Ar inžinierius tebeskamba išdidžiai?

Jau ne, atsako technomatematikos studijų krypties dėstytojai. Tiesa, nostalgiškai priduria, kad ši specialybė dar galėtų būti patraukli studentams. Svarstant, kaip grąžinti profesijos, šiandien neatsiejamai susaistytos su informacinėmis technologijomis, žavesį, randasi pasvarstymų apie kvotas studijoms ir klausimas – ar ras ką veikti tie, kurie ieško tik žavesio?

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Matematinio modeliavimo katedros vedėjas profesorius Raimondas Čiegis pasidalijo įžvalgomis apie studijų pasirinkimus Lietuvoje.

Mokslo šaknys per karčios

Kodėl informatikos, matematikos ir inžinerijos studijų kryptys atrodo nepatrauklios jauniems žmonėms – dažniausiai jie suviliojami socialinių mokslų?

Mums kasmet užduoda klausimą: „Kodėl jūs nesurinkote studentų?“. Lyg mes būtume kalčiausi. Ši problema negali būti paprastai išsprendžiama. Do­c. Kęstutis Vislavičius sako, kad tai žiniasklaidos naujienų pateikimo problema. Mano nuomone, tai būtų pernelyg paprasta. Buvo teisingai pastebėta, kad ši problema egzistuoja ne tik Lietuvoje. Tai fundamentali problema ir lengvų sprendimų nematau, tad galime turėti tik ilgalaikę strategiją ir laukti kaip pasisuks gyvenimas…

Visų pirma, greičiausiai atsakymą gali pasiūlyti darbo rinka. Prisiminkite, kas buvo prieš ketverius metus, kai visi norėjo būti statybininkais, net mergaitės norėjo vaikščioti su čebatais. Statybų sektorius buvo tarsi ypatingas, atrodė kvaila nesirinkti to, kas traukė net visuomenės elitą. Tai buvo ne vidinė reklama, o išorinis signalas, rodantis, kad visi stato butus, butai tiktai brangs, tad jei eisite mokytis, turėsite darbo.  Matėme, kas nutiko vėliau – po dviejų metų atėjo krizė, visas šias studijas pasirinkusių būrelis suprato, kad nieko nebebus ir jautėsi apkvailintas.

Antra, šiandienos visuomenėje tėvai nebegali patarti vaikams. Gyvenome kitoje sistemoje, kur buvo kitos vertybės, tam tikros garantijos, dabar pereiname į kitą, ir nebegalime remtis savo patirtimi.

Trečias dalykas, kurį norėčiau pabrėžti – švietimo klausimai pradedami spręsti tikrai ne universitete, bet gimnazijose, o dabar netgi ir progimnazijose. Kai su mokyklos atstovais pašnekame, tampa aišku, kad visuomenė dar bent trejus metus bus angažuota ne į fizinius, o į biologijos ir socialinius mokslus.

Pažvelkite į prestižinių Lietuvos licėjų, gimnazijų klases. Anksčiau buvo tokia proporcija – iš trijų lygiagrečių klasių dvi sudarydavo moksliukai, o likusioji klasė – pavadinkime juos socialinių mokslų studentais. Šiandien iš trijų dvi yra biologinės krypties klasės, viena socialinių mokslų ir iš jų galbūt tik pusė klasės sudaro moksliukai. Tokia tendencija greičiausiai padiktuota emigracijos, juk girdime: būsi medikas – darbo užsienyje tikrai rasi. Nors žinome, kad rajonuose neįmanoma įdarbinti gydytojų – niekas nevažiuoja ten. Tas, kuris renkasi mediciną nesiruošia dirbti Molėtuose, Ignalinoje, jis nori dirbti Norvegijos kaime, kur atlyginimas bus dešimt kartų didesnis.

Lengvų kelių, kaip ir kaip ten delfiai berašytų, nėra. Fiziniams mokslams, matematikai mokytis reikia 12 metų. Jei vaikai jau nuo 5 ar 6 klasės nusprendžia, kad jiems nereikia matematikos, fizikos, chemijos, jie – jau prarasta karta. Žinoma, universitetai juos priima. Mūsų rektoratas kviečia: ateikite, ko neišmokote per 12 metų, išmoksite per dvi savaites. Tai yra savęs apgaudinėjimas, verčiau sakykime, kad mums reikia krepšelių, todėl priimsime bet ką.  Vis dėlto, toks požiūris į rimto darbo kelią neveda.

Kaip esate numatę populiarinti savo studijas?

Ieškome būdų kaip populiarinti. Motyvuotai aiškiname kad tai yra perspektyvu karjeros atžvilgiu. Tačiau visa švietimo sistema turi sudėtingą užduotį atspėti, kas bus ateityje, po 10 – 15 metų. Tai nelengvas klausimas, kai gyvenimas keičiasi taip greitai. Grįžkite į pasaulį prieš 15 metų: nėra interneto, tik prasidėjusi mobiliųjų komunikacijų era, apie jokią debesų kompiuteriją niekas net nekalba. Žiulis Vernas galėjo nuspėti ir prireikė šimto metų, kad jo prognozės pildytųsi. Šiandien prognozės dešimt kartų intensyvesnės ir išsipildyti jos turi per 5 – 7 metus. Dalyvaudamas mokslo seminaruose klausiu, ar jau turėtume užsiimti kvantiniais skaičiavimais – man atsako, kad dar per anksti, bet galbūt jau po metų ar dvejų tai bus lemiamas veiksnys, kuris kaip ir internetas, pakeis gyvenimą? Žinoma, galiu agituoti rinktis savo dėstomą specialybę, bet reikia atsakingai pagalvoti – o ką mes galėsime pasiūlyti ateityje?

Šiandien nebėra griežtai nuspręsta, kokias studijas universitetas galėtų pateikti. Antrą vertus, įmonės reikalauja, kad specialistas tuoj pat išėjęs iš universiteto turėtų varžtus sukinėti – mokėtų užsukti varžtą būtent į dešinę, nes azoto gamykloje tokio specialisto reikės. Azoto gamybos įmonės generalinis direktorius skundėsi, kad atėjo į praktiką technomatematikos specialistai, baigę penkis semestrus ir nemokėjo palįsti po stalu ir užsukti varžto. Mes, dėstytojai, sakome, kad tai darbdavių problemos – tereikia apmokyti praktikantus, juk žinių jie turi tiek, kad gebės ne tik po stalu palįsti, bet ir langą atidarys. Tokie įgūdžių ugdymo reikalavimai teikiami universitetams, nors, mano manymu, tie įgūdžiai pasens dar greičiau, negu studentas spės baigti universitetą.

Europai trūksta vietinių studentų

Ar skiriasi studentų pasirinkimai Europos valstybėse?

Dažnai vakarų Europoje būnu ir dirbu. Jeigu pasižiūrėsite į Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos universitetus, jų studentai atvyksta iš Azijos valstybių. Tuo kompensuojama kritinė masė – studijos vis dėlto vyksta, nors mokosi ne vietiniai. Mes patys siunčiame savo vaikus į Berlyną. Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis su pasididžiavimu sako, kad liko tik jų licėjai ir gimnazijos, kur dar gerai dirbama, ir tų gimnazijų vaikams nerekomenduojama studijuoti Lietuvoje. Štai jums ir tam tikras mūsų pačių savęs vertinimo kontekstas…

Žinių visuomenei reikia technologinių, matematinių, inžinerinių specialybių. Jos nesirenkamos ne dėl uždarbio – informacinių technologijų srities atlyginimai yra tikrai dideli. Manau, matėte Pixelmatoriaus vaikinukus – jie uždirba milijonus, bet norinčių būti informatikais nuo to nepadaugėja. Juk toje srityje sunkiai dirbti reikia visą gyvenimą. Dabartinė karta aptingo, sunku surasti azijietiško pasišventimo darbui. Ieškoma patogesnio, lengvesnio kelio – visi nori 30-ies metų būti generaliniais firmų direktoriais, plaukioti jachtomis.

Mūsų diplomas nuo vakarų universitetų skiriasi tuo, kad ten diplomas turi tam tikrą slenkstį – neperžengus jo, pažymėjimas neišduodamas. Lietuvoje to nebėra. Kaip sakoma Mykolo Romerio universitete: „Mes jums suteikiame galimybę išmokti“. Jei studentai pasinaudoja ta galimybe – gerai, jei ne, tiesiog išduodamas dokumentas, kad lankė tuos kursus. Nors, jei neturi 50 proc. valstybės nustatyto modulio žinių, pažymėjimo neturėtų gauti. Manau, visi dėstytojai pakeltų rankas, paklausus, kas leidžia toliau studijuoti neįgijusiems pakankamai žinių…

Vokietijos gimnazijose mokomasi ilgiau. Lietuvis, įstojęs į užsienio universitetą, turi gerokai pasistengti, nes egzistuoja valstybių švietimo sistemų skirtumai. Dabar Europoje bandoma spręsti, kad mokyklinės programos būtų vienodos. Vis dėlto, didžiosios valstybės, turinčios savo tradicijas ir tai vertinančios kaip savo kultūros pagrindą, nesutinka su tuo. Nei Prancūzija, nei Vokietija, nei Jungtinė Karalystė niekada nesutiks sunorminti mokyklinio išsilavinimo; tą mačiau, trejus metus dirbdamas Europos sąjungos institucijoje Briuselyje. Mažos valstybės gali aptarti savo folklorą, kūrybines industrijas, bet niekada nesutars su didžiosiomis esminiu švietimo klausimu. Užsiminus apie tai ir naujokių ES narių atstovams tarpusavyje įrodinėjant ką ir taip gerai žinome, tarp senbuvių pareigūnų atsiranda diplomatiškas pašnekesys – jie tarpusavyje kalbasi apie sportą, orą, kad tik neįžeistų mūsų…

Universiteto pavyzdys

Jūsų universiteto vienos studijų programos pavadinime įrašius žodį kūrybinės, programa susilaukė didžiulės sėkmės. Kaip manote, ar programų pavadinimų keitimas taip tarsi priviliojant socialinių studijų ištroškusios studentus – išeitis tiksliesiems mokslams?

Dabar visi stengiasi patraukliai pateikti savo programas – kūrybinės industrijos yra geras pavyzdys. Mums patiems tai buvo sunkiai suprantamas fenomenas – niekaip nesuprantu, kuo jos ypatingos. Vis dėlto visuomenėje sukėlė susidomėjimą ir pateko į populiariausių programų sąrašą. Jei šiandien pasižiūrėsime į kitų programų pavadinimus, žodį „kūrybinis“ rasite ir Mykolo Romerio universitete, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Atsirado ir tokia studijų programa kaip pramogų industrija, laukiu kada atsiras „sekso industrija“.

Kūrybinės industrijos yra ne pirmas bandymas – tokia studijų programa buvo sukurta Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Kai artima giminaitė ten studijavo, galėjau tik su šypsena kalbėti apie programą – sakydavau, kad universitetas guvernantes kažkam ruošia. Tris paskaitas buvo mokoma muzikos, keturios–penkios skiriamos fotografijos menui, vėliau studentės išvedamos į Laisvės alėją, parodoma architektūra. Po pasivaikščiojimo užsukdavo į kavinę, joje mergaitės išgerdavo kavos. Giminaitė baigė tas studijas, tačiau darbo rasti negalėjo, todėl vėliau studijavo informatiką.

Nevertinsiu tokių studijų gerai ar blogai. Su lazda mokytis niekas tų studentų nesuvarė – tai buvo laisvas jų pasirinkimas. Visuomet manau, kad gaunančių valstybės finansuojamas studijas motyvacija ir žinios yra pakankamos. Tad šiandien tokio savo gyvenimo kelio ieško jaunimas, ieško jų tėvai.

Išeitis – kvotų grąžinimas?

 Ar kvotų įvedimas proporcingai paskirstytų studentus?

Kvotos reikalingos. Mano karta gyvenome tuo laiku, kai kvotos egzistavo. Tuo laiku studijų programa, jei jai buvo leidžiama egzistuoti, turėjo tam tikrą vietų skaičių ir, manau, kad tai buvo neblogas reguliavimo metodas. Šiandien tvirtai nesame apsisprendę į ką orientuotis nustatant kvotų skaičių.

Kalbama apie tai, kad reikėtų išvis atsisakyti mokamų vietų universitetuose. Net jei visi ir norėtų kūrybines industrijas studijuoti ir universitetas galėtų tai suteikti – neleisti. Suprantu, kad universitetai tampa kontoromis, pardavinėjančiomis diplomus, bet ir vėl kyla klausimas – kas kaltas – ar universitetas, ar norintys pirkti. Kodėl universitetas turi tapti teisingesnis už norinčius nusipirkti arba verslininkus, kurie nekreipia dėmesio į diplomus? Verslas niekaip nereaguoja, ar mes gerai paruošiame studentus, ar ne. Vis dėlto, studentai išgraibstomi dar trečiame kurse, kad dirbtų juodą darbą. Taip nukenčia studijos, niekam neįdomu, kas vėliau bus iš tų dirbančių studentų.

Kvotos būtų geras dalykas, jeigu valstybė aiškiai iškeltų savo prioritetus. Nuvykusi į Briuselį Prezidentė kalba, kad šiandien ateities technologijos numeris vienas – skaitmeninės. Skaitmenizuotos visuomenės ir ekonomikos kūrimas – šešerių ateinančių metų darbas. Tačiau grįžtame namo ir matome, kad visi studijuos kūrybines industrijas… Tad apie kokią skaitmeninę visuomenę galime kalbėti?

Medikas klausia – o kiek už tai sumokės? Užmokestis tapo aukščiau už Hipokrato priesaiką. Žinoma, visose profesijose tos komercijos atsiranda. Matyt, ateities ligoninėje dirbs vienas chirurgas ir trys vadybininkai, kurie ieškos moterų, norinčių kosmetiškai pasigražinti. Ar bus norinčių gydyti nemokius pacientus? Galbūt dėl to visuomenei ir reikia daug socialinių sričių specialistų, kad išspręstų sergančio, bet pinigų neturinčio žmogaus problemą? Galbūt pamatysime raciją, kodėl jaunimas pasirenka socialines studijas ir paaiškės, kad tai nebuvo kvailas sprendimas.

Studijos