VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos 3 kurso studentų fotografijos

Dalykas: Fotožurnalistika

Dėstytoja: lekt. Regina Kubertavičienė

Faktūra

---

Portretai

---

 

Buitininkų mokykloje

---

 

Svečiuose – Seimo fotografės I. Šilenkova ir O. Posaškova

---

Žurnalistai Kaziuko mugėje

---

Be Kaziuko – ne pavasaris

Pirmasis pavasario savaitgalis sostinėje prasidėjo šventiškai – nuo penktadienio rytmečio iki pat sekmadienio pavakario Vilniaus gatves užplūdo prekeivių, praeivių ir artistų kuriama Kaziuko mugės melodija. Įprasta pusvalandžio trukmės kelionė pėsčiomis Gedimino prospektu Vokiečių ir Maironio gatvių link šiomis dienomis prasitęsė iki poros valandų – dėl žmonių spūsčių, uoslę džiuginančių gardėsių kvapų bei įvairiausių prekių margumyno.

Vaikščiodamas gatvėmis paskutiniąją Kaziuko mugės dieną, nė nepajunti, kad renginys eina į pabaigą: prekeiviai vis dar aktyviai bando įsiūlyti prekes, kartkartėmis darydami pertraukas – kas įtraukti cigaretės dūmui, kas pasikalbėti su kolegomis, kas panaršyti internete. Iš vienos pusės girdi senjorę, grojančią sena armonika, pasisukus jau žvelgi į gitaros ir smuiko duetą, paėjus į priekį, dėmesį prikausto nežemiški, plastikiniais buteliais barbenančio vyruko kuriami garsai. Klausytojai už džiuginančius įspūdžius negaili pinigų – siunčia mažiausiuosius įmesti monetų muzikantams į kepurę ar instrumento dėklą. Žmonių būrys renkasi ir prie gatvės cirko, kur artistas, prisisiurbęs pilną burną deguto, pučia ugnies kamuolius.

Nors šventė tradicinė ir ypač lietuviška, laikai keičiasi: vis dažniau ausis pasiekia užsienio kalba, žavi lietuvių ir užsieniečių bandymai derėtis, jei ne žodžiais, tai kūno kalba. Kam smalsumą, kam dviprasmiškus jausmus kelia netradicinės prekės – karštas obuolių punšas, prancūziški sausainiai, amerikietiškos spurgos ar sapnų gaudyklės. Lankytojų gretas papildo ne tik įvairių tautybių žmonės, norintys pažinti lietuvių kultūrą, bet ir po ilgos žiemos į miestą pasivaikščioti išvesti augintiniai. Nuo pačių didžiausių ir gauruočiausių iki mažiausių, drebančių dėl neįprastos žmonių minios aplink. Kol jų šeimininkai ragauja šeimininkių sūrius, kaimynų latvių saldžiuosius kukurūzus ar naminės duonos kriaukšles, šunys pešdamiesi aiškinasi santykius.

Pastebimiausi minioje – vaikai. Vieni prašo helio pripildyto baliono ar galimybės pasedėti balne, kitiems užtenka ir meduolio. Kad nepasijustų pamiršti, jauniausieji kviečiami pabendrauti su Arkikatedros aikštėje vaikščiojančiu liūtu ar traukinuku šokančiais artistais. Vyresnieji įtraukiami į kitokį, derybų žaidimą. „Derėkitės, ponia. Čia – ne parduotuvė“, – pasigirsta nuo vieno iš prekystalių.

Namų kryptimi pasukę pirkėjai už savęs palieka kukurūzų burbuolių, saldainių popierėlių prikrautas šiukšlių dėžes, iš senosios kultūros pasaulio grįžta į civilizaciją pasimatuoti nukainotų batų poros, o kątik būryje groję muzikantai staiga lieka stovėti vieniši.

Miglė Marija Galvonaitė

Kaziuko mugė kilo iš šventojo karalaičio Kazimiero procesijų, kurios buvo rengiamos Vilniuje nuo 1604 metų. Šių metų Kaziuko mugė truko tris dienas – kovo 11 – 13 dienomis. Daugiatūkstantinėje minioje buvo galima sutikti įvairių tautų žmonių – net iš tolimosios Meksikos. Mugė driekėsi nuo Žvėryno tilto Gedimino prospektu iki Užupio, išsitęsė ir iki Didžiosios gatvės. Šventėje galima buvo įsigyti beveik visko: maisto, gėrimų, tradicinių gintaro ir medžio dirbinių, o pramogų mėgėjai turėjo progą susipažinti su kultūriniu paveldu, pasiklausyti gatvės muzikantų. Rotušės aikštėje buvo galima sutiki žydų amatininkus, nusipirkti iš Handelio ūkiško muilo. Kaziuko mugės metu netrūko ne tik stalo gėrybių, tautinio paveldo gaminių, bet ir linksmybių – einant gatve buvo galima sutikti gatvės muzikantus. Jų amžius, kaip ir muzikos stilius, buvo įvairus: dažniausiai vyresni atlikėjai grojo ir dainavo liaudies dainas, jaunesnieji rinkosi roką. Pagal liaudies dainas ratelyje sukosi drąsiausieji, savo damas šokdino vyrai. Pirkėjus pasitiko pakilusios įvairių gaminių kainos, todėl didžiausia spūstis buvo prie pyragų, kaimiškos duonos, mėsos, žuvies gaminių. Už rankomis megztas vilnones kojines buvo prašoma 12 eurų, o riestainiai kainavo apie 2 eurus. Gražiosios Vilniaus krašto verbos kainavo taip pat nemenkai… Smagiausiai mugėje jautėsi vaikai: juos juokino ir linksmino magai, šonglieriai ir klounai. Netrūko ir liaudiškos muzikos skambesio.

Dovilė Mėlinauskaitė

 

 

Mūsų Alma Mater

---

Mes lenktyniaujame su laiku. Vis stengiamės jį aplenkti. Viskas svarbu, arba – nesvarbu.

Tik nesugrąžinsi nė vienos tuščiai praėjusios minutės. Niekada. Mes labai dažnai tą pamirštame, nes esame jauni. Mes laiko turime daug. Tiktai žymiai vėliau mus aplankys nostalgija. Mes gedėsime prarasto laiko. Aš ir universitetas. Ar man brangi Mokslo Šventovė? Ar man brangūs tie žmonės, kurie šimtmečiais puoselėjo mūsų mokslą ir kultūrą?

Fotografavo: L.Šniolis, I.Rinkevičiūtė, G.Zubrickytė, J.Šakytė, V.Šopytė, G.Karlonaitė, V. Šopytė

Regina Kubertavičienė

 

Svečiuose pas fotomenininką ir dailininką Rimantą Dichavičių

---

Fotomenininko Rimanto Dichavičiaus dirbtuvėse jaunimas visuomet laukiamas. Vieno ketvirtadienio popietę čia susirinko trijų mokyklų studentai ir moksleiviai: Vilniaus universiteto trečiojo kurso žurnalistai, Vilniaus dizaino kolegijos ir Vilniaus paslaugu verslo darbuotojų profesinio rengimo centro fotografai. Seminaras vyko grafiko ir fotomenininko Rimanto Dichavičiaus namuose ir kūrybinėje dirbtuvėje. Keturios viešnagės valandos prabėgo akimirksniu, klausant įdomių pasakojimų apie sutiktus žmones, knygų leidybą, menininko pašaukimą. Pasakojimas buvo persipynęs su tremties Sibire vaizdais, nelengvos vaikystės įspūdžiais ir studijų metų nuotrupomis.

R. Dichavičius fotografuoti pradėjo studijų metais. Pradžioje fotografavo reportažus įvairioms redakcijoms, vėliau ieškojo įdomių ir nematytų siužetų, daiktų ir gamtos formų. Fotografija ir grafika susipynė: dar daugiau, jos viena kitą papildė tematika, raiškos priemonėmis ir formomis.

Prieš dvidešimt septynerius metus buvo išleistas jo fotografijų albumas – „Žiedai tarp žiedų“, kuris sukėlė tikrą ažiotažą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, buvo išleistas rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Rimantas Dichavičius išaukštino moters kūno grožį, suteikė jam sakralios prasmės. Fotografijose – nuostabus jaunystės žydėjimas, jaunystės šventė, kuri yra tokia trumpa, palyginus su visu likusiu žmogaus gyvenimu. Fotonuotraukose – gamtos ir moters grožio ir kartu didingumo sugretinimas, pakelia fotomenininko darbus aukštai virš kasdienybės šurmulio.

Fotomenininkas parodė savo fotografijas, papasakojo apie savo kūrinių herojus, su jais susijusius įvykius. Bent akies krašteliu buvo pažvelgta į sudėtingą fotomenininko kūrybos pasaulį, pasidžiaugta turtingu kūrybos bagažu.

Regina Kubertavičienė

 

Gatvės mada

---

Mirga, mainos gatvėje minia… Kokie mes minioje? Kokia mūsų nuotaika? Kas tie, pro mus praeinantys žmonės? Tai tiesiog praeiviai, su kuriais, gal būt, susitikome žvilgsniu, užkliudėme praeidami alkūne, ar mandagiai prasilenkėme ir daugiau niekados nebesusitiksime… Liko vaizdas, detalė, liko spalvotas kvepalų debesėlis. Sveikas, praeivi, sveikas, žmogau!

Tu – keleivis, nešantis svetimų kraštų kvapą, mama, nuolat pavargusi ir skubanti pas sergantį vaiką, nerūpestingas studentas (nes sesija dar tolokai), nuolat rūpesčių vagomis išvagota kakta verslininkas, ar sotus niekadėjas… Tu – žmogus.

Regina Kubertavičienė

Fotografavo: I. Rinkevičiūtė, V. Breivaitė, I. Jurčenkaitė, M. Galvonaitė, V. Šopytė, G. Peseckytė

 

Gedimino prospektas, 11.30

---

Šilta ir saulėta pavasario diena. Mes linksmai žingsniuojame prospektu ir stebime praeivius. Visi geros nuotaikos: kas nešasi gėlių puokštę, kas jas parduoda. Darbininkai skuba atlikti darbus, esant geram orui, kol vėl neapniuko ir neatšliaužė dargana. Praeiviai šypsosi mums, mes jiems. Spragsi fotoaparatų užraktai: gyvenimo tėkmės akimirkos. Saulė ir šypsena – kiek nedaug tereikia, kad pasijustumei laimingas.

Fotografavo: G. Peseckytė, J. Šakytė, I. Rinkevičiūtė, V. Breivaitė, G. Zubrickytė, K. Požėraitė, R. Kubertavičienė

Nykstančios Šnipiškės. Kaimas mieste

---

Už aukštos savivaldybės ir kitų dangoraižių sienos patenki į kitą pasaulį, kur sustojus laiko tėkmė, kur kūpso medinės pirkelės, čiurlena iš kolonėlių vanduo ir tingūs ramūs katinai jaukiai šildosi pavasario įsaulyje. Tai – Šnipiškės, buvęs Vilniaus priemiestis, iš kurio patekti į miesto centrą tereikia dešimties minučių pėsčiomis. Šnipiškės – unikumas, kurio neturi nė viena Europos sostinė, tai kaimas mieste, kur, vakare fotografuodama, girdėjau čiulbant lakštingalą ir devynbalsę…

1993m. Šnipiškės įrašytos į Kultūros vertybių registrą. Kol kuriami rekonstrukcijų planai, į Šnipiškes dažnai atplasnoja raudonas gaidelis ir nameliai, tarsi degtukų dėžutės, virsta degėsių krūvomis.

Jau gerą dešimtmetį fotografuojame su studentais šį Vilniaus unikumą. Šnipiškės įspūdingos visais metų laikais… Šį kartą su VU trečiojo kurso fotožurnalistais užkliuvome žydint sodams….

Gerai pažįstami Šnipiškių labirintai: teko gyventi šiame rajone septynerius metus ir, prasukdama siauručiais takeliais , matau, kaip kelių šimtmečių istorija grimzta į nebūtį…

Šnipiškės – tai pasaulis tarp būties ir nebūties, kur susijungia kelių šimtmečių istorija, tai sustojęs laikas, tai kampelis išlaikęs tą pirmykštį kaimo bendruomenės žavesį ir ramybę.

Šnipiškės – praėjusio laiko citadelė.

Regina Kubertavičienė

Fotografavo: G. Karlonaitė, V. Šopytė, M. Krisutytė, M. Galvonaitė, I. Rinkevičiūtė, I. Jurčenkaitė, G. Peseckytė, R. Kubertavičienė

Pavasario nuojauta Vilniaus senamiestyje

---

Po niūrių ilgų mėnesių ištryško pro debesis saulė. Mes išėjome į Vilniaus senamiestį. Ore tvyrojo pavasario nuojauta, o Adomas Mickevičius susimąstęs žvelgė į besišypsančius žmones. Tikrai, pavasaris! Medžiai šakomis draskė debesis, o senamiesčio bokštai juos gaudė. Katinai tingiai žaidė saulės zuikučiais. Vilniaus senamiestis ruošėsi pavasario šventei…

Fotografavo: I. Rinkevičiūtė, A. Jurgauskaitė, G. Peseckytė, M. Galvonaitė, G. Zubrickytė, L. Šniolis, A. Karlonaitė, R. Kubertavičienė

Svečiuose – žinomas fotoreporteris Vidmantas Balkūnas

---

Fotožurnalistikos seminare svečiavosi žinomas fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas. Vidmantas vienas iš nedaugelio fotožurnalistų, kurie savo patirtimi noriai dalijasi su tais, kurie pradeda žengti pirmuosius žingsnius. Vidmantas – bendravimo dovaną turintis žmogus, todėl bendrauti su juo lengva ir miela.

Vidmantas atvyko su visa fotoreporterio amunicija, sugrįžęs tiesiai iš gana „karšto“ Europos taško – Ukrainos. Studentai galėjo pasimatuoti šalmą, neperšaunamą liemenę, pakilnoti nemažai sveriantį fotoaparatą ir kitas darbo priemones.

Busimieji fotoreporteriai liko sužavėti Vidmanto mokėjimu bendrauti, įdomia patirtimi, entuziazmu ir daugybe įspūdingų fotografijų, kurių reporteris parsiveža iš kiekvienos tikslinės kelionės.
Klausimai pylėsi kaip iš gausybės rago: apie pavojus, sutiktus įdomius žmones, kokių asmeninių savybių reikia fotoreporteriui ir kaip galima greitai judėti su visa saugia apranga. Aš tikiu, kaip ir Vidmantas, kad įdėtas mūsų visų geranoriškas triūsas duos savo vaisius ir, nors ir nedaugeliui, patiks šis kupinas pavojų fotožurnalisto darbas.

NUO VISŲ – NUOŠIRDUS AČIŪ, TAU, VIDMANTAI!

Regina Kubertavičienė

Fotografavo: R. Kubertavičienė

Vilniaus misterijos

---

Misterija – dramos žanras, kuriame stilizuotais ir simboliniais vaizdais, sprendžiamas individo, tautos, likimas. Tai gali būti ir aktualus dramatiškas visuomenės reiškinys, ar svarbi visuomenei situacija. Misterijai būdingas paslaptingumas, iškilmingumas. Šis žanras gimė viduramžiais, tačiau draminės misterijos šaknys, jos pradžia yra senovės Graikijoje ir Romoje. Kodėl pasirinkome misterijos žanrą? Todėl, kad turime stebėti gyvenimą, mokytis įvairiais būdais atkreipti dėmesį į problemas. Svarbiausia – matyti, pastebėti ir parodyti kitiems, daryti tiek, kiek šiuo metu gali. Vaizdas, fotografija, gali būti itin veiksminga.

Misterija pirmoji… Ieškome Vilniuje pakasto aukso.

Tauro kalno papėdėje radome pavasariu besidžiaugiantį pirmąjį vaiduoklį – Tauro ragą. Alus čia seniai nebeputoja, niekas nebedainuoja ir nešoka… Vaiduoklis liūdnai žvalgosi į pavasarėjantį miestą. Ant stogo ir terasoje, kur liejosi linksmybės, sprogsta karklo katinėliai, kuosos suka lizdus. Didžiai pavargę nuo ilgų apmąstymų vasiliokai ir žibutės, kaip pabaidyti žvirbliai, spruko iš patogių krėslų, silpnomis kojelėmis kliūdami už besimėtančių tuščių butelių…

– Ar linksma čia jums gyventi? – paklausėme sutiktų vaiduokliukų.

– O, taip! – tebesimaitiname tos energijos likučiais. Čia liejosi muzika, trypė pasiutpolkes vyko diskusijos, liejosi alus…

– Ar jūs matote šios dramos laimingą pabaigą?

– Tegu rašo studentų organizacijos projektus, ieško rėmėjų, organizuoja talkas ir Tauro ragas vėl sutrimituos. O toliau – studentai čia organizuos festivalius, pirmuosius pasirodymus rengs operos dainininkai, šokėjai, bus rodomi nauji filmai, diplominiai darbai, aptarnaus praktikas atliekantys padavėjai ir virėjai…

– Nerealios vaiduoklių svajonės! – skeptiškai nusistebėjo aukso ieškotojai. Juk daug lengviau, atėmus iš kokių visuomeninių organizacijų patalpas, jas parduoti už išpūstą kainą ir taip palopyti skylėtą miesto biudžetą.

Vaiduokliai, persigandę nuo tokių baisių minčių, ištirpo pavasariniame rūke.

Fotografavo: J. Šakytė, I. Jurčenkaitė, A. Karaliūtė, G. Peseckytė, V. Šopytė, R. Kubertavičienė

Antroji misterija. Makenos auksas Šeškinėje

Antrasis vaiduoklis – Šeškinėje esantis, nepabaigiamas statyti stadionas.

Pavasario saulės sušildytas ir garsų pritvinkęs oras tiesiog plyšo, paberdamas atskirų paukštelių giesmes ir bičių dūzgimą…Stadiono griaučiai liūdnai ramstė dangaus mėlynę.

Mes ėmėme ieškoti Makenos aukso čia pat, už aukštos stadiono-vaiduoklio tvoros. Ši graži idėja, tarsi filmas bestseleris „Makenos auksas“ (Šeškinėje), kaip ir stadionas, pasiekusi mus iš gūdžių tarybinių laikų… Deja, smėlis neteikė mums jokios informacijos, baltas ir birus, tiesiog slyste slydo pro pirštus.

Visai netikėtai susitikome iš Antuano de Sent Egziuperi (Antoine de Saint – Exupery) knygos „Mažasis princas“ senąjį geografą. Jis vos pleveno vaiskiame pavasario ore, bet mes jį vis tiek užkalbinome.

– Kodėl jūs nepadedate Vilniaus merijai ką nors nuveikti?

– „Geografas pernelyg svarbus asmuo, jam nėra kada bastytis. Jis niekada neišeina iš savo kabineto. Bet priima tyrinėtojus ir užrašo jų prisiminimus. Ir jeigu bent vieno tyrinėtojo prisiminimai jam pasirodo įdomūs, geografas liepia surinkti informaciją apie tyrinėtojo moralę“.

– O jeigu tyrėjas imtų meluoti?- neatlyžome.

– „ Jeigu tyrėjas imtų meluoti, geografijos vadovėliuose viską neatitaisomai supainiotų“.

– Ar jūs turite įrodymų? – paklausė geografas. – Labai svarbu turėti įrodymų!

– Ne! – sušukome vienu balsu. – Bet čia tuojau ateis aukso ieškotojai….

– Šis stadionas – efemeriškas, – žinovo balsu nukirto geografas.

– Bet Šeškinės kalvos turi gerą reputaciją….

– Tik ne ši vieta…

Vaiduoklis ištirpo blindžių dulkėse ir paukščių čiulbesy.

O mes eidami galvojome, kada čia vėl pasirodys aukso ieškotojai , ką reiškia „efemeriškas“, ar žino kas nors šį bei tą apie Mažąjį Princą, nes „svarbiausi dalykai akimis nematomi“…

(citatos iš „Mažasis princas“)

Fotografavo: L. Šniolis, I. Rinkevičiūtė, R. Kubertavičienė

Trečioji misterija

Pelėsiais ir kerpėmis apaugę aukštai….ne, ne Trakų pilis, o Vilniaus Profsąjungų rūmai… Vargšės sienos byra apleistos ir vienos… O kažkada virė gyvenimas: koncertai, teatrų spektakliai, šokiai, daugybė būrelių… Ir dabar visuose kampuose kažkas kažką veikė… Sutikau pagaliau aukso ieškotoją viename tamsiame kampe… Sveikas, sakau. Tik ką nulijo lietus, ir sienomis pylėsi vanduo, o jis plovė…auksą. Klausiu:

– Kodėl tu čia plauni auksą?

– Mano seneliai, tėvai dirbo, buvo nariai, ir visi Lietuvos žmonės buvo nariai, taigi už narių pinigus ir statė tuos rūmus. Todėl plaunu, ieškau prarastų pinigų. Nes rūmai tuojau sugrius, nes niekam nerūpi. Beveik visi išnuomoti, tai, kaip koks nuvarytas kuinas – visi aria, o niekas nešeria (suprask, neremontuoja). Skubu, kol kolonos nesugriuvo.

– Keistuolis, – pamaniau – žino kur plauti, mažu ir ras ką nors, nors, man atrodė, kad jis ieško prarasto laiko, kurio dar niekam nepavyko atsukti atgal.

– Gal eik tu prie „Lietuvos“ kino teatro, jo dar liūdnesnė dalia?

– Ne, man čia labai Iš aukščiau – toli matosi. Ana va, tiesiai žiūriu ir matau savivaldybės dangoraižį… Aukso plovėjo darbas sunkus, vis po smiltį…

Visiškas keistuolis, pamaniau. Jis dar nežino, kad galima pasiimti milijoną…, jeigu jis blogai padėtas ir už jį nusipirkti daug aukso…

Žurnalisto pašaukimas – šiek tiek aplenkti laiką

---

Žurnalistų dienų baigiamasis akordas Žurnalistikos instituto kiemelyje

Vilniaus senamiesčio kiemuose nusileido balti debesėliai, dūzgė bitės, ir ore tvyrojo pavasario šventė…Į Žurnalistų dienų leŽuDi 16 baigiamąją popietę susirinko dėstytojai ir studentai. Vidiniame Žurnalistikos instituto kiemelyje tvyrojo žydinčių medžių aromatas, natūralu, kad tiek mūzų čia susirinko! Visus pasveikino VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Deimantas Jastramskis. Jis įteikė apdovanojimus ir atminimo raštus moksleivių rašinio ir fotografijų konkursų nugalėtojams. Taip pat buvo apdovanoti studentai, sėkmingiausios praktikos laureatai. Visų laukė maloni staigmena: nuotaikingas ir jaunatviškas „Universiteto žurnalisto“ naujas numeris. Šventę ir koncertą organizavo žurnalistikos specialybės įvairių kursų studentai. Nuostabu, kad tiek talentų užderėjo!

Gero žiūrėjimo!