Lemtingąją kovo 11-ąją šis žmogus dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbime. Tada R. Kanapienis dirbo „Amerikos balso“ žurnalistu. Būtent tuo metu R. Kanapienis dirbo svarbų darbą – jo balsas skambėjo visoje Tarybų Sąjungoje trumposiomis radijo bangomis „Radijo Svoboda“ eteryje: Mano auditorija buvo didžiulė. Nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad ji buvo apie šimto milijonų klausytojų. Dvidešimtųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių proga kalbamės su žurnalistu Rimantu Kanapieniu.
Kas Jus pastūmėjo trauktis iš žurnalistikos?
Buvo šioks toks nuovargis po revoliucijos. Mes į žurnalistiką įsiliejom būdami dvidešimt metų jaunesni. Vieni atėjo, nes neturėjo darbo, kiti dėl to, kad metė gerus darbus ir išėjo norėdami paprasto dalyko – laisvės. Man labai sunku savo vaikams paaiškinti, kad buvo tokie laikai Lietuvoje, jog privalėjai turėti gerą pažįstamą mėsininką, kad suvalgytum mėsos per Kalėdas arba kad turėjai būti labai malonus visokio plauko komjaunuoliams, kad jie pasirašytų po tavo charakteristika ir galėtum išvažiuoti į demokratinę Vokietiją. Neatsimenu kokios buvo vasaros ir žiemos Sąjūdžio metais. Mes praktiškai gyvenome darbe, nuvažiuodavome namo pasikeisti marškinius ir nusiprausti, pamiegodavome tris valandas ir grįždavome. Mes tarnavome kaip Sąjūdžio kareiviai. Ir tai nuvargino.
Ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį?
Jis įtraukė ne tik mane, jis įtraukė visą Lietuvą. Tai buvo ne tik laimė, tai buvo didžiulė garbė, nes mes galėjome būti pačiame įvykių centre.
Mane rekomendavo Adolfas Uža, tuo metu jis dirbo Eltoje, kuri buvo visiškas oficiozas, ir jis negalėjo mesti darbo ir būti nuolatiniu Sąjūdžio spaudos atstovu, todėl ten atvedė mane. Ir nuo 1988 iki 1992 metų gana aktyviai dirbau žurnalistikoje. Per tą laiką, kai gyvenau viduje, kai kurie mano idealai pradėjo eižėti. Sąjūdis labai stipriai išsisluoksniavo – daug kas nusivylė.
Mes labai puikiai supratom, ką reiškia frazė: „revoliucija suvalgo savo vaikus“. Pavyzdžiui, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimai: kai įgavom cinizmo, juokėmės, kad kaimynų šuneliui uždėjus antkaklį su Sąjūdžio emblemomis ir parašius, jog jį remia Sąjūdis, jis būtų tapęs vienu iš šimto keturiasdešimt vieno. Jis būtų tapęs Aukščiausios Tarybos deputatu.
Matėm peštynes dėl valdžios, intrigas, kurios mus nuvylė. Tačiau bet kokiu atveju – tai buvo didžiulė laimė. Kad ir dabar esanti praraja tarp deputatų ir visuomenės – tada jos nebuvo. Mes daugumą jų vadinom vardais, vienas kitas ir užpykdavo, mat manydavo, kad žeminam jų autoritetą, bet taip atrodė tik jiems paties.
Tačiau tai buvo labai graži revoliucija. Jei kada nors kas nors bandys mūsų kartą vadinti prarastąja, tegu liaujasi, mes esam palaimintoji karta. Mes gimėm gūdžiam socializme, buvom spaudžiami visokių komunistinių ideologijų, universitete mokėmės mokslinių komunizmų, buvo prisitaikėliškumų, dviveidiškumų, Ezopo kalbos. Ir staiga atsirado proga iš viso šito iššokti. Jei ne Sausio 13-oji, tai sakyčiau, kad 1988 – 1991 metai buvo laimingiausi Lietuvai.
Esate dirbęs „Amerikos balso“ korespondentu Lietuvoje. Ar tai buvo pavojingas darbas totalitariniu laikotarpiu?
Tada negalvojom, mes buvome jauni. Tuo metu neturėjau įsipareigojimų. Be savo grandinių neturėjome ko prarasti. Tam tikras supratimas apie pavojų atėjo pučo metu. Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę. Mes tikėjomės, kad staiga visas Vakarų pasaulis puls mus pripažinti, bet to nesulaukėme. Ir vieną dieną Maskvoje keliolika komunistinės partijos veikėjų bandė padaryti karinį perversmą, laimei, jis nepavyko.
Tačiau niekad nepamiršiu vienos spaudos konferencijos su tuometiniu KGB vadu, generolu Kriučkovu. Jam uždavė klausimą, kuris buvo transliuojamas visoje Tarybų Sąjungoje valstybiniais kanalais. Jis skambėjo taip: „Kaip jūs vertinate „Laisvės radijo“ korespondentų darbą Maskvoje?“ Generolas gerokai juos visus pabarė, bet po to pasakė, kad yra stebimi ne tik Maskvoje dirbantys žurnalistai, bet ir visoje šalyje. Vienas iš tų korespondentų buvau aš. Tai buvo savotiškai propagandinis darbas – aiškinti rusams, kodėl lietuviai nori nuo jų atsiskirti. Tada fiziškai supratau, kad mes labai smarkiai rizikavom. Spėju, kad jei komunistai vėl būtų siuntę vagonus į Sibirą, tai net neabejoju, jog vienas vagonėlis būtų skirtas man ir mano kolegoms.
Dvidešimt metų po Antrojo pasaulinio karo laikotarpis Jums atpažįstamas tik iš tėvų pasakojimų, o apie ką galvojate praėjus dvidešimčiai metų po kovo 11-osios įvykių?
Viskas yra susilieję į monolitą. Yra keli dalykai, kurie neleidžia jos pamiršti. Pirmiausia, kai buvo paskelbta nepriklausomybė. Kovo 11-oji brendo, ji tvinko kaip pūlinys gana ilgokai. Šalia buvo užsienio žurnalistų, visi tikėjosi, tiesiog laukė to įvykio ir dieną naktį sėdėjo Seime. O mums, radikaliai nusiteikusiam jaunimui, atrodė, kad yra susirinkusi dauguma ir nepriklausomybę reikia skelbti rytoj arba poryt, tačiau mes nepamąstėm, kad viską reikia padaryti labai tvarkingai, preciziškai, jog vieną įstatymą reikia paremti daugeliu kitų įstatymų. Ir ta rutina lyg ir užmigdė. Kovo 11-oji buvo labai laukta, bet tuo pačiu ir netikėta, kai vėlai vakare Seimas priėmė deklaraciją. Atsimenu, kaip apsikabinom ir stipriai pasibučiavom su draugais.
Tačiau vienas niuansas dar ir dabar neduoda ramybės. Jau naktį, kai reikėjo į anglų kalbą išversti Nepriklausomybės deklaraciją, vertimus darė Sąjūdžio merginos, kurios nebuvo Aukščiausiosios Tarybos darbuotojos. Vienas pareigas deklaracijoje teko keturis kartus keisti, nes pagal anglų kalbos taisykles buvo privaloma rašyti „Aukščiausios Tarybos Pirmininkas“, o Vytautas Landsbergis savo ranka keturis kartus jį pataisė ir rašė „Prezidentas“. Daug kas trūkčiojo pečiais, nes nesuprato, kodėl pirmininkas nori pasivadinti prezidentu. Taip ir liko deklaracijos vertime – „Prezidentas“.
Kaip manote, ar jau esame laisvi nuo diktatūrinės praeities?
Tikrai laisvi. Kelio atgal nebegali būti. Nors jaunimą kaltina apolitiškumu, naudos ieškojimu, neturinčiu patriotizmo jausmo, keliaujančiu po pasaulį ir manančiu, jog bet kuri šalis gali tapti jo tėvyne, kad jo sutuoktinis gali būti bet kokios spalvos. Aišku, tradicinės ir idealizuotos Lietuvos patriotams tai yra akibrokštai.
O kaip manote valstybinės šventės yra švenčiamos nuoširdžiai ar dėl to, kad reikia? O gal žmonės buvo pilietiškesni tada, kai virš jų galvų kabėjo „kūjai ir pjautuvai“?
Tada širdyse mes nekentėm tų kūjų ir pjautuvų, bet per gegužės 1-osios ar lapkričio 7-osios demonstracijas su nori ar nenori įbruktais plakatais, politinio biuro nario nuotrauka ar kokiu idiotišku lozungu vis vien turėjai eiti. Mus ten suvarydavo, mes ten pašaldavom, palaukdavom, kol praeisim visa kolona pro konservatoriją, nes jos balkone stovėjo lietuviai vadai ir mojuodavo mums rankelėmis „a la Leninas“. O dėl tų tikrųjų švenčių – Kūčių, Kalėdų, tai jos buvo švenčiamos. Uždangstytais langais ir tyliai. Tai buvo dvasios šauksmas.
Jei reiktų lyginti tuometinę visuomenę ir dabartinę – ką galėtumėte pasakyti?
Dabar ta visuomenės žaizda gyja. Dabar jau nebe taip svarbu, kas yra buvęs komunistas, komjaunuolis, o tuo metu Sąjūdyje tai buvo labai aktualu. Vieni buvo konformistai, prie visko prisitaikę, tėvelių pastumti, gražiai apkirpti, pradėję karjeras komjaunimo komitetuose, nusitaikę į centrinių komitetų postus, laisvai keliaujantys po socialistinį pasaulį, neseniai vadovavę mums šliejosi prie Sąjūdžio, nes jautė, kad ateina jų eros pabaiga. Ir tokių išverstaskūrių buvo labai daug. Jie klijavosi prie Sąjūdžio, ėjo į Seimą. Pikta, kad dauguma valdininkų išsaugojo savo vietas, jie prisitaikė, savo komunistinę praeitį jie greitai nudažė Sąjūdžio spalvomis. Dabar jų yra visur: diplomatinėse tarnybose ir net tarp aukščiausio rango valdininkų.
Kaip manote, jei dabar iškiltų okupacijos grėsmė, ar lietuviai kiltų į kovą už laisvę?
Manau, kad taip stipriai nedeklaruodami, nesijungdami į būrius, neieškodami vadų, o ateidami ir padarydami savo darbą. Pavyzdžiui, sausio 13-ąją, kai buvo ginamas parlamentas, buvo kraupu žiūrėti, kaip vienas žmogus stovėjo su šautuvu už smėlio maišų, o už jo išsirikiavo dar šešių eilutė ir laukė, kol jis galbūt bus nušautas ir ginklą pasiims sekantis. Tai buvo labai simboliška, juk ne patį parlamentą gynėm, ne vardus ir pavardes, tada Lietuva gynė pati save.
Jūsų nuomone, kas bus dar po dvidešimties metų?
Labiausiai nenorėčiau, kad mane pasikviestų skautai ir pristatytų kaip mačiusį Vytautą Landsbergį. Mums, spaliukams, atvesdavo karo veteranus ir juos pristatydavo kaip bendravusius su Leninu. Nenorėčiau, kad tas šventes organizuotų valdžia, norėčiau, kad patys žmonės paprasčiausiai švęstų. Tačiau tai yra gamtos dalykai. Jei Kovo 11-oji būtų perkelta į birželio 10-ąją, tai būtų natūrali, smagi vasaros šventė ir švęstumėm ją taip pat, kaip švenčiam Jonines. Tačiau laikas nesirenka, jis ateina ir tiek. Ir kai lietuviams yra priekaištaujama, kad jie nemini valstybinių švenčių – tai yra neteisinga. Mes jas labai gražiai švenčiam. Šiltai, jaukiai, sėdėdami namuose. Nebūtina kaip kokiems gruzinams šaudyti kieme į orą tam, kad visi būtinai girdėtų. Mes esam gerokai santūresni.