Ar žemė yra prekė?

Lietuvai būtų palanku, jei fiziniai asmenys iš Europos Sąjungos valstybių galėtų vykdyti veiklą savo išsipirktoje „dalelėje“ Lietuvos. Vytauto Butkaus nuotr.
Lietuvai būtų palanku, jei fiziniai asmenys iš Europos Sąjungos valstybių galėtų vykdyti veiklą savo išsipirktoje „dalelėje“ Lietuvos. Vytauto Butkaus nuotr.

Atrodo, jog pilietinėje sąmonėje viskas vyksta taip, kaip ir turėtų. Palaipsniui. Gaila, jog minėtas laipsniškumas dingsta pradedant kalbėti apie birželį vyksiantį referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams.

Nepaisant to, jog Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą (ES), įsipareigojo nedrausti žemės pardavimo užsieniečiams, Kauno technologijų universiteto vykdytoje apklausoje prieš pardavimą pasisakę daugiau nei pusė respondentų. Tuo tarpu ir pats referendumas kelia daug diskusijų, nes galimai prieštarauja konstitucinėms normoms. Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas paklaustas, kaip gali būti, kad Konstitucijos keitimas gali prieštarauti Konstitucijai, atsakė, jog egzistuoja prigimtinės teisės ir vertybės, pavyzdžiui, teisė į gyvybę. Net referendumo būdu pakeitus šią nuostatą, tai nepataptų teisėta, nes prieštarautų konvencinei moralės sampratai.

Žinant dabartines ekonomines aplinkybes, Lietuvai būtų pakankamai palanku, jei fiziniai asmenys iš Europos Sąjungos valstybių galėtų vykdyti veiklą savo išsipirktoje „dalelėje“ Lietuvos. Nėra svarbu, kas būtų vykdoma nusipirktoje teritorijoje, nes verslo subjektai valstybės nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir jos teritorijos dalis, gali įsigyti be jokių apribojimų jau gerą dešimtmetį. Turbūt iškyla klausimas, kodėl to nedaro? Atsakymas į tokį klausimą yra daugiau nei paprastas – menkos perspektyvos. Tie asmenys, kurie turėjo interesą, yra išsipirkę jiems patinkančius sklypus su vandens telkiniais ar dirbama žeme savo įmonių vardais.

Nereikėtų pamiršti, jog taip įsigytas turtas gali būti naudojamas pagal juridinio asmens savininko valią. Tai turėtų būti išsigelbėjimas nuo referendumo sukeltos visuomeninės baimės, jog užsienio rinka nukonkuruos didumą Lietuvos verslų. Matyti, kad praėjus sovietmečiui, valstybės valdyme įsigalėjo konvencinė moralės ir teisingumo samprata. Tačiau, nepaisant to, vakariečio yra bijomasi, tuo tarpu ruso – ne.

Prieš dešimt metų Lietuva tapo NATO ir ES nare, tačiau ir dabar dauguma verslo subjektų didžiausią pelną gauna iš savo produkcijos eksporto į Rusiją. Lietuvos statistikos departamento duomenimis nuo 2009 iki 2012 m. Lietuvos eksportas į Rusiją padidėjo tris kartus. Tais pačiais duomenimis, praeitąmet jis tris kartus ir smuko – Rusijai uždraudus specifinės produkcijos importą į valstybės teritoriją. Šie duomenys turbūt įrodo tai, jog įvairiausiems versliukams Lietuvos viduje nereikėtų taip stipriai baimintis svetimtaučio rankos. Valstybės ekonominė būklė yra pakankamai prasta, o papildomi ES ūkiai tikrai nepablogins situacijos, net jei ir kursis Lietuvos teritorijoje, tačiau savo valdose. Tuo tarpu tenka pabrėžti, jog žemės pardavimui labiausiai priešinasi tie, kurie neturi ką parduoti.

Patalpinta: Rašiniai