Skubėk į NAUJOVES

(Ne)laimė

Atsimenu, kaip mano močiutė devyniasdešimt ketvirtaisiais atsidūrė tarp išrinktųjų ir laimėjo pakvietimą į Teleloto studiją. Iškritę sutapę 6 laimingieji skaičiai pakeitė mūsų gyvenimus. Savaitei tai tikrai. Nes iki didžiosios kelionės iš mažyčio apleisto nuobodaus apgailėtino miestelio Gargždų į didžiulį nuostabų tviskantį kerintį Vilnių močiutė ir visa mano šeima vaikščiojo pasistiebusi ant kojų pirščiukų. Močiutė – iš laimės, šeima – iš nelaimės.

Tas septynias dienas mano močiutė buvo pati laimingiausia pasaulyje, nes:
1) galėjo paskambinti visiems savo pažįstamiems ir girtis iki nukritimo;
2) manė išlošianti maišą pinigų;
3) tikėjo, jog po didžiojo pasirodymo TV studijoje ji taps įžymi ir visų mylima.
Tačiau mano šeima buvo pati nelaimingiausia pasaulyje, nes:
1) teko klausytis močiutės: ji džiaugėsi, ji nuogąstavo, ji gyrėsi, ji… (o tai varė iš proto);
2) reikėjo organizuoti kelionę.

Pasiruošimas

Jau pirmadienį močiutė „susiveikė biuletenį“ ir pradėjo ruoštis. Pirmiausia susitarė dėl vizito grožio salone, kuriame dėl šukuosenos, makiažo, manikiūro ir kitų dalykėlių praleido dvi dienas prieš lemtingąjį įvykį. Ir išleido ji ten tuo metu fantastiškus pinigus: 100 litų.

Dar močiutė trečiadienį tarpmiestiniu autobusiuku mane vežėsi į Klaipėdos turgų – naujo sijono, palaidinės ir megztinio pirkti. Atsimenu tik tiek, kad buvo labai šalta, sukrimtau neskanų beliašą su dešrele, o turgaus prekiautojai visaip gyrė apdarus: „Nū kakaja krasyvaja… labay stūdijuoje atruodys gražiai.“ O močiutė raudo nuo tų pagyrų ir net nepastebėjo, kaip prarado antrą šimtinę. „Čia investicija, vaikeliai mano mieliausieji“, – sakė močiutė, suskaičiavusi visus išleistus pinigus.

Spektaklis

Sekmadienį išvažiavome keturiese: močiutė (laimėtoja), mama (palaikytoja), tėtis (vairuotojas) ir aš (jaukas). Kelionė man pasirodė ilga ir nuobodi, tačiau močiutė nenustygo iš emocijų antplūdžio, nuolat tauškė su mama apie niekus ir iš rankos nepaleido laimingojo bilieto. Tądien Vilniuje buvau pirmą kartą, tačiau jį mačiau tik pro automobilio langą. „Nėra laiko apžiūrinėti – reikia skubėti į TELEVIZIJĄ“, – pasakė močiutė.

Filmuotis tėtis atsisakė – jis liko sėdėti mašinoje ir skaitė laikraštį. Tad į studiją ėjo trys šeimos moterų kartos. Televizijos pastate pamatėme susirinkusį būrį vakaro išrinktųjų – visi jaudinosi, tačiau stengėsi kuo smarkiau šypsotis ir įtikti pasitinkantiems žaidimo organizatoriams. Močiutė brūkštelėjo man per lūpas raudonu lūpdažiu ir į kišenę įbruko 10 litų – kad ir aš rodyčiau bedantę šypseną. Supratau, jog mieliau būčiau likusi su tėčiu.

Prieš transliaciją vyko repeticija. Močiutė iš urnos ištraukė ir prie megztinio prisisegė numerį „26“. Mus pasodino trečioje eilėje prie krašto. Tamsiai apsirengęs vyras aiškino, kaip elgtis (kada ploti, mojuoti, verkti) ir kaip nesielgti filmavimo metu (draudžiama krapštyti nosį ir žiaumoti kramtomąją). Aš treniravausi atrodyti taip, kaip reikia.

Prasidėjus laidai močiutė labai jaudinosi. Kaskart traukiant numerius ji suspausdavo mano ranką savo drėgname delne, krūptelėdavo išgirdusi skaičiaus pradžią (dvidešimt…) ir kumštelėdavo į kėdę išgirdusi skaičiaus pabaigą (…trečias).

Realybė

Tačiau laimė tą vakarą nusišypsojo ir mano močiutei. Tačiau nusišypsojo ji tik vieną kartą. Ir tai kreivokai. Močiutei pasisekė tiek, kad mus parodė per televizorių. Ir tada, kai žiūrovams studijoje buvo paskutinė galimybė pasirodyti scenoje ir laimėti pinigėlių. Žaidimo vedėjas traukė skaičių ir… į sceną buvo pakviestas stambus ūsuotas vyras, sėdėjęs šalia ir pasidabinęs 25 numeriu. Močiutė susinervino ir smarkiai susiraukė, o aš tuo metu sėdėjau ir mojavau į filmavimo kamerą, kuri tuo metu buvo atsukta į mus.

Grįždami namo tylėjom. Močiutė dar visą savaitę vengė susitikti su draugėmis. Galiausiai visi pamiršo apie nesėkmę televizijoje. Ir gyvenimas ėjo kaip ėjęs. Net močiutė vėl pradėjo pirkti Teleloto bilietus naiviai tikėdamasi išsvajoto debiuto televizijos studijoje. Tik senelis šiais metais per 60-ąjį močiutės gimtadienį vėl patraukė ją per dantį, padovanodamas žaidimo video įrašą.

Taigi tai, kas rodoma ekrane, tiesiogiai kišasi į gyvenimus: veikia mūsų emocijas, diktuoja madas, poelgius, įteigia, kas gera, o kas bloga. Tai, kas realu, egzistuoja savaime. O televizija kuria tik tikrovės atspindį, o ne pačią realybę.
Kaip bebūtų, naujosios įsiterpia į mūsų gyvenimus. Ir atvirkščiai – mūsų gyvenimai įsiterpia į jas. Mano močiutė skuba į televiziją. O kur skubi tu – į mobilųjį telefoną, kompiuterį, internetą? Kaip bebūtų, visa labai sureikšminama…