Ką George‘as Orwellas manytų apie „Facebook‘ą“? Tikėtina, nieko, nes jo paskyra veikiausiai būtų išjungta. Jeigu jam nusišypsotų laimė, jis būtų paprašytas pateikti paso kopiją ir prisiregistruoti iš naujo, tik šįkart Erico Blairo vardu. „Facebook‘as“ šiuo atžvilgiu yra dar egalitariškesnis nei buvusi Sovietų Sąjunga. Nesvarbu, būtum turtuolis, pasaulinio masto garsenybė ar disidentas – jeigu prisiregistruoji ne savo tikruoju vardu, rizikuoji turėti bėdos ir būti kankinamas su kafkišku uolumu.

Praėjusiais metais buvo suspenduota įkalinto Rusijos oligarcho Michailo Chodarkovskio paskyra ir pareikalauta atsiųsti elektroniniu paštu – iš kalėjimo Sibire! – savo asmens dokumento kopiją. Ką jis į tai? Nieko! O visai neseniai Salmanui Rushdie buvo pranešta, jog jis galįs likti „Facebook‘e“ tik kaip Ahmedas Rushdie, antraip turėsiąs pasirinkti virtualų gyvenimą kur nors kitur. Galiausiai „Facebook‘as“ nusileido – bet tik po to, kai Rushdie paskelbė karą Markui Zuckerbergui. Tačiau juk ne kiekvienas turi tokią teisę.

Tai, kad autoritariniai režimai turi naudos iš tokios politikos, regis, nė kiek netrikdo šios kompanijos. „Facebook‘o revoliucijos“ kiniškajai versijai būdingi visi antirevoliucijos požymiai: „Facebook‘as“ buvo kritikuojamas dėl to, kad išjungė žymaus interneto aktyvisto, žinomo kaip Michaelis Anti, paskyrą. Kai Egipte buvo sustabdyta „Google“ administratoriaus Waelio Ghonimo (tai taip pat pseudonimas) sukurto puslapio „Facebook‘e“ veikla, nedaug trūko, kad revoliucionieriams būtų pakirpti sparnai.

Paskatos atsisakyti privatumo

Suprantama, kiekvienos kompanijos nuostatos tai vienu, tai keliais atžvilgiais būna kvailos, ir „Facebook’as“ čia – ne išimtis. Tačiau pastarojo politika dėl pseudonimų daugiau nei kvaila – tai neatskiriama ydingos interneto ateities vizijos dalis, kur valiuta tampa privatumas, bet ne sunkiai uždirbti pinigai. O „Facebook’o“ finansų politika grindžiama vienintele paprasta idėja: jūs arba atsisakote savo asmeninės erdvės ir įsitraukiate į pramogų pertekliaus pasaulį, arba ryžtatės ginti savo asmeninę erdvę ir rizikuojate gyventi pramogų skurde. Rinktis jums.

Dėl šios priežasties galiausiai nedaug reiškia ir pranešimas, esą „Facebook’as“ – spaudžiamas Federalinės prekybos komisijos (angl. Federal Trade Commission) – suteikiąs savo vartotojams daugiau galimybių kontroliuoti savo duomenis. „Facebook’as“ nepakeis savo nuostatos pseudonimų atžvilgiu. Ir užuot siekdamas jėga priversti vartotojus atsisakyti privatumo, koncernas veikiau paspęs komercines žabangas, kaip antai per prieigą prie muzikos ar filmų.

Visa tai nereiškia, jog privatumas – netikusi valiuta. Priešingai, už jį galima gauti dalykų, kurių neįsigysi už pinigus. Ar kas nors sugebėtų konkuruoti su iš pažiūros neišsemiamomis muzikos bibliotekomis, prie kurių galima prieiti per tokius duomenų dalinimosi portalus kaip „Spotify“? Ne. Tačiau pabandykite prisiregistruoti neturėdamas paskyros „Facebook’e“. „Spotify“ reikalauja, kad nauji klientai turėtų paskyrą „Facebook’e“, o tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu esate pasirengę prisiregistruoti „Facebook’e“ savo tikruoju vardu. Taip anonimiškas muzikos klausymasis stigmatizuojamas. Ilgainiui tai gali tapti ne tik sudėtinga, bet ir brangu. Anonimiškas skaitymas, regis, dar nėra išstumtas į paraštes, tačiau ir tai netruks pasikeisti, vos tik imsime skolintis knygas iš „Amazon“ arba „Barnes&Noble“, o ne iš viešųjų bibliotekų. Pastarosios net sapne nesapnuotų parduoti mūsų duomenų trečiajai šaliai, tuo metu pirmieji padarys tai nė nemirktelėję. Jie pasirengę netgi suteikti mums pirkimo kuponus, kad tik sužinotų, ką mes skaitome.

Perregimas nuobodis

Visa tai – dalis plataus masto „Silicon Valley“ sumanymo padaryti vartojimą kuo labiau susaistytą ir perregimą. Ir tai veikia. Kaip dažnai mes perkame dalykus, kuriuos mums rekomendavo internetiniai draugai, ir nieko nelaukę pasakojame jiems, ką nusipirkę, kurdami grįžtamojo ryšio kilpas. Šioje naujojoje, duomenų mainais grįstoje ekonomikoje paslaugos kaip „Facebook’as“ tampa įtakingais agentais, užčiuopiančiais mūsų slapčiausias mintis, baimes ir norus (nuo lopšio iki grabo lentos) ir, pasitelkdami individualizuotą reklamą, paverčiančiais tai į pinigus. Tad socialiniams tinklams pseudonimais prisidengusių vartotojų reikia lygiai taip pat kaip bankams nelikvidaus turto – tokių vartotojų išlaikymas brangiai atsieina ir atbaido pelningus verslo partnerius.

Kuo labiau senas kaip pasaulis konfliktas tarp piliečių ir vartotojų iškyla virtualioje erdvėje, tuo labiau išryškėja į vartotoją orientuoto interneto kontūrai. Šis internetas yra absoliučiai perregimas (visi mūsų veiksmai stebimi, registruojami ir analizuojami siekiant numatyti mūsų tolesnį elgesį), išskirtinai našus (viskas puikiai suorganizuota ir pateikiama mums per keletą sekundžių), čia viskas susiję tarpusavy ir patikrinta (drauge su pseudonimais išnyksta kibernetiniai nusikaltimai). Sykiu jis troškus, nuobodus ir nepakenčiamas. Šis internetas – tai rojus vartotojams, tačiau pragaras piliečiams. Galiausiai kam vargti rekomenduojant Ericui Blairui „1984-uosius“, jeigu George’as Orwellas nė negali reklamuoti savo knygos virtualioje erdvėje? (O reklamuoti turi: tik nedaugelis šiuolaikinių autorių gali sau leisti ignoruoti „Facebook’ą“; daugumai tai vienintelė vieta jų pigioje, liūdnoje ir siutinančioje virtualioje knygos turnė.)

Suplanuoti atradimai

Pats laikas kurti piliečių interneto viziją, galinčią konkuruoti su dominuojančiu koncernų modeliu. Ar mes norime išsaugoti disidentiškai veiklai palankų anonimiškumą, ar esame labiau linkę jo atsisakyti, idant įmonės galėtų nesibaiminti kibernetinių atakų? Ar mes, tikėdamiesi malonesnių patirčių apsipirkdami, esame pasirengę sukurti naują stebėjimo infrastruktūrą, kuria pasinaudos informacijos ištroškę režimai? Ar norime patirti kuo daugiau netikėtų atradimų, netyčia aptikti naujų ir kontroversiškų idėjų, turėti galimybę kritiškai pasisakyti apie tai, ką matome ir skaitome internete?

Ar veikiau pageidaujame kompiuterių, kurie pateiktų mums automatizuotas užklausos frazes – vien tam, kad pristatytų mums naujausių prekybinių pasiūlymų, skirtų arčiausiai įsikūrusiems restoranams, ir visada pateiktų tik vieną atsakymą vietoj daugelio? Norime, kad internetas primintų mums viską, kas vyksta virtualioje erdvėje, ar norime nesibaiminti, kad į drauge su mumis senstantį skaitmeninį archyvą įsivels šiek tiek netvarkos ir nesklandumų? Tie, kurie supranta internetą kaip milžinišką prekių katalogą, nepageidauja jokių nesklandumų; tačiau tie, kurie supranta jį kaip netobulos civilizacijos neišsamų dienoraštį, tikėtina, pasisakytų už tai.

„Facebook’as“ uzurpuoja vaizduotę

Kad ir labai keista, kuriasi politinės jėgos, būtinos tokios vizijos įgyvendinimui, dar iki susiformuojant atitinkamai ideologijai. Europos Piratų partijų rinkimų sėkmė yra vilčių teikiantis signalas. Tačiau šie judėjimai neretai būna pernelyg radikalūs ir sykiu nepakankamai radikalūs. Ne vien užkietėję kompiuterininkai ir technologijas išmanantys jauni žmonės turi galvoti apie tai, kaip turėtų atrodyti alternatyvus piliečių internetas. Idant tokios vizijos turėtų didesnę įtaką visuomenei, jos turi kilti iš platesnių gyventojų sluoksnių ir juos įtraukti. O diskusijos negali apsiriboti vien opiais autorinių teisių reformos bei rinkmenų mainų legalizavimo klausimais (į ką daugiausia orientuojasi tokie judėjimai), nes sprendimo laukia labai daug kitų skaitmeninių problemų.

Iš tikrųjų vargiai egzistuoja politinio gyvenimo sritis, kurios neveiktų internetas. Kritiško požiūrio visų šių klausimų atžvilgiu suformulavimas, kol technologijų milžinai kaip „Facebook’as“ savo kalbomis apie „mainus be trikdžių“ galutinai neuzupravo visuomenės vaizduotės, turėtų būti prioritetas kiekvienam, kuriam rūpi demokratijos ateitis. Rojus piliečiams ir skaistykla vartotojams: tokį mes įsivaizduojame internetą. Okupuokime internetą – kas su mumis?

F.A.Z

Vertė Dangė Vitkienė

Šaltinis: Bernardinai.lt