Kodėl Lietuvos jaunimas nesidomi politika?
2016 m. rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą metu buvo užfiksuotas rekordinis jaunimo aktyvumas. Pirmajame rinkimų ture dalyvavo 37,8 proc. jaunų žmonių. Tai dvigubai daugiau nei 2012 m. Tačiau Lietuvos vardas vis tiek išlieka tarp turinčių mažiausią rinkėjų aktyvumą Europos Sąjungoje. Kodėl taip yra ir ką galima pakeisti? Apie tai pokalbis su politologu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Mažvydu Jastramskiu.
Doc. dr. Mažvydas Jastramskis. Nuotraukos autorius Vytas Neviera. – Artėjant 2016 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams buvo mestos didžiulės pajėgos – reklamos televizijoje, radijuje, autobusų stotelėse ir pan. Jaunimo nuomonės formuotojai, įvairios įžymybės ragino jaunimą dalyvauti rinkimuose ir kalbėjo apie tai, kad kiekvieno balsas yra svarbus. Skaičius rekordinis, tačiau nebalsavo nė pusė jaunų žmonių. Tad ar tikrai yra kuo džiaugtis?
Kai svarstome daug ar mažai, turime kažką palyginti: kas buvo prieš tai, kaip yra kitur ir kokie yra standartai. Kalbant apie dalyvavimą rinkimuose, nesvarbu, kokią šalį bekalbėtume – Austriją ar JAV – aiškus vienas dalykas – kuo vyresnis žmogus, tuo didesnė tikimybė, kad jis dalyvaus rinkimuose. Pagal procentinę dalį, jauniausių žmonių politinis aktyvumas yra mažiausias.
Kelčiau klausimą ne apie aktyvumą, o apskritai apie motyvaciją. Pavyzdžiui, 2005–2010 metais vykusių rinkimų Jungtinėje Karalystėje metu, jaunimo aktyvumas padidėjo, bet jis vis tiek buvo apie 15 proc. mažesnis nei bendras aktyvumas. Lietuvoje šis skirtumas panašus – jaunimo dalyvavo 37,8 proc., o iš viso į rinkimus atėjo per 50 proc. Lietuvos piliečių. Jeigu rinkimuose iš viso dalyvavo 50 proc., tai beveik 38 proc. yra gana normalus jaunimo aktyvumo atsilikimas nuo visos šalies medianos, panašus, kaip ir kitose valstybėse.
Tad esminis klausimas yra ne kodėl jaunimas, bet apskritai Lietuvos piliečiai vangiai dalyvauja rinkimuose. Diagramose, kuriose galime matyti aktyvumą rinkimuose, vykstančiuose įvairiose Europos Sąjungos šalyse, Lietuva yra trečia šalis nuo pabaigos. Tik Lenkija ir Rumunija turi dar mažesnius rinkėjų skaičius nei Lietuva. Tačiau, mano nuomone, didėjant visos Lietuvos rinkėjų aktyvumui, didėtų ir jaunimo aktyvumas.
– Kokios galėtų būti menko jaunimo dalyvavimo rinkimuose priežastys?
Visų pirma, jaunas žmogus dažniausiai yra aktyviai įsijungęs į karjeros, šeimos kūrimo reikalus, tad logiška, kad jis gali skirti mažiau laiko domėjimuisi politika. Antra, kuo didesnis amžius, tuo didesnis sąlytis su politika. Ir trečia – interesai. Vyresni žmonės ir mokesčių daugiau moka, ir labiau domisi socialine apsauga, atlyginimais, nes jiems tai yra aktualu.
Kita vertus, išsilavinimas taip pat yra susijęs. Galbūt galima tikėtis, kad tie žmonės, kurie dabar mokosi mokykloje ir pakeis vyresnes kartas, bus labiau išsilavinę ir aktyviau dalyvaus politikoje. Įdomu, kad jie turi didesnę sąsają apskritai su sprendimu eiti balsuoti, nei su pasirinkimu, kam tą balsą atiduoti. Pajamos irgi yra susijusios. Galbūt būtų galima sakyti resursai – turtiniai arba intelektiniai.
Tad, nepaisant to, jog mes norime, kad jaunimas domėtųsi politika, objektyvios priežastys lemia tai, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, jaunimui politika nėra labai aktuali.
– Ar galima tikėtis aktyvesnio jaunimo dalyvavimo artėjančiuose rinkimuose?
Per pastaruosius kelerius rinkimus tą tendenciją matėme, bet sunku pasakyti, ar ji išliks. Tikėtina, kad didelę įtaką jaunimo didesniam aktyvumui turėjo visos tos akcijos, jaunimo nuomonę formuojančių ir autoritetingų žmonių raginimas balsuoti. Galbūt dalis partijų mėgins pritraukti savo jaunus rinkėjus. Sunku pasakyti. Labai abejoju. Lietuva negali pasiūlyti jaunimui kažko ypatingo, tiesiog neturi tokių sąlygų, kad galėtumėme tikėtis, jog jaunimas balsuotų taip pat, kad vidutinio amžiaus žmonės.
– Koks yra Lietuvos jaunimo politinis raštingumas?
Labai prastas. Žinoma, tai yra subjektyvus suvokimas apie domėjimąsi politika, bet jeigu žmogus sako, kad nesidomi, tai nėra pagrindo juo netikėti. O politika domisi vienas iš dešimties. Vadinasi, dešimt procentų. Tai yra mažesnis skaičius, nei ateinančių balsuoti. Šiaip atėjimas balsuoti nebūtinai yra labai racionalus dalykas, ir jau vien atėjimas prie balsadėžės jį gali paskatinti dalyvauti rinkimuose ir kitą kartą. Žinoma, vėliau jam gali atrodyti, kad pasirinko blogai, bet jau vien pasirinkimas ateiti yra sveikintinas. Čia kaip ir su sportu. Sporto treneriai sako, kad jau vien tai, jog atėjai, yra gerai.
Bet, kaip jau minėjau anksčiau, mūsų jaunimas nėra kažkuo labai išskirtinis, nes jaunų žmonių aktyvumas visuomet bus šiek tiek mažesnis už šalies vidurkį. Jaunimas tiesiog neturi ir neskiria pakankamai laiko įsigilinimui į politinę situaciją, o ką jau kalbėti apie savo politinės tapatybės suvokimą ir galimybę priskirti save kažkokiai politinei jėgai. Situacija su ideologiniais klausimais Lietuvoje yra prasta. Nemažai mūsų instituto studentų ir mes patys atliekame kokybinius tyrimus. Atsimenu atvejį, kai jaunas respondentas negalėjo įvardyti nė vienos Lietuvos partijos.
– Kokią įtaką žmogaus politiniam raštingumui turi šeima, mokykla ir socialiniai tinklai?
Šeima formuoja tam tikras vertybes. Žmonės daug ko mokosi iš savo tėvų. Taip pat mokosi ir politikos. Tai nereiškia, kad atėjus laikui tai negali pasikeisti, bet, be abejonės, šeima politinėms pažiūroms turi didelę įtaką. Ir studentai, kai jų klausiu, ar jų tėvų pasirinkimas turi įtakos jų nuomonei, tai patvirtina. Na, o tie jauni žmonės, kurių tėvai neina į rinkimus, nemato pavyzdžio ir negali išsiugdyti šito įpročio, nebent įtaką padaro kita aplinka, pavyzdžiui, mokykla. Tai yra argumentas, kodėl būtų verta įteisinti balsavimą nuo šešiolikos metų. Austrija galėtų būti teigiamas pavyzdys. O šešiolikmetis yra pakankamai įsitinklinęs – dalyvauja viešose veiklose, užsiėmimuose, lanko įvairius būrelius, meno mokyklas ir pan. Pradėjus balsuoti mokykloje, yra didelė tikimybė, kad žmogus tą darys ir toliau, nes tai jau bus tapę įpročiu.
– Bet ar ne per anksti suteikti žmogui tokią atsakomybę, kai jis dar gana lengvai paveikiamas ir jo nuomonei didelę įtaką turi aplinka? Vyresnis žmogus, tikėtina, jau labiau yra suformavęs savo požiūrį.
Nemanau, nes tokio amžiaus žmonių nėra tiek daug, kad galėtų padaryti kažkokią didelę įtaką rinkimų rezultatui. Efektas gali būti jaučiamas tik po keliasdešimt metų, vadinasi, ką nors spręsti galėsime tik tuomet, kai dabartinis jaunimas pakeis vyresnes kartas. Tačiau nėra didelio skirtumo, ar balsuoja šešiolikmetis, ar aštuoniolikmetis.
Esame linkę manyti, kad yra kažkoks vienas geras balsavimas. Mums atrodo, kad balsuojame protingai ir racionaliai, tačiau, jeigu mes giliau pasikapstytume po tas priežastis, kodėl mes iš tiesų balsuojame, labai realu, kad suprastume, jog balsuojame taip todėl, nes taip balsavo mūsų tėvai. Balsuojame už vieną partiją ir patys sau randame daugybę priežasčių, kodėl ta partija yra gera. Apskritai neprisiriščiau prie tos minties, jog šešiolikmetis būtų per jaunas nuspręsti, kam atiduoti savo balsą, ar kad kažką ne taip nuspręstų, nes elementariai tokių žmonių būtų per mažai.
– Ko reikia, kad aktyvumas rinkimuose būtų didesnis?
Stebuklingo recepto nėra. Nesunku pastebėti, kad nors jaunų žmonių, dalyvaujančių rinkimuose, padaugėjo, tačiau bendras skaičius iš esmės nepakito – išliko apie 50 procentų. Pirminis tikslas, mano nuomone, yra ne kelti aktyvumą, bet suvokti, kodėl jis yra mažas. O čia yra tam tikra simptomatika – žmonėms neatrodo, kad kas nors esmingai keičiasi, kai jie balsuoja. Kodėl jiems taip atrodo? Galbūt partijos netinkamai atstovauja jų interesams? Gal reikšmės turi ir gana sudėtinga mūsų rinkimų sistema? Lyginant su kitomis šalimis, realu, kad ir ši priežastis numuša bent kelis procentus.
Taip pat nereikėtų pamiršti ir emigracijos, nes skaičiai rodo visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių aktyvumą, o kiekvienų rinkimų metu matome, kad užsienyje gyvenantys lietuviai masiškai nebalsuoja. Viskas susideda ir turime apie 10 proc. mažesnį aktyvumą, nei, tarkime, Čekija. Kita vertus, didesnis aktyvumas nebūtinai yra geriau. Tarkime, Latvijoje yra didesnis aktyvumas, bet ten yra daugiau tautinių įtampų. Gal menkas aktyvumas reiškia, kad Lietuvoje mažiau įtampų?
Žinoma, būtų galima įvesti privalomą balsavimą kaip Belgijoje arba Australijoje. Šiose šalyse aktyvumas yra apie 90 proc. Tačiau net ir tokiu atveju yra žmonių, kurie visgi renkasi nebalsuoti.
Jaunimo aktyvumas nėra tikslas. Yra problema, kuri svarbesnė, nei rinkimuose dalyvaujančių žmonių skaičius. Menkas aktyvumas rinkimuose yra simptomas to, kad nemažai žmonių nesidomi politika, nepasitiki šalies politine sistema, partijomis. Tad manau, kad labiausiai reikėtų orientuotis ne į aktyvumą, o į aktyvumo priežastis, į tai, ką daryti, kad daugėtų žmonių, kurie tiki Lietuva, tiki savo valstybe. Jei daugės tokių žmonių, tai daugės ir balsuojančių.
– Pastaruoju metu dažnai traukiama internetinio balsavimo korta – neva, jis, kaip patrauklesnė balsavimo forma, pritrauktų daugiau žmonių į rinkimus. Tačiau Jūs esate atradęs labai įdomią sąsają tarp emigracijos ir aktyvumo rinkimuose skaičių – anot Jūsų, emigruojantys žmonės menkai dalyvauja rinkimuose ir viltys dėl elektroninio balsavimo yra naivios. Tačiau ar tą patį manote ir kalbant apie jaunimą, kuriam šiuolaikinės technologijos yra gyvenimo dalis?
Aš negaliu įrodyti, kas būtų, jeigu būtų elektronis balsavimas, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Pirmiausia, reikia pažiūrėti, kiek apskritai žmonių nedalyvauja rinkimuose dėl to, kad yra nepatogu. Bet jei atvirai, žmonių, užsiregistruojančių balsuoti užsienyje, skaičiai yra tragiški – visi jie telpa į Vilniaus Naujamiesčio apygardą, vadinasi, tikrai yra dar kažkokia priežastis, kodėl didžioji dalis gyvenančių užsienyje pasirenka nebalsuoti.
Estija yra vienintelė valstybė, kurioje yra internetinis balsavimas, tačiau apie šios naujovės įtaką ir poveikį kalbėti yra labai sudėtinga, nes nors skirtumas yra ir jis po truputį auga, jis – labai nedidelis. Be to, kol kas neįmanoma pasakyti, ar taip yra dėl elektroninio balsavimo, ar, pavyzdžiui, dėl ekonomikos augimo, nes tai irgi gali būti viena iš priežasčių. Apskritai, mano nuomone, elektroninis balsavimas gali veikti nebent taip, kad tie, kurie iki šiol ir taip balsavo, pasirinks šitą, galbūt, patrauklesnę balsavimo formą.
Pavyzdžiui, jeigu jūs nuolat iki šiol apsipirkinėjote vienoje parduotuvėje ir ji pasiūlo naujieną – maisto pristatymą į namus, jūs, tikėtina, ir toliau apsipirkinėsite toje pačioje parduotuvėje, tik rinksitės patogesnį apsipirkimo būdą. Bet jeigu jūs neturėjote įpročio apsipirkinėti toje parduotuvėje, tai tokia naujovė jūsų įpročių nepakeis. Tas pats ir su rinkimais. Manau, kad normatyviškai yra klaidinga įsivaizduoti, jog daugiau žmonių turėtų balsuoti tik dėl to, kad dabar galės tą padaryti patogiau – tiesiog paspaudžiant mygtuką.
