(Iš)likimai
Asmeniška Akis į akį Sukaktis (iš)likimai Atspindžiai
zmogeliukai
Patricijos Kirilovos iliustracija

Tiesiai brėžiamos linijos neapibrėžia gyvenimų

Skirstyti dalykus į juodus ir baltus yra vienas mėgiamiausių žmonių užsiėmimų. Mokykla, žiniasklaida, knygos pasirūpina, kad kiekviena nauja karta žinotų, jog nelaisvė yra juoda kaip bjauriai krankiantis varnas, o laisvė – balta kaip žydrame danguje lengvai sklandantis balandis. Tačiau danguje yra daugiau paukščių, spalvų paletėje yra daugybė atspalvių, o laisvė turi savų niuansų, apie kuriuos gali papasakoti tik patys žmonės. Man pasisekė − į kelią iki laisvės, kurį teko nueiti Lietuvai, dar galiu žvelgti senelių ar tėvų akimis, kurios matė daugiau nei įprastai išdėstoma ant baltų popieriaus lapų.

Laisvės istorijos, amžinai gyvenančios tremtinių širdyse

Žodis „Lietuva“ kiekvienam šalies piliečiui turi ypatingą bei savitą reikšmę. Jaunystės vizijose paskendusiems paaugliams – tai galimybių, svajonių ir laimės kupina valstybė. Vyresnės kartos atstovams šis žodis turi gilesnę prasmę – tai namai, kurie iš jų buvo atimti ne vieną kartą. Tai gimtoji žemė, dėl kurios reikėjo išlieti ne vieną kraujo lašą, paaukoti šimtus gyvybių, atsisakyti visų savo svajonių ir patogumų. Užgrobtos šalies gyventojus suvienijo bendras tikslas – ginti savo mylimą žemę. Šioje kovoje buvo pasitelkta daug priemonių, tačiau skaudžiausią iš jų galima apibrėžti vienu žodžiu – „Sibiras“.