Ugnė Kotryna Kraulaidytė: „Tikrąją kelio reikšmę supranti tik jį nuėjęs“
Atvirame jaunimo centre „Žalianamis“ vyko neeilinis susitikimas su lietuvaite Ugne Kotryna Kraulaidyte, kuri pernai rudenį. leidosi į kelionę Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago). Šventuoju piligrimų keliu mergina žingsniavo lygiai mėnesį. Kaip sako pati Ugnė, tikrasis supratimas apie šį kelią ir jo reikšmę prasideda tik jį nuėjus.
Atsivėręs Kelias piligrimei suteikė erdvės apmąstymams, kurie paprastai lieka kasdienybės, rutinos ir spartaus gyvenimo tempo užribiuose. Asociatyvi nuotr. Apsirūpinusi geležine kantrybe ir visais ilgai kelionei reikiamais atributais, Ugnė Kotryna sėdo į pirmą lėktuvą, skrendantį Prancūzijos pasienio link, kur prasideda žymusis Camino de Santjago piligriminis kelias. Šv. Jokūbo keliu kasmet leidžiasi šimtai tūkstančių žmonių, norinčių pažinti save ir priartėti prie Dievo.
Susitikimo metu Ugnė neslėpė, jog į klausimą, kodėl jai prireikė Camino, pati sau bandė atsakyti tik eidama. Tai, kad eis, jau žinojo prieš kelis metus, tačiau tuo metu Camino (ispanų kalba – kelias) jai atrodė labai tolimas, sudėtingas ir reikalaujantis daug drąsos. Tačiau mergina tiesiog žinojo sulauksianti akimirkos, kai tiesiog ateis laikas leistis į kelionę, ir tas laikas atėjo.
„Turbūt aktualiausias klausimas susirinkusiems – „kodėl keliavau“. Taigi keliavau ne dėl kažkokių kilusių klausimų, kurie manęs neramintų ar neaiškumų, ką gyvenime veikti toliau. Keliavau, nes norėjau pasidžiaugti ir padėkoti pasauliui už tai, ką turiu aplinkui. Kai tai suvokiau, net nespėjau susiprasti, o jau žingsniavau prancūziškuoju keliu (Camino de Santiago Frances), tradiciniu keliu į apaštalo miestą. Manęs laukė apie 800 kilometrų vedančių per Pirėnų kalnus, laukus ir vynuogynus, viduramžių miestelius, Galicijos žalumą“, – pasakojo Ugnė.
Mergina sakė, kad kelionės pradžia ir atsivėręs Kelias suteikė erdvės apmąstymams, kurie paprastai lieka kasdienybės, rutinos ir spartaus gyvenimo tempo užribiuose. „Bėgu bėgu per tą gyvenimą, studijos, darbai ir niekaip nerandu laiko tylai, pagalvojimui, pabuvimui su savimi. Susimąsčiau, kad reikia šiek tiek sustoti“, – tęsė keliautoja.
Susitikimo metu mergina pasakojo sutikusi keliautojų, su kuriais išsikalbėjus, paaiškėdavo įdomių dalykų: kai kurie nuogąstaudavo, kad kelionėje norėtų neskubėti, bet patiria „spaudimą“ iš aplinkos. Kiti juda greitai, o tai kelia baimę „atsilikti“. Ne visi atsispiria spaudimui skubėti, – jiems kelionė tampa savotiškomis varžybomis. O taip neturėtų būti.
„Kartais atrodydavo, kad toks žmonių skubėjimas buvo siekis kuo greičiau pirmam susirasti piligrimų namus, kur galima pernakvoti, gauti maisto ir pasinaudoti suteiktais patogumais. Bėgimas vardan bėgimo. Stengdavausi nuvyti šią mintį šalin ir galvoti, kad kiekvienas piligrimas iš šios kelionės pasiima savo dalį – jeigu žmogui reikia bėgti, lėkti, įveikti šį kelią tik dėl fakto „įveikiau“, kodėl gi ne? Kiekvienas šią kelionę suvokia savaip, todėl smerkti, kokiu tikslu žmogus ryžtasi jį įveikti, negalima“, – mintimis dalijosi Ugnė.
Įprasta keliautojos diena atrodydavo taip: dar nė nepradėjus švisti mergina palikdavo piligrimų namus, iki pirmo kavos puodelio nueidavo 7-10 km. Nors kelias driekiasi laukais ir kalnais, jame esama mažų jaukių kavinukių, ir kitokių civilizacijos atneštų malonumų. Dažnai pusę šio kelio Ugnė nužingsniuodavo dar nė neprašvitus – tokiu laiku viskas kitaip: girdėti, kaip keliasi paukščiai, matyti, kaip šviesos paliesti daiktai atgauna savo kontūrus ir spalvas. Įdienojus mergina jau būdavo atkeliavusi į kitus piligrimų namus, kur laukdavo ritualas – dušas, skalbimas ir rašymas. Anot Ugnės, kaskart atėjus į nakvynės namus, išskalbiami drabužiai po kelių valandų – sausi, ir kiek pailsėję piligrimai keliauja toliau. „Bet dažniausiai lieka. Jei jau atėjai į piligrimų namus, tai ilsiesi, skalbimas – to poilsio dalis. Vėliau – miego metas,“ – pasakoja ji.
Susirikimo metu Ugnė taip pat pasidalino paprastais patarimais ateities piligrimams. Mergina minėjo, jog jos kuprinės svoris siekė 10 kilogramų, nors rekomenduojama neštis apie 6 kg. Be to, patarė nepamiršti pasiimti nuo lietaus apsaugantį drabužį, patogius batus. Pabrėžia, kad daug prisidėti ne tik neverta, bet ir nepatartina. Camino yra pakankamai saugus, gerai sužymėtas, netrūksta ženklų, rodančių kryptis, tačiau Ugnė pataria visada būti budriems. Vietiniai pasakoja, kad kartais nusikaltėliai apsimeta tariamais piligrimais, kad suklaidintų kokį vienišą keliautoją, atimtų iš jo pinigus ir kitą turtą. Žinoma, tokių atvejų gali pasitaikyti visur, todėl nereikėtų to pernelyg dramatizuoti, tačiau patartina į visokius užkaborius ar neaiškias vietas neiti. Svarbu sekti ženklus ir nenugrybauti.
Paklausta, ar jau galvoja apie kitas keliones, Ugnė prasitaria norinti grįžti į Ispaniją, tačiau šįkart ji norėtų tapti savanore vienoje iš daugelio piligrimus globojančių organizacijų. Pagal oficialias nuostatas savanoriauti galima tik tiems, kurie praėjo šį kelią ir yra gavę piligrimo diplomą. Merginai patirtis įgyta Camino de Santiago Frances davė daug, bet jai labai sunku parinkti žodžius, tinkamai išreikšti viską, kas kelionės metu, po jos, susikaupė viduje.
„Savęs klausiau, ar tikrai šis kelias mane pakeitė, ar grįžau tokia pat? Ši kelionė davė daug laiko apmąstymams kaip toliau noriu dėlioti savo dienas. Taip yra ir gyvenime – užduodi sau daug klausimų, kartais turi sustoti ir pagalvoti, ką tu jame veiki? Ar tikrai per gyvenimą eini taip, kaip galbūt norėtum? Tai labai asmeniškas patyrimas. Grįžau tikrai kitokia“, – prisiminimais dalijosi Ugnė.
