– Kodėl atvykote į Lietuvą?

Prieš kurį laiką studijavau Rusų ir Rytų Europos studijas Mančesterio universitete ir norėjau šiokių tokių pokyčių. Turėjau lietuvių draugų Jungtinėje Karalystėje. Kadangi į Rusiją grįžti nenorėjau, nusprendžiau vykti kur nors kitur.

– Prieš atvykdamas į Lietuvą gyvenote Rusijoje?

Taip, vienerius metus kaip studentas pagal mainų programą.

– Kaip tapote žurnalistu?

Daug sunkaus darbo ir ašarų. Iš tiesų atlikau praktiką Haymarket Publishing leidykloje Londone, dirbau motosporto žurnale. Taip tapau laisvai samdomu žurnalistu. Tai aš ir norėjau daryti.

Visada mėgau rašyti, net dar būdamas vaikas. O kai atvykau į Lietuvą, visi kažkodėl norėjo dirbti su manimi – Lithuania Tribune, Vilniaus miesto savivaldybė, The Guardian. Tad tuo ir užsiėmiau!

– Ar nujautėte, kad čia liksite kuriam laikui?

Ne, aš nieko nesitikėjau. Kai išbandai kažką naujo ir turi daug lūkesčių, gali labai nusivilti. Anksčiau niekada nebuvau nei vienoje Baltijos šalyje, todėl visiškai nesitikėjau, kad čia liksiu ilgam.

– Kaip pradėjote dirbti Vilniaus miesto savivaldybėje?

Kai pirmą kartą atvykau į savivaldybę, dirbau kaip žurnalistas portalui Lithuania Tribune – tai buvo mano pirmasis darbas. Taip susipažinau su Marku Adamu Haroldu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu, ir pradėjau su juo dirbti nevyriausybinėje organizacijoje „Music Export Fund“. Kelis kartus ėmiau interviu iš Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus. Kai buvo įsteigta „Go Vilnius“ agentūra, buvau pakviestas ten. Taigi, savivaldybėje pradėjau dirbti 2016 metais.

– Ar dirbdamas susidūrėte su kokiais nors sunkumais?

Be abejo. Kartais, kai norėdavau ką nors pakeisti, kažkuo padėti, būdavo žmonių, kurie į mane žvelgdavo kaip į pašalietį. Dėl to kaltinu Sovietų Sąjungą – žmonės užaugo tokioje aplinkoje, kur būti kitokiam buvo nepriimtina, todėl jokio žmogaus  asmeniškai dėl to nekaltinu. Atlikti tam tikrus darbus ir būti rimtai priimamam buvo sudėtinga. Taip pat manau, jog „Go Vilnius“ agentūroje buvo priimta abejotinų sprendimų. Iš esmės tam tikri asmenys priimdavo tokius sprendimus, kurie jų manymu buvo teisingi, nepaisydami to, jog buvo už juos labiau kvalifikuotų žmonių ar geresnių rezultatų galinčių duoti idėjų.

– Ar per dvejus metus pavyko pramokti lietuviškai?

Taip, šiek tiek pramokau! Na, pirmiausia, aš visuomet buvau apsuptas lietuviškai kalbančių žmonių. Netgi kai dirbau su Marku, vis tiek dirbome su lietuviais. Aš klausydavau lietuviškos muzikos, lietuviško radijo.

– Nors nebegyvenate Lietuvoje, bet vis dar klausote lietuviškos muzikos, nepamirštate pasveikinti lietuvių valstybinių švenčių proga. Lietuva vis dar svarbi Jūsų gyvenime?

Žinoma! Aš vis dar bendrauju su ten gyvenančiais draugais, palaikau ryšį su žmonėmis, kuriuos ten pažįstu. Tikrai nejaučiu jokių blogų jausmų Lietuvai. Žinoma, Lietuva vis dar užima didelę dalį mano gyvenimo. Aš ten praleidau dvejus metus ir pusantrų metų aš ten buvau labai labai laimingas.

– Kodėl Vilniuje buvote toks laimingas?

Kai tik atvykau į Lietuvą, Vilniaus meru buvo išrinktas R. Šimašius. Tai, ką pasakysiu, nepriklauso nuo mano politinių pažiūrų, tiesiog papasakosiu ką pastebėjau. Po šių rinkimų žmonės atrodė daug laimingesni. Man patiko ore tvyranti atmosfera, o man puikiai sekėsi dirbti. Lietuvoje turėjau labai daug galimybių, galbūt daugiau nei vidutinis lietuvis. Nežinau, kodėl taip buvo, bet aš tai jaučiau ir buvau labai labai laimingas.

– Jeigu čia buvote toks laimingas, kodėl išvykote?

„Go Vilnius“ agentūroje kilo šokių tokių nesutarimų, dėl ko buvo nemalonu dirbti. Dėl to aš ir išvykau. Tačiau tikrai neatmetu galimybės sugrįžti.

– Dirbdamas savivaldybėje tikriausiai matėte daugiau dalykų, kurie galėtų pasikeisti?

Šiuo metu kaip tik rengiu straipsnį apie Rygos merą Nilą Ušakovą. Vilniaus miesto savivaldybė galėtų daug ko išmokti iš Rygos. Pavyzdžiui, jeigu pažiūrėtumėte į Rygos mero daromus vaizdo įrašus, jie visada būna tiek latvių kalba, tiek rusų. Kuomet vyksta klausimų – atsakymų sesija ir yra užduodami klausimai latviškai ar rusiškai, meras atsako į klausimus ta kalba, kuria jie užduoti. Manau būtent tai labai pagerina darbą. Remigijus Šimašius tikrai galėtų dirbti panašiai, juk jis kalba rusiškai, kažkiek lenkiškai ir tikrai kalba angliškai. Vilniaus savivaldybė turėtų nustoti atrodyti tokia „tobula“ ir tapti šiek tiek atviresnė žmonėms. Juk tai, kas yra daroma Rygoje, yra tiesiog malonu žmonėms ir visiškai logiška!

– O kokią Lietuvą norėtumėte matyti ateityje?

Neokupuotą Rusijos.

– Tik tiek?

Na, norėčiau, kad Lietuva įgyvendintų potencialą, kurį turi. Kaip jau sakiau anksčiau, Lietuvoje yra nuostabių kūrybingų jaunų žmonių, turinčių geranoriškų idėjų. Tačiau Lietuva turi sunkiai dirbti, kad juos išsaugotų. Jeigu ekonomika nepakis, jei mokesčiai vis kils, o algos liks tokios, kokios yra dabar, tuomet šie žmonės tiesiog iškeliaus dirbti kažkur kitur ir tai yra labai liūdna. Žinoma, ir švietimo sistema turi pasikeisti. Taip pat privalu imtis alkoholizmo problemos. Kaip visą tai padaryti – aš nežinau, nes nesu politikas.

– Esate gyvenęs ir keliose kitose vietose – Ispanijoje, Rusijoje. Kaip Vilnius išsiskiria iš visų miestų, kuriuose teko ilgiau pagyventi?

Nuostabiai! Ispanijoje gyvenau seniai, daug iš ten nepamenu, tik tiek, kad buvo labai karšta. Rusijoje… Na, buvo įdomu, bet ten gyventi tikrai nenorėčiau. Tikriausiai įsivaizduojate, kokia žmogaus teisių situacija ten… Ir kažką svarbaus nuveikti ten yra tiesiog neįmanoma. O Lietuvoje buvau labai maloniai nustebintas. Apie Lietuvą mažai ką žinojau, apie ją daug informacijos Vakarų  žiniasklaidoje neišgirsi. Aš išvydau, kaip sparčiai ši šalis vystosi ir kaip čia klesti demokratija. Mano nuomone, Lietuva – puiki vieta jaunimui. Manau, jog po kurio laiko, galbūt dar ne greitai, jaunoji karta Lietuvai atneš didelių ir gerų pokyčių.

 

Susiję