Tai, jog šį tekstą greičiausiai regite savo kompiuterio ekrane, skatina klausti, kodėl gi kompiuteris galėjo susilaukti tokio titulo – nedraugiškas žmogui. Apie tai, kokių laukiame būsimųjų kūrėjų ir programuotojų, keisiančių šias mašinas, kalbamės su Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto profesore Valentina Dagiene.
Europos rūpestis – darbuotojų trūkumas
Europos Komisija prakalbo apie beveik 900 tūkst. laisvų darbo vietų 2015 metais informacinių ryšių ir technologijų sektoriuje, įsteigė komitetą situacijai keisti. Kodėl turėtume tuo susirūpinti?
Reikia geresnių kompiuterių, šie, kuriuos naudojame dabar – mums nedraugiški. Kompiuteris juk nebe metalas, jei prieš dvidešimt metų informatikas nesukdavo galvos ar tai, kas viduje sukasi draugiška ar nedraugiška, dabar tai vis labiau rūpi. Pavyzdžiui, medicinos srities kompiuterių sistemos turi mums padėti fiziškai. Europa sensta – kokie robotai mums pakels, paduos, paims? Galbūt ir nešiojamo kompiuterio klaviatūros turėtų būti tokios, kad galėčiau ore rinkti tekstą arba užtektų apie tai tik pagalvoti ir galėčiau skaityti mintimis? Kodėl negaliu pagalvoti apie ieškomo dokumento pavadinimą ir kompiuteris jį kaipmat surastų? Štai visa tai ir turi padaryti informacinių technologijų specialistai, informatikos inžinieriai, bendraudami su humanitarais, socialinių mokslų specialistais, tam, kad sistemos būtų draugiškos, žmoniškos ir patogios.
Dažnai vykstu į užsienį ir pastebiu, kaip sumažėjo elementarių darbo vietų. Štai ir oro uostuose anksčiau būdavo kelios dešimtys aptarnaujančių žmonių, dabar užsiregistruoti tenka pačiam, net ir konsultanto nebėra. Daugelis darbų automatizuojami. Paimkime dar dešimtį metų į priekį. Susipažinau su Suomijos patirtimi – suomiai skaičiuoja, kad 2020 m. 1.2 bilijono dvidešimtmečių pateks į darbo rinką ir jiems reikės darbų. Šiuo metu numatoma apie 300 milijonų darbų, tad kas bus daroma su beveik bilijonu? Turime parengti tuos žmones, kad galėtų lanksčiai ieškotis darbų.
Kaip rodo ir Lietuvos stojimų į aukštąsias mokyklas statistika, vis dėlto daugelis renkasi socialinius mokslus.
Mąsčiau, kodėl toks santykis egzistuoja ir visoje Europoje. Vieną vertus,– gerai, kai visuomenė žiūri į žmogiškąją pusę, tačiau – reikia inžinierių, nes visi norime gyventi gerai ir naudotis prietaisais, tad turi būti balansas. Galbūt mes blogai ruošiame specialistus – Lietuvoje matematiką ar informatiką mokome per daug akademiškai.
Esu iš tos senosios kartos profesorių… Mes esame nelankstūs ir labai norime jaunimą akademiškai paruošti. Štai duosime penkias knygas, tegul išmoks teoriją. Tačiau įrodyta, kad visuomenėse tėra 10-15 proc. labai motyvuotų jaunuolių, kurie, kad ir ką beduotum, vis tiek išmoks.
Tad turime daug vidurkio, kuris nėra taip motyvuotas ir tokiems jaunuoliams sunkiau sekasi akademiniai dalykai. Jeigu toks jaunimas nematys tikslo už skaičiavimų, kuriuos reikia atlikti, vėliau net tilto pastatyti negalės. Vadinasi, mes ne taip rengiame jaunimą. Turėtume galvoti apie įvairaus lygio inžinerinius, matematikos, tiksliųjų mokslų specialistus, nors, žinoma, reikia ir tyrėjų akademikų. Stebėjau Vokietijos atvejį – chemijos laboratorija dirba su kolegijos studentais ir stebisi, kodėl ten turėtų dirbti turintieji daktaro laipsnį, juk atliekamas konkretus darbas, išmoktas pagal procedūrą. Daktarą pasodinti į tą vietą darbui atlikti būtų per brangu.
Tačiau dažnai socialiniai arba menų studijų mokslai žavi tuo, kad ten galime realizuoti kūrybą, štai spręsdami uždavinį neretai klausiame – kur to prireiks?
Žiūrėjau į šių metų stojimų rezultatus ir supratau, kad turime tiksliųjų mokslų studijas pateikti patraukliau. Vilniaus Gedimino technikos universitetas surinko daug stojančiųjų programos pavadinime įdėjęs žodį „Kūrybinės“ (Kūrybinės industrijos – aut. past.) Kitokia etiketė ir pririnkta labai daug stojančiųjų! Į daugelį specialybių nesurenkame grupių – seni pavadinimai jaunų žmonių netraukia. Tad reikėtų galvoti, į kokį popieriuką įvynioti kompetentingo turinio studijas.
Kalbame, kad reikia kuo patogesnių technologijų. Tačiau ar tai nesuteikia infantilumo – galbūt linkstame nebemąstyti ir renkamės patogesnį kelią įtikėję, kad mašinos viską atliks be mūsų?
Technologija niekuo dėta – sumani ar nesumani ji būtų. Paskaitykime apie Aristotelio laikus, tuomet irgi buvo kalbama, kad dabartinė karta – didesni tinginiai. Mes niekur nepabėgsime nuo išradimų, kita vertus, reikia mokėti ir pasirinkti bei priimti tuos, kurie dera su mūsų kultūra, kalba, dvasinėmis vertybėmis. Technika išvaduoja mus nuo juodesnių darbų. Kažkada irgi buvo sakoma, kad, jei automobiliu važiuos, tai arklio nemokės pakinkyti…
Perdėtas dėmesys egzaminams
Matematikos ir informatikos suvokimas bei susidomėjimas atkeliauja iš mokyklos. Ką pastebite lygindama Lietuvos mokyklas su užsienio pavyzdžiais?
Galiu konstatuoti, kad Lietuvos pradinės klasės yra gana geros. Norėčiau, kad būtų linkstama skandinaviškojo mokyklos modelio link– kad būtų mažiau privačių mokyklų ir kuo daugiau valstybinių užtikrintų tokią pat mokslo kokybę. Privačios mokyklos iškreipia situaciją – jas lanko tik pasiturinčių tėvų vaikai.
Mūsų mokytojų rengimas yra opiausia vieta, kurią turime pergalvoti iš visų pusių. Štai suomiai švietime yra tiek daug pasiekę, nes mokytojų rengime yra vienas faktorius, kurio mes niekaip negalėsime bent jau dabar pasiekti. Ir tai nėra atlyginimai, bet mokytojų prestižas. Jis aukščiausias – mokytojai rikiuojasi kartu su gydytojais bei teisininkais. Lietuvos visuomenėje mokytojo prestižas yra gerokai žemiau vidurkio. Ir kodėl jis toks nukritęs – didžiulė problema, kurios net technologijos neišspręs.
Gal kokį dešimtmetį į kitus dalykus telkėme jėgas. Galime parengti labai gerus dokumentus, paruošti daugybę vadovėlių ir nieko nebus, jei mokytojas tik valdiškai juos atskaitys. Mokytojų irgi negalima diktatoriškai pakeisti – reikia sukurti atmosferą, kad mokytojai norėtų mokytis. Turime apie 15 proc. labai gerų mokytojų, tačiau to neužtenka. Visos sistemos turės kokį 10 proc. blogų, tačiau reikia turėti bent apie pusę gerų mokytojų. Prieš dešimtmetį tą patį sakiau, bet tai neplinta, neuždega kitų mokytojų. Aišku, visuomet yra lengviau išleisti geras knygas ar kompiuterius išdalinti.
Lietuvoje svarstoma įvesti privalomąjį matematikos egzaminą. Ar jis pakeistų situaciją?
Koks skirtumas tie egzaminai? Ir anksčiau matematikos egzaminas buvo privalomas, po to – neprivalomas. Mūsų kultūroje labai mėgstama egzaminuoti. Galvoju, ar mes tuo paslepiame daugelį problemų? Egzaminą įvesti yra lengviau – sumokėjai pinigus, pasamdei grupes. Bet kas iš to? Pavyzdžiui, norvegai labai mažai egzaminuoja, jie mano, kad ir testai tėra savo jėgų pasitikrinimui. Turėtume ir mes kurti mokymosi kultūrą. Bet mūsuose ir visoje Rytų Europoje tebėra tas posovietinis vertinimas – labai svarbu turėti popierėlį. Vienas dalykas tą popieriuką gauti ir egzaminą laikyti, kai pats to nori, kitas – kai tai privaloma. 11-12 klasėje visi tik ir meldžiasi dėl egzamino, atrodo, kad mokykloje gyvenimo nebelieka. Tai baisu. Kitur net nuo šeštos ar septintos klasės kalbama – mokykis tai, nes prireiks egzaminui. Vadinasi, penkerius – šešerius metus gyveni dėl egzamino…
Juk egzaminai neretai ir išsipildo kaip gera motyvacija.
Kam motyvacija? Galbūt mokytojams… Būnu bjauri ir klausiu mokytojų ar ne patys užsicikliname, gal palikime ramybėje, nebegąsdinkime tais egzaminais? Kyla klausimas ir patiems mokytojams – o gal reformavus ir atsisakius egzaminų bus dar blogiau? To ir baidomės. Tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA (angl. Programme for International Student Assessment) rezultatai parodė, kad suomiai, kantriai 1975 m. reformavę sistemą ir darę viską priešingai negu likęs pasaulis, pasiekė gerų rezultatų. Atsisakę bet kokios diktatūros, egzaminų, beveik – testavimo, rėmėsi pasitikėjimo kultūra ir pirmenybę teikė kalboms, ne matematikai. Sakė, kad kiekvienam žmogui gali neprireikti, pavyzdžiui, gilių chemijos žinių, tačiau kiekvienam teks komunikuoti. Reformavus sistemą lygiagrečiai pagerėjo matematikos rezultatai – nedarant nieko specialiai šiai pamokai, neįvedant daugiau mokymo valandų!
Tačiau būtent kalbėdami dažnai nesivadovaujame logikos taisyklėmis, klaidingai argumentuojame. Kita vertus, ir apie matematikos egzaminą kalbama, kad bus tikrinamos logikos žinios, o ne matematiniai gebėjimai…
Baisiuosi mūsų magistrantų ar bakalaurų darbais – ten nėra logikos. Net nežinau, kur mes praradome logiką, kodėl nebemoko mokykloje to loginio mąstymo. Tai visai nesvarbu – ar matematika, ar ne – turi mokėti savo mintis išdėstyti tam tikra struktūra, kas ir yra programavimas…
Kokio programavimo mokoma šiandienos mokyklose?
Programavimą įvedėme 1987 metais. Vėliau suvokėme, kad nebegalime mokyti programuoti senoviniais metodais, kaip kad ne visiems juk tinka rašyti romaną kantriai atsisėdus. Matematika – šimtmečiais nusistovėjusi ir egzistuoja menki skirtumai tarp to, ko mokoma skirtingose valstybėse pamokų metu. Informatikos tradicijų dar nėra, jai dar tik 50 metų. Kai mokome naudotis Word programa, net ir vidutinio lygio mokiniams atrodo nepatrauklu, tad stengiamasi mokyti kažką sukurti.
Bent jau mūsuose noriu aiškiai atskirti informacines technologijas ir informatiką. Britai perkūrė savo terminologiją ir atsiribojo nuo Information technologies – tai, kas skiriama visiems ir tai yra neįdomu mokiniams. Jie įvedė naują terminą – Computing. Mes mokyklose turime informacines technologijas, tačiau tai turėtų būti nebe atskiras dalykas, jį reikėtų integruoti. Pavyzdžiui, matematikos pamokose mokiniai turėtų naudotis Excel programa, tuomet nereiktų naudotis skaičiuotuvais ir informacinių technologijų pamokų metu nereikėtų atplėštai aiškinti.
Šiandien estai moka pasigirti, kad programuoja jau pradinėse klasėse. Jų programavimas – vaikiškos knygelės ir paveikslėlių dėliojimas, reikia tam tikra seka sudėlioti istoriją. Būtent čia ir yra tai, ką daugelis programuotojų daro – dabar nebeprogramuojama nuo pagrindų, bet, tarsi iš kaladėlių, sudėliojama. Istorijos ratas ir vėl atsisuka – dar 1980 m. išleista JAV Masačiusetso instituto profesoriaus emerito Seimūro Paperto knyga „Minčių audros: vaikai, kompiuteriai ir veiksmingos idėjos“ pristato genialią mintį – kad valdyti kompiuterį – kūrybiškas darbas. Kalbama, kad kompiuteris turi tikti ir kalboms mokyti, kad jis formuoja algoritminį vaiko mąstymą. Šiandienos pasaulis kalba apie computational thinking (angl. kompiuterinis mąstymas). Apmaudu, neturime net lietuviško termino. Toks mąstymas turi tris komponentus: abstrakciją, analizę ir automatizavimą.
Mokytis – vieniems iš kitų
Šiandien apie programavimo ir technologijų svarbą kalbama vis daugiau. Ar ne per daug dėmesio – galbūt jis akcentuojamas ne ten, kur turėtų būti?
Anksčiau švietimui dar būdavo atiduodama žiniasklaidos duoklė, vedamos specialios laidos. Dabar tokių yra per maža – pasigendu rimtesnių laidų, kuriose susodintų kalbėtis švietimo specialistus, tegul ir pačiu nepatogiausiu metu, kad ir vidurnaktį, tam, kad rimtai nagrinėtų problemas ir ne taip, kad matytųsi kyšantys partijos ragai. Turėtume žinoti savo skaudamas vietas, kokioje atmosferoje esame. Į mokytojų susirinkimus atvyksta tik aktyvioji grupelė, bet norime pasiekti visuomenę, moksleivių tėvus. Norime informuoti tėvus, kad išmestų iš galvos egzamino kaip dievaičio, kuriam visi meldžiamės, suvokimą. Net ir tie, kurie gerai išlaiko egzaminus – ar patyrinėjame – ar jie visi gauna darbus? Ar žmogus moka lanksčiai save parodyti?..
Vis dėlto – ką tai reiškia šiandienos visuomenei mokyti?
Gabių mokinių panašiai visur – 7-8 proc. tačiau nemaža tų, kuriuos galime išmokyti, tik turime dėti daug pastangų. Lietuvoje dar tebeturime gana gerų tradicijų mokyti matematiką – tėvai mano, kad tai svarbu, tačiau nebetinka mokymo metodai. Jei anksčiau pasodindavome vaiką prie knygų ir „išspausdavome“ žinias, dabar turime būti gudresni… Yra daugybė pagundų – pavyzdžiui, žaidimai. Juk neįdomu sėdėti prieš lentą ir spręsti uždavinį, tad duodama žaisti. Tai tas pats loginis mąstymas, tik patraukiama kitaip, nei sakant: „Išspręsk 21 uždavinį.“ Dabar ir greitis svarbu. Visi nori greitojo maisto – tokia kultūra, reikia prie jos prisitaikyti, bet juk galima ir sveiką sumuštinį „pakišti“.
