Kasmet gegužės mėnesį vykstantis poezijos pavasaris – šventė visiems poezijos gerbėjams. Nuo 1965 m. Lietuvos rašytojų klubo ir Rašytojų sąjungos organizuojamas tarptautinis festivalis sukviečia ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kūrėjus. Per keletą dienų, įvairiuose Lietuvos miestuose įvyksta apie penkiasdešimt susitikimų su festivalio dalyviais: poetais, aktoriais, dainininkais, muzikantais bei dailininkais. Taip pat kasmet rengiama konferencija, kurios objektas – literatūros aktualijos. Jau tradiciniu tapo moksleivių poezijos vakaras „Eilėraščiai per naktį“. Kiekvieno festivalio metu išleidžiamas „Poezijos pavasario“ almanachas, pagerbiami ryškiausi praėjusių metų poetai, bei žmonės įdėję didžiausią indėlį lietuviškos poezijos sklaidoje. Kasmet Kaune apdovanojamas „Poezijos pavasario“ laureatas. Šį apdovanojimą yra gavę tokie žymūs kūrėjai kaip Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Kazys Bradūnas. Uždaromasis vakaras vyksta Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje.

Rimvydas Stankevičius, „Poezijos pavasario“ laureatas už knygą „Laužiu antspaudą“.

Laužavietė

Ar dar kada atsities čia žolė po tokio sunkaus
Mano buvimo?

Per ilgai čia stovėta su nuovargiu rankose,
Su durimis, plazdančiomis už nugaros…

Nekeistas kraigas pelėms, drugiams ir kitiems
gyviams,
Į mane įskrendantiems iš tamsos,
Vėjas trečia para nemelžtas žviegia po langu,
Po oda pūpso gumbai smilkiniuos –
Tai nuo smarkiai sukąstų žandikaulių –
kantrybės pertekliaus –
Žiemkentys iki pareikalavimo –
Maišai po akim, žaizda virš kairiosios ausies –
Būsiu įsipjovęs skusdamasis,
Būsiu pramigęs pačias svarbiausias akimirkas,
Vaikščiojęs ne tais keliais, rašęs ne tas knygas,
Ne taip žiūrėjęs į žvakę, bažnyčių paveikslus,
Jūros neramų kvėpavimą per miegus …

Kiti juk taip pat iki mirties nežinojo,
ką ir kaip reiks daryti –
Kažkaip vieni kitus susirado – išėjo,
Nė vienas nestovi šitaip tuščiam lauke
Siūbuojamas lietaus šuorų…

O man – man daugiau jau nebėra kur, nebėra
ko paklausti –
Medžiai susikalba sopančiais sužvarbusiais pirštais,
Aš ir tų neturiu, neturiu kur persinešti daiktų,
minčių,
Taip sunkiai užgyventų…

Žolė vis dėlto palengva atsitiesia.

Dabar jau ilgai jos niekas nemindys,
Sakys: „Čia nesisėsk, čia, matyt, buvus laužavietė.“

Susiję