klausimą viešai. Problema yra žiniasklaidos, verslo ir politikos interesų susipynimas. Dažnai mūsų žiniasklaida tampa interesų transliuotoja. Taip ji, žinoma, pjauna šaką, ant kurios sėdi.

– Palikime žiniasklaidą bent trumpam ramybėje. Juk yra – ir gal ne mažiau svarbus – visuomenės gebėjimas suvokti jai pateikiamą informaciją. Štai būdingas pagarsėjęs atvejis su „Atgimimo” organizuojamo vizijų konkurso plakatais „Atiduokime Lietuvos valdymą Skandinavijai!” Informacijos tame plakate – porą sprindžių teksto stambiu šriftu, o jos esmė: piliečiai, dalyvaukite konkurse, siūlykite savo ne tokias kurioziškas, o gerai pamatuotas idėjas, kaip Lietuva turėtų gyventi artimiausioje ateityje.

Atrodytų, nėra čia ko nesuprasti. O ką matome? Kai kurie politikai plakato tekste sugebėjo įžvelgti nusižengimą Konstitucijai, kai kurie bankininkystės klerkai – provokaciją prieš švedų bankus, o vienas dienraštis šurmuliuką panaudojo dar kartą įgelti nemėgstamai Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Atseit ši nežinanti, su kokiais bjauriais provokatoriais susidėjo. Juokas ima, bet juoktis nesinori… Tą patį reiškinį matome ir interneto žiniasklaidos komentaruose – „komentuojama” dažnai tai, ko tekstuose visai nėra.

– O jūs pažiūrėkite į laikraščių antraštes, į straipsnius iliustruojančias nuotraukas bei jų parašus ir pamatysite, kad su tekstais jie dažnai turi mažai ką bendra. Tai žaidimai, manipuliacijos. O skaitytojai savo ruožtu įpranta spręsti apie įvykius ar problemas pagal antraštes ir iliustracijas. Arba pagal televizijos laidų anonsus, ne pagal pačias laidas. Bet tai, sakyčiau, normalus šiuolaikinės visuomenės bruožas, kuriuo galima naudotis arba siekiant sąmoningai klaidinti, arba nelabai sąžiningai pritraukti auditoriją. Jeigu koks žurnalistas bando šias realijas ignoruoti, tai jis – ne iš šio pasaulio. Prieš dvidešimt metų buvo visai kita rašymo kultūra, kuri rėmėsi dideliu žurnalisto tikėjimu, kad jis bus suprastas, net jei ir nebuvo galimybių rašyti visiškai atvirai.

– Gal toks nuoširdumas dabar tiesiog nebevertinamas?

– Yra visokių skaitytojų ir visokių žiūrovų. Taip pat ir mąstančių. Tai rodo ir krintantys gudraujančių laikraščių tiražai.

– Dar yra ir „svarbu-nesvarbu” dilema. Mūsų intelektualai dažnai peikiami, kad nedalyvauja viešajame diskurse. O juk jie galėtų apie daug ką pakalbėti iš esmės. Intelektualai savo ruožtu atremia priekaištus sakydami, kad nenori veltis į nesvarbių dalykų narstymą. Iš dalies aš juos suprantu: daug žiniasklaidos išprovokuotų diskusijų iš tiesų yra apie nesvarbius reikalus. Pasakyčiau dar griežčiau – daug visuomenę bombarduojančios informacijos jai visiškai nereikalinga.

– Čia redaktoriaus problema – kaip formuoti informacijos srautą. Tai taip pat ir didžiulė atsakomybė, nes žmogus atsiverčia konkretų laikraštį, įsijungia radijo ar televizijos programą tikėdamas, kad ten ras tai, kas jam svarbu.

– Ar randa?

– Deja, atranka dažniausiai tikrovės vaizdą iškreipia. Pirmiausia tai susiję su žinių komercializacija. Stengiamasi skelbti tas žinias, už kurias kažkas sumoka. Ir atvirkščiai: dažnai nuo žmonėms svarbios informacijos skelbimo susilaikoma vien dėl to, kad įsivaizduojama, jog kažkas iš to turės realios komercinės naudos, o su žiniasklaidos kanalu ta savo nauda nepasidalys. Tai trumparegis požiūris, nes žiniasklaidos kanalo vertė iš tiesų turi būti matuojama ne tiesioginių to momento įplaukų mastu, o visuomenės pasitikėjimo laipsniu. Jei pasitikėjimas didelis, tai jis ilgainiui atsiperka. Per dvidešimt metų mūsų žiniasklaida patyrė revoliuciją, tačiau daugelis tų pokyčių esmės iki galo nesuvokė.

– Tai kokie esminiai Valinsko istorijos dalykai mūsų žiniasklaidoje buvo sąmoningai ar nesąmoningai nutylėti? Kas nebuvo tinkamai pateikta visuomenei? Aš nepastebėjau, kad viešojoje erdvėje būtų nuodugniau nagrinėjamas, pavadinkime, „Valinsko sindromas”. Juk iš tiesų visa šita niekinga istorija buvo labai gera dingstis rimtiems svarstymams ir atitinkamoms išvadoms.

– Ir aš tokių dalykų neradau. Intelektualai tyli. Man atrodo, kad vertėjo rimtai panagrinėti, ką reiškė Valinsko viešųjų ryšių akcija, kai jis atsisakė atlyginimo. Tuo labiau kad pas mus visi labai mėgsta skaičiuoti svetimus pinigus. Ką toks dabar jau buvusio Seimo vadovo poelgis rodo? Kad jis turi nelegalių pajamų, iš kurių moka paskolų palūkanas ir važiuoja į Norvegiją žvejoti? Man šitie dalykai neaiškūs, kvepia kriminalu.

Dar apie ką reikėtų rimtai pasvarstyti, tai apie virtualius lyderius, tokius kaip Valinskas. Juk iš esmės jis tik ekranuose buvo parlamento vadovas, o realiai jam nelabai tevadovavo. Bet ar kam nors tai užkliuvo? Čia platesnio akiračio stoka. Provincijos laikraštis turėtų ne vietos paskalas skelbti, o nagrinėti lokalias problemas visos šalies kontekste. Nacionalinis laikraštis turėtų mūsų reikalus matyti pasauliniame kontekste.

– Kad atsikratytume dabar tos pačios žiniasklaidos peršamų ir eskaluojamų provincialių stereotipų ir mitų, kurie dažnai žmonėms tik apsunkina gyvenimą, trukdo jam geriau suvokti jų pačių padėtį ir galimybes? Kam naudingas mitas „Visi Seime vagys”? Žiniasklaidai? Be abejonės, nes paprastas, ne itin rafinuoto mąstymo pilietis kasdien laukia iš televizijos ar spaudos to mito patvirtinimo. Kad jam ramiau būtų, kad jis žinotų, kas visų jo nelaimių kaltininkas. O televizijai tokios paklausos tenkinimas garantuoja reitingus. Tai ko nepasistengus tą mitą vis pastiprinti bet kokiomis priemonėmis. Ir, atvirkščiai, pristabdyti blaiviau padėtį analizuojančią publicistiką. Ar tenkindama suprantamą publikos norą gauti „aiškius atsakymus” žiniasklaida neatitolina žmones nuo tiesos?

– Žmonės visada ieško atpirkimo ožio. Ir dažniausiai tiki, kad viską pakeisti gali ne jie patys, o koks nors herojus-gelbėtojas. O dėl Seimo, tai ir jo nariai prie mitų kūrimo prisideda, nes daugelis jų mano, kad jiems kaip politikams naudingas bet koks viešumas. Net ir neigiamame kontekste. Mitai žmonėms iš tiesų reikalingi, nes nuo seniausių laikų jie padeda žmonėms susisteminti informaciją. Tuo jie tikrai naudingi.

Pasaka apie „Coca-Colos“ kompaniją, kurios pagrindinis burtažodis – „paslaptis“, turiu galvoje įslaptintą gėrimo receptą, sukuria tam tikrą pirkėjo psichologinį komfortą. Tai pasaka su laiminga pabaiga, kuri žmogų paguodžia. Bet čia ir vėl iškyla informacijos pobūdžio klausimas. Jei ji iškreipta, tai ta naudinga suvokimo priemonė – mitas iš tiesų žmonėms trukdo. Nes iš manipuliacijų informacija kilęs mitas klaidina.

– Bet kodėl prieš mane sėdintis ponas Aleknonis gali ramiai sau pasakyti, kad nėra ko nei stebėtis, nei piktintis, kad Seime dirba tokie patys žmonės, kaip mes visi, dori nedori, o daugelis to nenori pripažinti? Jie mano esą už Seimo narius teisingesni.

– O kada jūs skaitėte laikraštyje ar žiūrėjote televizijos reportažą apie teisingus Seimo sprendimus? Juk tokių taip pat pasitaiko. Taigi žmonės, gaudami apie šitą instituciją ištisai neigiamą žinių srautą, atitinkamai ir galvoja. O negi priversi žmogų patį pasidomėti, kas ten tame Seime vyksta kasdien?! Arba ką pastaruoju metu gera nuveikė Teisingumo ministerija, šalindama biurokratinius trikdžius? Štai ir stereotipai… iš visiškai natūralaus žmonių tingumo ir pinigams tarnaujančios žiniasklaidos sąjungos.

Grįžkime prie Valinsko istorijos: jei žiniasklaida jį būtų ne vien taršiusi kaip pareigūną, bet ir radusi reikalo nuoširdžiai kalbėti apie Valinsko, tiesiog žmogaus, dramą, tai gal viskas būtų išspręsta daug greičiau ir ne taip skausmingai. Ir jis, ir visuomenė dėl to būtų tik laimėję. Tačiau, kadangi pas mus žurnalistiką valdo verslo dėsniai, o politiką – ir verslo, ir žiniasklaidos, viskas todėl taip ir komplikuojasi. Ir žmonėms nėra kuo remtis.

„Atgimimo“ publikacija

Susiję