Kilometrai kurti Lietuvos netrukdo
„Emigravo dar vienas lietuvis“ – turbūt ne vienam kartus žodžių junginys, kuris pirmiausiai asocijuojasi su vidutinio išsilavinimo lietuviu, išvykusiu dirbti į Norvegijos žuvų fabriką. Tačiau ne visi emigrantai tokie. Kai kurie jų, kaip ir 28 metų Viktorija Gorbatenko, mano, kad gyvenimas svečioje šalyje yra skirtas pirmiausiai savęs ugdymui, studijoms ir naujų patirčių įgijimui. Negana to, net ir būnant užsienyje įmanoma prisidėti prie gimtojo krašto tobulėjimo bei augimo.
Nuolat keliaujanti V. Gorbatenko. Šaltinis: nuotr. iš asmeninio archyvo Istorija, nuvedusi į Islandiją
Gimusi Ukrainoje Viktorija yra maišyto kraujo – jos tėtis ukrainietis, bet mama lietuvė. Todėl, kai mergaitei buvo penkeri ir tėvai išsiskyrė, ji su mama bei broliu išvažiavo gyventi į Lietuvą ir atsidūrė miestelyje netoli Kėdainių – ten ir gyveno visą laiką, o mama dar ir dabar tebegyvena. Baigusi Kėdainių „Šviesiąją“ gimnaziją Viktorija išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą, įstojo į Istorijos fakultetą. „Istorijos programa vėlesniuose kursuose studentams leidžia studijuoti arba viduramžius, arba naujuosius amžius. Pati pasirinkau viduramžius ir baigusi bakalauro studijas išvykau į Islandiją“, – pasakoja ji.
Į Islandiją nuvedė ne kas kita, o savanorystė – šalyje Viktorija praleido šiek tiek daugiau nei metus. „Gyvenau mažame miestelyje Islandijos šiaurėje, dirbau internatinėje mokykloje. Miestelis labai mažas, bet tai buvo unikali mokykla, į kurią galėjo atvažiuoti vaikai iš visos šalies“, – prisiminimais dalinasi moteris. Ten ji mokė matematikos, anglų kalbos, istorijos, taip pat bendravo su vaikais, kurie turėjo psichologinių problemų, sunkumų šeimoje.
Paklausta, kodėl nusprendė savanoriauti, pašnekovė atsako, kad po studijų jai norėjosi pirmiausiai pasižiūrėti, suprasti, ko tikrai gyvenime norisi, o ir apskritai troško išvažiuoti į Islandiją dėl muzikos, gamtos, taip pat dėl pačios islandiškos kultūros, dėl tam tikrų islandiškų tekstų, kurie siejasi su viduramžiais, LDK, baltų istorija. Pasirinkimą nulėmė ir baigtos istorijos studijos. „Įstojau į istoriją, nes man paprasčiausiai patiko. Sekėsi jau mokykloje ir maniau, kad ją studijuoti bus naudinga tiek man, tiek vėliau visuomenei. Tačiau baigusi studijas nelabai norėjau ieškotis darbo, o jo pagal savo kvalifikaciją turbūt ir nebūčiau galėjusi gauti“, – prisiminė Viktorija.
Savanorystė – vienas geriausių sprendimų gyvenime
Pasak Viktorijos, ieškoti savanorystės pasiūlymų nėra sudėtinga – procesas susideda iš siunčiančiosios ir priimančiosios organizacijų paieškos. „Mano siunčiančioji organizacija buvo labai šauni, ji tikrai rūpinosi savanoriais – organizaciniais klausimais, savanorio rezidencija šalyje, jo kultūriniu išprusimu“, – džiaugėsi pašnekovė.
Jokio konkurso įveikti nereikėjo, tereikėjo gerai parašyti motyvacinį laišką, susirasti priimančią organizaciją ir tiek žinių. Žinoma, tai užtruko nemažai laiko, kaip užtrunka, ir, pavyzdžiui, darbo paieškos. Kaip teigia pati savanorė, tiesiog reikia skirti laiko motyvaciniam laiškui – turi suprasti, kad praleisi institucijoje tam tikrą laiką, ar tau tai bus įdomu, kodėl įdomu. Pats turi save motyvuoti ir suprasti, ar tau tai tinka.
Apie Islandiją Viktorija žeria vien teigiamus atsiliepimus. „Tai buvo tikrai nuostabus laikas. Nesakau, kad viskas buvo tobula, tačiau tai tikrai buvo vienas geriausių sprendimų gyvenime. Buvo labai smagu, daug išmokau – išmokau kalbos, daug sužinojau apie pačią Islandiją, lengviau įsiliejau į bendruomenę, tai taip pat buvo pirmas išvažiavimas į užsienį, kai nebuvau namuose ilgesnį laiką – pirmą kartą grįžau gal po pusės metų“, – prisimena ji. Ppatirtis buvo neįkainojama, o vėliau Viktorija Islandijoje dar porą mėnesių padirbėjo turizmo sektoriuje – įsidarbino hostelyje.
Vienas iš naudingiausių dalykų, kuriuos pašnekovė teigia išmokusi, buvo kalba. Nors pripažįsta, kad dabar žinios kiek aprūdijusios, tačiau net ir po 6 metų vis dar moka kalbėti islandiškai, o ir Kopenhagoje susitikusi su pora draugų islandų, jeigu turi laiko ir noro, mielai pakalba islandiškai.
„Tačiau kalba yra toks dalykas, kurį turi visą laiką vartoti, nes vėliau gali pasimiršti. Dabar mano pagrindinės kalbos yra anglų, dar lietuvių, danų – tai prioritetinės kalbos. Bet tuo metu, kai gyvenau Islandijoje, tikrai galėjau susikalbėti, o ir dabar, jei skaitau kažkokius tekstus, pavyzdžiui, apie tai, kas vyksta Islandijoje, sekasi visai neblogai“, – pasakoja emigrantė.
Studijos Danijoje leido pradėti žiūrėti į gyvenimo galimybes atviriau
Po savanorystės Viktorija grįžo į Lietuvą, pagyveno pusę metų, pabuvo, pasidžiaugė ir tada suprato, kad visgi dar nori pastudijuoti. Kaip pati teigia, norėjo studijuoti ką nors susijusio su religija – tai visada buvo dominanti sritis, o ir Istorijos fakultete Vilniuje Viktorijos laisvai pasirenkami dalykai buvo susieti su islamu, judaizmu, baltų tikėjimu. Taigi, pradėjusi domėtis, ką gali surasti, tinkamą studijų programą rado Kopenhagoje, kur su pertraukomis gyvena jau apie trejus metus.
„Mano programa vadinasi „Religious roots of Europe“ (liet. „Religinės Europos šaknys“ – aut. past.). Studijų metu tave priima penki skirtingi universitetai, kurie yra šios programos dalyviai – Kopenhaga, Lundas, Oslas, Helsinkis ir Orhusas. Dabar jau rašau baigiamąjį magistro darbą, tačiau studijų metu teko keliauti po visus šiuos universitetus arba bent susipažinti su dėstytojais, kurie dėstė mums tam tikras disciplinas. Vis dėlto mano pagrindinis universitetas, kuriame praleidžiu daugiausiai laiko ir kurį oficialiai baigiu, yra Kopenhagos universitetas“, – patirtimi dalinasi pašnekovė.
Dažnas lietuvis studijoms renkasi Angliją, tačiau Viktorijai Danija buvo geresnis pasirinkimas dėl kelių priežasčių. Pasak jos, visų pirma, Kopenhaga yra tarsi centrinis miestas – čia galima rasti labai gerą oro uostą, iš kurio patogus susisiekimas su kitais Europos miestais. Pavyzdžiui, po savanorystės į Islandiją studentei kartais norėjosi sugrįžti, tad buvo keletas kartų, kai ji skrido ten iš Kopenhagos.
„Dar viena priežastis, kodėl nesirinkau, tarkime, Helsinkio, nors jis irgi yra toje pačioje mano studijų programoje, yra brolis. Jis Danijoje ką tik baigė doktorantūrą, taigi, per visą laiką, kol čia esu, jis irgi studijavo. Su jo pagalba man buvo žymiai lengviau rasti gyvenamąją vietą, įsilieti į bendruomenę. Apskritai brolis yra vienas artimiausių žmonių, todėl turint jį šalia rečiau apima namų ilgesys“, – atvirauja moteris.
Galiausiai, anot jos, Danijos švietimo sistema yra labai patogi – čia nemokamai suteikiamas išsilavinimas, jeigu dirbi, turi galimybę papildomai gauti stipendiją. O ir gyvenimas šioje šalyje gražus ir įdomus. Tai skandinaviškas gyvenimas, kurį po patirties Islandijoje Viktorijai rūpėjo tęsti.
Tačiau ji niekada nepamiršo ir tautiečių. „Man teko susipažinti su labai didele lietuvių bendruomene Kopenhagoje ir būti jos nare, todėl galiu teigti, kad Danijos lietuviai studentai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Anglijos ar Norvegijos. Čia atvažiuojantys studentai daugeliu atveju turi intenciją ne vėliau pasilikti ir dirbti, tačiau grįžti atgal į Lietuvą. Bet, kai mes tarpusavyje kalbame apie grįžimą, nėra nusistatymo „viskas, tu čia uždarai duris visam gyvenimui ir grįžti į Lietuvą“, – teigia netrukus magistro laipsnį įgysianti studentė.
Pasak jos, tiesiog nusprendi, kad nori grįžti į tėvynę, pabandyti ten gyventi, pasilikti, kurti gyvenimą, tačiau kartu suvoki, kad gyvenimas yra toks, jog niekada nežinai, kaip viskas pasisuks, kas atsitiks, kur nuvažiuosi. Lengviau į viską žiūrėti, kai esi vieną kartą pagyvenęs užsienyje. Tuomet lengviau, atviriau žiūri į galimybes kažkur išvykti ar į kitokius pasiūlymus.
Gyvenimo karavanas, virtęs „Karavanu“
Tačiau daugelis žmonių, ypač kėdainiečių ir rajono gyventojų atpažįsta Viktoriją kaip Kėdainių radijo „Centro FM“ laidos „Karavanas“ vedėją. „Karavane“ pasakojama apie Centrinės Azijos ir Artimųjų Rytų regiono žmonių gyvenimo būdą, tradicijas, problemas ir, žinoma, meną – muziką, literatūrą, kiną.
Paprašyta papasakoti, kaip viskas prasidėjo, laidos iniciatorė pripažįsta, kad iš tikrųjų jos ryšiai su draugais Lietuvoje niekada nenutrūko ir štai vieni pažįstami prieš kurį laiką buvo pradėję kalbėti apie planą, kad reikia įkurti radiją. Tuo metu buvo ieškoma naujų idėjų, vedėjų autorinėms laidoms, ir, kai viskas buvo parengta, „Centro FM“ oficialiai startavo 2015 metų spalį.
„Mano dabartinė specializacija, magistro darbas yra apie islamą ir Koraną, apie tarpreliginio dialogo kūrimą. Mano nuomone, medijose, žiniasklaidoje ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, Artimųjų Rytų kultūra yra pamirštama, kalbama tik apie karus, agresiją. Todėl pagalvojau, kad noriu pakalbėti apie tai, kaip žmonės ten gyvena – nėra taip, kad Artimuosiuose Rytuose visą laiką buvo, yra karas, ten taip pat gyvuoja tradicijos, kultūra“, – savo laidos koncepcija dalinasi Viktorija.
Dar ji priduria, kad tiesiog buvo įdomu pritaikyti savo žinias – studentė domėjosi muzika, norėjo pabandyti padaryti Kėdainių kraštą įdomesnį, nes visos laidos Centro FM ir pati muzika nėra populiarioji, popsinė. „Pagalvojau, kad visai būtų naudinga prisidėti – taip gimė „Karavanas“. Taip, tai nišinė laida, tačiau ir tokia suranda savo auditoriją“, – pasakoja ji.
Visgi veikla „Centro FM“ nėra tikras darbas – kiekvienas prisidedantis iki šiol yra savanoris, negaunantis atlygio ir todėl nelaikantis darbo radijuje savo oficialiu darbu. Tačiau, pasak Viktorijos, tai užima daug laiko. Iš pradžių ji rengdavo laidą kas savaitę, tačiau jeigu norėjo ją padaryti labiau analitinę, įdomesnę ir dar surasti unikalios muzikos, tai užimdavo 2–3 darbo dienas – tai yra didelės laiko sąnaudos, nes kiekvienas turi ir kitus prioritetus – normalų darbą, studijas, šeimą. Todėl dabar laida daroma kas dvi savaites. O ir apskritai buvo daug žmonių, kurie dėl laiko trūkumo vėliau pasitraukė, tačiau Viktorijai jos laida yra įdomi ir ji tikrai ketina vesti ją toliau.
Kita bėda – pašnekovų paieškos, kai esi Danijoje, o auditorija – Lietuvoje. Tačiau vedėja niekada nepasimeta: „Dažniausiai būna, kad pati pristatau laidą, pavyzdžiui, apie kokią nors muzikos kryptį Afrikoje. O žmonių tiesiog natūraliai atsiranda. Kartais jų randu grįžusi į Lietuvą. Danijoje dažnai tai būna pažįstami, kuriuos pasikviečiu. Tarkim, du mano draugai keliavo po Iraną, keli svečiavęsi laidoje buvo pabėgėliai – vienas iš Irano, kitas iš Pakistano. Atrodo, tiesiog susipažinai su paprastu žmogumi, tačiau jis būna labai protingas, tiek daug žino ir gali iš jo nemažai išspausti. Niekada nebuvo problemų rasti, ką pakalbinti.“
Ateities planuose Lietuva tikrai yra
Net ir studijuodama svetur magistrantė tėvynės nepamiršta – grįžta praktiškai kiekvieną mėnesį, tik dabar dėl universiteto darbų, magistro rašto darbo greičiausiai grįš tik liepą.
„Kadangi studijas jau baiginėju, po truputėlį bandau nagrinėti galimybes, darbo pasiūlymus Lietuvoje. Dabar tam tiek daug laiko neskiriu, nes visgi prioritetas yra baigti universitetą. Tačiau, manau, kad šiais metais, vėliausiai – kitų metų pradžioje, jau būsiu Lietuvoje. Bent jau keliems metams tai tikrai“, – žada emigrantė, greitai tokia nebebūsianti.
Istorija, religija, kultūra, žurnalistika – tai toli gražu ne visos sritys, dominančios Viktoriją. Ne mažiau jai įdomu ir švietimas – būtent todėl veikli moteris dabar bando įsidarbinti Vilniaus universiteto administracijoje. Kaip pati teigia, kol kas sekasi neblogai ir, jei gaus darbą, dirbs ties studijų programų kokybe, valdymu.
„Man apskritai įdomu aukštasis mokslas Lietuvoje, jo kokybė ir gerinimas. Švietimas yra labai svarbu – tiek formalus, tiek neformalus. Be to, dirbdamas universiteto aplinkoje turi galimybę užmegzti daug naudingų pažinčių, kurios galėtų praversti vėliau, o ateityje apie doktorantūrą tikrai svarstau. Tiesa, dabar nuo mokslų esu pavargusi, tad pirmiausiai noriu grįžti, pagyventi ir pailsėti Lietuvoje“, – šypsodamasi planais dalijosi Viktorija.
