Menininko portretas: Marius Liugaila

Mariaus Liugailos teatras, personažai, žaidimas. Jis – Fellinis, nuo nieko nepriklausomas, susikūręs savitą pasaulį, pilną simbolių, užuominų, neįtikėtinų būtybių iš paveikslo žvelgiančių tiesiai į akis. Su niekuo kitu Lietuvoje nesulyginamas grafikas ir po jo mirties likusi, regis, ištisa visata, besislepianti menininko darbuose.

Pirmą kartą Mariaus Liugailos labirinte pasiklydau užsukusi į jo retrospektyvinę darbų parodą, skirtą menininko mirties metinėms paminėti. Grafikas nesusilaukė daug spaudos dėmesio, jis neįsirašo, cituojant menotyrininkę Ramutę Rachlevičiūtę, į Lietuvos grafikos kanoną, nepritampa bendrame jo amžininkų kontekste, nors visuomet buvo mylimas publikos ir pripažintas užsienyje. Įžvelgusi žinių stoką ir sudominta asmenybės bei jos kūrybos, nusprendžiau pabandyti sukurti menininko, Mariaus Liugailos, portretą.

Ši trumpa dokumentika – mano kelionė bandant atrasti žmogaus idėją, jo esmę. Norėjusi papasakoti apie vieną iš Lietuvos grafikų, nuklydau į žmogaus būties ir prasmės klausimus, bandydama suprasti, kas lieka, kai, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog neliko nieko. Perfrazuojant grafiko, M. Liugailos draugo, Gedimino Pranskūno žodžius: šitas pasaulis – kaip muzikinė dėžutė, tik reikia ją atidaryti, kad sugrotų.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos bakalauro studijų programos IV kurso studentės Lauros Urbonavičiūtės baigiamasis kūrybinis darbas. Darbo vadovė lekt. dr. Jolanta Mažylė.