Idėja Lietuvą pasiekė po šimto metų

Pirmosios moterų eitynės pasaulyje įvyko 1908 m. kovo 8 dieną. Tuomet 15 tūkstančių moterų susivienijo eisenoje Niujorko gatvėmis ir reikalavo sutrumpintos darbo dienos, didesnio užmokesčio už darbą ir rinkimų teisės. Idėja išplito pasaulyje – kitais metais tarptautinę moters dieną minėjo daugiau nei milijonas žmonių Austrijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Šveicarijoje. Dalyvauti mitinguose už moterų teisę dirbti, balsuoti, mokytis tapo gražia tradicija.

Idėja surengti moterų eitynes Lietuvoje gimė pastebėjus, kad kiekvienais metais kovo 8 dieną vykstančiuose renginiuose identifikuojamos tos pačios problemos, į kurias reaguojama tik palinksint galvas ir pripažįstant, jog lyčių lygybėje gausu spragų. Tiesa, diskusija tuo ir pasibaigdavo – problemos pripažįstamos, bet ne sprendžiamos, problematika aptariama tik pavienėse grupelėse, bet ne visuomenėje. „Pasipiktinimo viršūnė buvo praėjusių metų birželio mėnesį vykusioje tarptautinėje konferencijoje, kurioje buvo pristatytas lyčių lygybės indeksas. Matavimai parodė, jog Europoje situacija gerėja, o Lietuvoje – blogėja“, – teigia eitynes organizavusi žmogaus teisių aktyvistė, LSDP Vilniaus miesto skyriaus Lygių galimybių ir žmogaus teisių komisijos pirmininkė Vilma Vaitiekūnaitė.

Pagal lyčių lygybės indeksą užimame gėdingą poziciją

Vyrų ir moterų lygybė matuojama pagal šešis indikatorius: darbą, pinigus, galią, žinias, laiką ir sveikatą. Lyčių lygybės indekse atsispindi vyrų ir moterų užimtumas, darbo kokybė, ištekliai ir ekonominė padėtis, politinė, socialinė, ekonominė galia, išsilavinimas, ekonominė, socialinė veikla, sveikata. Jautriausiai reaguojama į darbo sąlygų kriterijų, pagal kurį nustatyta, kad moterys neproporcingai dažnai dirba nestandartinį arba pavojingą darbą, kuriame esama mažiau galimybių būti paaukštintoms pareigose. Taip pat moterys patiria didesnę skurdo riziką, kadangi jų pajamos mažesnės nei vyrų. Pabrėžiama būtinybė siekti vyrų ir moterų darbo ir asmeninio gyvenimo įsipareigojimų pusiausvyros.

Pagal lyčių lygybės indekso rodiklius Europoje pirmauja Nyderlandai, Suomija, Danija ir Švedija, o Lietuvos duomenys šiuo atžvilgiu net nesiekia visų Europos Sąjungos šalių vidurkio.

Eitynių organizatorės prisipažįsta, kad pati idėjai įkvėpimo buvo pasisemta ir iš kaimynų lenkių pavyzdžio, kurios jau apie dešimtmetį moters dieną pamini išeidamos į gatves, o ši diena Lenkijoje paskelbta nedarbo diena. Šiuo atžvilgiu, dėl savo teisių iškėlimo į paviršių lietuvėms teko pasiimti išeigines dienas, paaukoti pietų pertraukas. Vilma tiki, kad moterims dovanojamos tulpės problemų neišspręs, o ši sovietinė tradicija yra iliuzija, kad viskas yra gerai ir mums belieka švęsti. „Noriu, kad turėtume ką švęsti. Tikrai noriu, kad kovo 8-ąją būtų galima iššauti šampaną, apsiversti gėlėmis ir džiaugtis, kad viskas yra gerai. Bet šiandienai švęsti nėra ko“, – teigia V. Vaitiekūnaitė.

Kitoks požiūris – idėjų spalvos yra sutirštintos

Publicistė ir feministė Nida Vasiliauskaitė, priešingai, tvirtina, kad eitynėse skelbtos problemos yra sutirštintos ir neatitinkančios realybės: „Stengiamasi dirbtinai sukurti  įspūdį, jog situacija Lietuvoje – katastrofiška, tarsi galiotų šariatas: supraskime, nėra Lietuvos viešoje erdvėje kalbančių žurnalisčių, politikių, rašytojų, akademikių, nevyriausybininkių, specialisčių… kas matėte bent vieną? Visos jos uždarytos miegamuosiuose ir virtuvėse: aiman, pakilkime, skriaudžiamos sesės.“ Pasak N. Vasiliauskaitės, moterų eisenoje skelbiamose problemose ir idėjose tyčia neigiama faktinę realybė, kurioje  lyčių nelygybė aptinkama, bet ne tokiu iškreiptai dideliu mastu ir ne tokio pobūdžio.

Pirminis eitynių tikslas buvo kelti visuomenės sąmoningumą ir raginti politikus atkreipti dėmesį į šalyje nusistovėjusias lyčių nelygybės išraiškas. Šio tikslo nuspręsta pradėti siekti eitynėmis, kadangi Lietuvoje šis reiškinys yra apaugęs mitais ir dėl to kelia dideles diskusijas tarp tų, kuriems tai trukdo ir tarp tų, kuriems tai įdomu.

Eitynių dalyves suvienijęs šūkis neišvengė kritikos

Šūkį, kuris tapo moterų eitynių balsu, organizatorės sugalvojo praėjusią vasarą – „Tokios Lietuvos dukroms nepaliksime!” Ši garsiai iš megafonų ataidėjusi mintis sulaukė daug kritikos – kodėl dukroms? Kita vertus, kiekviena moteris yra dukra ir moterų solidarumo dieną sklidusi šūkio idėja suvienijo visas moteris, kovojančias už lyčių lygybę.

N. Vasiliauskaitė pavadinimui negaili kritikos. Pasak jos, šis pavadinimas lyčių lygybės siekiamybei skirtą renginį paverčia konservatyvios dienotvarkės dalimi, kalbėjimu iš Motinos ir Reprodukcijos pozicijų, taip tik dar kartą primygtinai steigdamas asociaciją “moterys – tai esamos ar būsimos motinos”, “moterų interesas – reprodukcija”. „O juk būtent dėl šio pusės žmonijos matymo kaip “skirtų reprodukcijai”, estrogeno ar “motinystės instinkto” determinuotų būtybių ir egzistuoja stereotipai ir diskriminacija lyties pagrindu“, – tvirtina N. Vasiliauskaitė. Feministė kritikuoja ir plakato spalvų pasirinkimus: „Verčiau sužlugdys renginį, praras galimus sąjungininkus, išsistatys pajuokai, bet „rūžavos“ neatsisakys. Jeigu tam tikra „viešumos vadyba” nori matyti moterį kaip sentimentalų gležną kvailoką padarą ir, kad tai pabrėžtų, aprūpina ją šia spalva, tai lyčių nelygybei tariamai nepritariančios eitynės padaro tiksliai tą patį: prisiima šitą tapatybę.“

Trečias dalykas, kuriam N. Vasiliauskaitė negali pritarti – gėlių dalinimas. Pasak jos, ši eitynių dalis sugadino lyčių lygybės idėją pasveikinant moteris tik dėl to, kad jos yra moterys, atlieka tradiciškai joms priskirtus vaidmenis ir yra trapios dekoracijos – visai kaip ir gėlės. „Kaip prasitarė buvusi LSDP Informacijos centro vadovė Jolanta Bielskienė, LSDP tiesiog “gavo gėlių”: reikėjo jas “kažkur padėti”. Tada visai nesvarbu, kokia žinutė pasiunčiama (į dar prieš renginį išsakytus priekaištus reaguojama nebuvo) – svarbu, kad gražu“, – sako feministė.

Užvirė diskusija apie spalvas, o ne apie problemas

V. Vaitiekūnaitę labiausiai stebina tai, kad diskusijos kilo ne dėl eitynių metu iškeltų lyčių lygybės problemų, bet dėl plakato spalvos. „Nors pagal projektą plakate daugiau esama oranžinės ir kitų spalvų, bet rožinė akis draskė labiausiai. Problema yra ne su spalvomis, o su galvomis, nes blogų spalvų nėra. Pagrindinis tikslas buvo atkreipti dėmesį, priversti žmones piktintis tuo, kas vyksta. Mes nesitikėjom, kad pagrindinės diskusijos suksis aplink pasirinktas spalvas ir šūkį“, – stebisi ji. Moterys tikėjosi panašios žmonių reakcijos į eitynes, kokios sulaukia LBGT veikla: ko čia dabar jums reikia, kas jums čia blogai, kas čia jūsų neįvertino? Tačiau vietoje to žmonėms kilo kitoks klausimas – kodėl rožinė? „Nes į akis krinta!” – pasipiktinusi paaiškina V. Vaitiekūnaitė ir priduria, kad spalvoms reikšmes suteikiame mes patys, o ne atvirkščiai.

Pasak eitynėse dalyvavusių moterų, lyčių nelygybės pavyzdžiai tapo tokie įprasti, kad kartais jų net nepastebime. Kai kurioms tenka susidurti su tokiais atvejais, kai darbe tokias pat pareigas užimantys vyrai liepia išplauti puodelius, sutvarkyti stalą, nes juk būtent moterys nuo mažens auginamos ir mokomos prižiūrėti tvarką ir švarą.

Dalyvauti eitynėse trukdė ne tik lietus

Organizatorės susidūrė su dar vienu dideliu sunkumu – į eitynes kviečiamos moterų organizacijos rodė labai nedidelį susidomėjimą eitynėmis ir moterims trūko entuziazmo iš šių organizacijų pusės. „Kreipėmės į Lygių galimybių kontrolieriaus tarybą. Iš pradžių mintis buvo sutikta labai džiaugsmingai, prižadėjo dalyvauti ir palaikyti, tačiau netrukus gavome visai kitokį atsakymą“, – pasakoja V. Vaitiekūnaitė. Atsakymas atrodė taip:

Pasitarus su kontroliere ir tarybos darbuotojais norime panešti, jog eitynėse nelabai galime dalyvauti, kadangi tarnyba turi būti neutrali ir nešališka tokios specifikacijos renginiams. Šiuo atveju moterų grupei. Ypatingai negalima dalyvauti viešosiose akcijose. Atsiprašome, jei sukėlėme nepatogumų.

N. Vasiliauskaitė, aktyviai pasisakanti už moterų teises, taip pat renginyje nepasirodė. „Nedalyvavau. Organizatorės labai pasistengė, kad eitynės pavirstų istorinės kovo aštuntosios idėjos ir paties feminizmo karikatūra. Renginio koncepciją, jos atsiradimą (faktiškai, „nuleisdinimą“ nesileidžiant į jokias vidines diskusijas: štai, mes „bent kažką darome“ – padėkokite ir dalyvaukite) ir komunikaciją socialiniuose tinkluose, švelniai tariant ir nestokojant geranoriško patiklaus naivumo, būtų galima pavadinti keistokais“, – teigia ji. Pasak N. Vasiliauskaitės, ši iniciatyva ne tik neprisideda prie situacijos gerinimo, bet stipriai ir sąmoningai ją blogina, išstatinėdama feminizmą kaip atgrasų ir teisėtai išjuoktiną.

Nors suburti žmones į eitynes nebuvo lengva, eisenos dalyviais tapo moterų, žmogaus teisių organizacijos, profesinės sąjungos, politinių partijų nariai bei kiti idėjai neabejingi žmonės, kurių iš viso buvo maždaug šimtas.

Eitynės taps tobulinama ir augančia tradicija

„Mažiau kontraversiško dalyko kaip išeiti į gatves ginant moterų teises Lietuvoje turbūt nebūtų galima rasti. Bet žmonės turbūt taip paskaičiavo, kad jei ėjom į šias eitynes, eisim ir į birželio eitynes – koloritas tas pats, o kontraversijos kur kas daugiau“, – pastebi eitynes organizavusi Margarita Jankauskaitė. Moteris stebisi, kad šiomis dienomis toks išėjimas į gatves visuomenėje asocijuojasi su chuliganiškumu, tačiau juk visi šie renginiai, skirti siekti demokratiškų tikslų, prisideda prie demokratijos kokybės ir visuomenę, kurioje tokie judėjimai nevyksta, būtų sunku vadinti demokratiška.

„Atsiliepimų, aišku, buvo ir labai daug teigiamų, kad viskas buvo teisingai, gerai ir laiku, kad seniai jau reikėjo tai padaryti. Tikrai darysim tai ir toliau. Eitynės buvo pirmosios, bet ne paskutinės. Mūsų tikslas yra padaryti tai gražia lietuviška tradicija ir kad visi žinotų, kas yra kovo 8-oji ir ką ji mums reiškia“, – pasakoja V. Vaitiekūnaitė. Pasak jos, šio įvykio tapimo tradicija pamatai jau yra pastatyti – toliau idėją bus galima tobulinti ir didinti.

Susiję

Neįgaliųjų dienos centras