Danielius, riedėjęs per Ameriką
Su Danieliumi susitinkame Laisvės alėjoje, prie fontano. To paties fontano, kuris jau metų metus kauniečių laikomas tradicine susitikimų vieta. Patį pokalbį nusprendžiame perkelti į kavinukę, esančią netoliese, manydami, kad turėsime daugiau ramybės, tačiau prisėdame netgi kiek didesniame šurmulyje. Net nepagalvoję, patekome į puikią metaforą gyvenimui Jungtinėse Amerikos Valstijose, iš kurių Danielius Narauskas grįžo prieš pusantrų metų. „Man kelionės kaip universitetas, iš kurio tavęs neišleidžia, kol neišmoksti,“ – šypteli vaikinas. Kaunietis Danielius Narauskas 2016 metais įveikė 2000 kilometrų nuo San Francisko iki Niujorko – riedlente. Kelionę jis pradėjo sulaužyta ranka ir turėdamas vos 200 dolerių kišenėje, o bilietus į JAV nusipirko spontaniškai, kai, nuobodžiaudamas darbe, internete pamatė pigių skrydžių skelbimą.
– Danieliau, ką šiuo metu veiki?
Jei galima taip sakyti, užsiimu verslu. Turiu kelias internetines parduotuves: jei vienas smulkus verslas žlunga, tam, kad neprarasčiau pastovaus pajamų šaltinio, yra kiti. Kurį laiką platinau draugo sukurtą dantų balinimo priemonę, tačiau visada svajojau kurti apyrankes ir rūbus. Gaila, bet apyrankių kūrėjų yra be galo daug, todėl šiuo metu labiau linkstu drabužių kūrybos link. Ant jų piešiu, eksperimentuoju. Nesinori samdomo darbo, noriu daryti kažką savo.
– O ar keliauji?
Šiuo metu ne. Bet mane kankina sapnai apie keliones, net ir apie Ameriką. Kartais būna sunku užmigti. Atrodo, kad aš ten kažką palikau. Jaučiuosi skolingas žmonėms, kurie man padėjo. Kai atvažiuoji į žemyną, kuriame nieko nepažįsti, o žmonės elgiasi su tavimi šilčiau nei giminės, nors jie tave pažįsta vos penkiolika minučių, patiri mini kultūrinį šoką. Taip pat patiri tokį patį šoką grįžęs atgal.
Tiesa, svajoju apie Indiją, nežinau kodėl. Manau, kad bus panašiai kaip su Amerika. Iškeliausiu spontaniškai. Liūdna, kad draugų rate neturiu žmonių, kurie sakytų „po keturių dienų varom, tu nori drauge ar ne?“. Kuo daugiau planuoji, tuo sunkiau darosi išvažiuoti.
– Ar palaikai ryšį su žmonėmis, kuriuos sutikai JAV?
Palaikau, pora žmonių netgi planavo atvažiuoti. Vienas jų – aštuoniasdešimt kelerių metų senukas, kuris kažkodėl labai mėgsta lietuvius ir labai daug jų pažįsta. Kai buvau pas jį, jis atidarė šaldytuvą ir sako: „You want some alus?“ Jis norėjo atvykti praėjusį rudenį, mat tuo metu buvo Sankt Peterburge, tačiau susižeidė koją. Teko susitikimą atidėti.
– Kaip Tu sutikai šį žmogų? Buvai pas jį apsistojęs?
Nakvynės ieškojau per couchsurfing (didžiausias apsikeitimo svetingumu tinklas pasaulyje), kadangi neturėjau pinigų viešbučiams ir hosteliams. Išsiuntinėjau daugybę laiškų, bet šiam vyriškiui nieko nesiunčiau. Buvau parašęs viešą skelbimą, jog būsiu San Fransiske ir kad ieškau nakvynės. Tai jis man parašė pats. Štai taip žmonės kartais ir susiranda tave patys.
– Turbūt visada sulauki šio klausimo – kodėl sugalvojai keliauti būtent riedlente?
Žinai, prisiskaitęs Keruako, prisižiūrėjęs filmų ir serialų, prisiklausęs draugų pasakojimų, svajojau apie Ameriką, Niujorką… Bet vis trūko pinigų. Ir vieną dieną duše pagalvojau, kad būtų visai neblogai apkeliauti Ameriką riedlente. Galvojau, būsiu pirmas pasaulyje apkeliavęs JAV riedlente… Vėliau paieškojau informacijos internete ir pamačiau, kad pilna tokių žmonių.
Pradėjau tuo domėtis ir svajoti. Per daug į tai įsikibęs nebuvau, tačiau gyvenimas susidėliojo šitaip, jog vis dėlto iškeliavau. Vieną dieną darbe, naršydamas internete, pamačiau skelbimą, kad yra bilietų į San Fransiską už 180 eurų, kai įprastai kainuoja apie tūkstantį ar – mažiausiai – kelis šimtus eurų. Tą akimirką supratau, kad viskas jau suplanuota, tik tuo metu sąskaitoje turėjau vos 30 eurų, o alga – po penkių dienų. Rezervavau bilietą keturioms valandoms ir sutikau netoliese dirbančią draugę. Paprašiau, kad paskolintų pinigų, o ji sako, kad algą tik ryt gaus, nebent esi laimės kūdikis. Įkišo kortelę į bankomatą – pinigai, pasirodo, jau pervesti. Tai taip nusipirkau bilietą ir ėmiau rimčiau planuoti kelionę.
Tik iškeliavęs supratau, koks buvau naivus ir kaip iš tiesų sunku keliauti riedlente. Neturėjau pinigų, per dieną galėjau išleisti vos po tris dolerius, kasdien nežinojau, kur tą naktį liksiu nakvoti, o Amerika nėra tokia saugi šalis. Visi man tvirtino, koks aš šaunuolis ir kaip jie irgi norėtų taip keliauti, tačiau aš net pats nežinau, ar norėčiau pakartoti tokią kelionę.
– Pirmosiomis kelionės valandomis nesigailėjai ją pradėjęs?
Gailėjausi. Jeigu būčiau buvęs Europoje, kokioje Vokietijoje ar Prancūzijoje, greičiausiai būčiau grįžęs lėktuvu, bet šitoje situacijoje nebuvo kur dingti. O dar visiems pasakiau, kad keliausiu po JAV. Nesinorėjo nei savęs nuvilti, nei tų žmonių, kurie mane taip įkvėpė. Iki to laiko net nesupratau, kokia galinga bendruomenės jėga. Dėl to žmonės daugiau ir pasiekia grupėse, ne individualiai.
– Bet Tu keliavai vienas?
Taip, keliavau visiškai vienas. Tačiau žmonių palaikymo netrūko. Žinoma, jei būčiau buvęs be telefono, būtų buvę sunku. Bet apskritai buvo labai keista, nes visi žmonės labai draugiški. Būna, susipažįsti su žmogumi ir žinai, kad daugiau jo gyvenime greičiausiai nesutiksi, todėl gali kalbėtis atvirai, sunkiausiomis temomis. Atsirasdavo labai gilus ryšys. Atsitikdavo taip, kad keliauji vienas, bet visi – tavo draugai.
– O koks buvo Tavo pasirengimas šiai kelionei?
Kai nusipirkau bilietus, buvo likę du mėnesiai iki kelionės. Praėjus pusei mėnesio, supratau, kad galbūt jau reikėtų pradėti ruoštis. Nustojau važinėtis viešuoju transportu, kiekvieną dieną visur ėmiau važinėtis riedlente.
Likus gal dešimčiai dienų iki kelionės, buvo močiutės gimtadienis, į kurį iš vieno miesto galo į kitą nusprendžiau važiuot trumpesniu keliu – per kiemus. Važiuoju su gėlėmis grublėtu keliu, o į mane važiuoja mašina. Ėmiau suktis į šoną, parkritau. Ir susilaužiau ranką. Bet visiems pasakiau: mano planų tai nepakeis. Tiesa, teko parkristi ir pačioje JAV, kai sumėtė, važiuojant nelygiu keliu. Ir vėl kritau ant tos pačios rankos, įtrūko gipsas, bet apsaugojo nuo dar vieno lūžio.
Labai trūko patirties. Išvažiavau su 200 dolerių, bet amerikiečiai–įdomūs žmonės. Manosutikti žmonės, kurie suteikdavo nakvynę ar kitaip padėdavo, vis duodavo pinigų. Paskaičiavau, kad per tą kelionę susirinkau apie 1000 dolerių. Kitaip nebūčiau išgyvenęs, neturėjau pinigų net bilietui į Lietuvą. Pinigus susirinkau per crowdfunding – pinigų aukojimo platformą. Viena šeima, kuri leido kartu su jais apsistoti Josemičio nacionaliniame parke, paaukojo man net 250 dolerių.
– Kas Tave labiausiai palaikė šioje kelionėje? Artimųjų žinutės, muzika?
Muzika mane visada labai palaikė. Galvojau, kad pats tuo metu kursiu labai daug muzikos – buvau netgi pasiėmęs gitarą – tačiau nesugebėjau. Žinai, kaip būna, kai tam tikru gyvenimo momentu klausaisi tam tikros muzikos? Kelionėje pastebėjau, kad, atvykus į tam tikrą vietą, norisi klausytis tos vietos muzikos. Imi suprasti, kodėl tie atlikėjai kuria tai, ką kuria – tiesiog muzikoje atsispindi jų kultūra. Tarkim, kai buvau San Fransiske, tai man niekas kitas nesiklausė, tik „Red Hot Chili Peppers“ albumo „Getaway“, visą kelionę lydėjo daina „Dark Necessities“. Prieš tai labai nemėgau reperio Kanye West, laikiau tai visiška nesąmone, galvojau, kad jis labai pasikėlęs, tačiau kelionėje labai daug klausiausi jo albumo „Life of Pablo“.
Apskritai šioje kelionėje labai susidraugavau su savimi. Supratau, kad viską gali savyje atrasti. Mes kiekvienas esam kaip atskiros knygos, kuriose tiek visko daug, netgi panašių dalykų.
– Tai daugiausia, ką Tu davė ši kelionė, yra asmenybės užgtelėjimas?
Taip, manau, kad labai paaugau kaip asmenybė. Taip pat davė suvokimą, kad pasaulis yra daugiau ar mažiau bendras. Davė didelį vienumos jausmą, kurį dažnai pamirštame. Įvairios pamokos, iš tiesų, vis dar ateidinėja po truputį. Atrodo, tiek daug išmokau, bet ko manęs neišmokė ši kelionė, tai tvarkos ir taupyti pinigus.
– Ko labiausiai tikėjaisi iš šios kelionės?
Iš tiesų, nesitikėjau nieko. Tai turbūt irgi labai padėjo kelionėje. Daugiausia tikėjausi, iš Niujorko, tačiau būtent jis paliko mažiausią įspūdį. Subliuško visi turėti įsitikinimai. Galvojau, kad ten bus nerealu, Sinatra ir panašiai, tačiau ten viskas purvina, smirda, didelis susiskirstymas, visi rėkia…
– Jeigu kas nors norėtų pakartoti tokią kelionę, ką rekomenduotum?
Daugiau patirties, daugiau pinigų ir paklausti savęs, ar tikrai to nori.