Šiaurės šventyklos ordinas
Riteriai. Autoriaus nuotr.
Laikai, kai galėjai apsivilkti šarvus, nuvykti į svečią šalį, žudyti naujos kultūros pasekėjus, saugoti piligrimus ir vadinti tai profesija, seniai praėjo. Riteriai, jau kadaise pasibalnoję savo baltus žirgus, išjojo į istorijos ūkanas. Tai šen, tai ten žmonės bando prisiminti ir atkurti tuos laikus, kai dievobaimingu ginkluotu vyruku būti buvo garbinga. Lietuvoje vieną riterių ordinų – tamplierius – atkuria gyvosios istorijos ir karybos klubo „Šiaurinės šventyklos ordinas“ nariai.
Tamplieriai, kaip sakė jo komandoras Nikolaj Malnač, buvo pasirinkti dėl ordiną gaubiančios mistikos ir paslaptingumo, kilusių iš brolijos slaptumo, uždarumo ir skandalingo išformavimo. Be to, tai, kad šio ordino nariams niekad neteko kovoti su senovės lietuviais, kuria malonesnį jų įvaizdį, kitaip nei per istorijas pamokas pristatomi teutonų kariai. Nors „Ordinas“ oficialiai įregistruotas 2006 metais, aktyviai kovoje dalyvauja beveik tiek pat narių, kaip ir originaliojo ordino įkūrimo metu – 9. Balys Narbutas, ordine turintis ginklanešio statusą, mano, kad narių yra apie 16, panašiai tiek yra ir Klaipėdos skyriuje. Jie visada laukia norinčių prisijungti. Nors ir svarbu būti stipriam, tvirtam ir greitos reakcijos, tiek Nikolaj, tiek Balys tvirtina, kad svarbiausia – domėjimasis ordino laikais (XII-XIV a.)
XXI a. tamplierius
Saracėnų kapojimas, bankininkystė ir panašios istorinės tamplierių veiklos sritys yra neprieinamos šių dienų ordinui. Jo „broliai“ atlieka šviečiamąjį darbą, primindami moderniesiems valstiečių ir miestiečių ainiams pilių ir šarvuotų vyrų laikus. Daugiausia tai reiškia šarvažiedžių apsirengimą ir kapojimą kitų ginkluotų vyrų. Komandoras Nikolaj teigia, kad moterys irgi turi ką veikti ordino gretose. Jos nekariauja, bet užsiima subtilesniais darbais: siuva šventinius rūbus, šoka viduramžių šokius.
Vyriški „šokiai“ su šarvais vyksta turnyruose. Atkuriamojo epizodo šarviniai marškiniai ir pošarviai jau solidžiai apsaugo riterį. Vyrai tai mato kaip leidimą širdingai kapoti vienas kitą neužaštrintais viduramžių ginklais. Neleidžiami duriamieji smūgiai. Kovos vyksta vienu iš dviejų būdų. Pirmasis yra kapojimasis iki nugriuvimo: masinėse kautynėse karys neiškrenta iš kovos tol, kol stovi. Auka tampa tas, kuris parpuola ant žemės dėl kokių nors priežasčių. Kitas būdas – taškų skaičiavimas. Dvikovose teisėjai stebi smūgius į įvairias kūno vietas. Gali būti įskaičiuojami ir trinktelėjimai skydu. Iš savo turnyruose laimėtų trofėjų klubo nariai vertina Trakuose iškovotą Lietuvos kariuomenės vado kalaviją.
Kovos kaina
Kalavijui skeliant žiežirbą iš jo šalmo, varžovas gali būti tikras, kad jį puolantis tamplierius yra aprūpintas istoriškai autentiška įranga. „Iš mus dominančio laikotarpio – XIII amžiaus ir antrosios jo pusės – yra išlikę nemažai įdomiu ir vertingų šaltinių, vienas iš jų – kardinolo Maciejovskio Biblija“, – pasakojo B. Narbutas. Nors šioje knygoje pasakojama apie biblinius laikus, iliustracijos pagal viduramžių įpročius, atitinka „modernius“ laikus. Iš to tamplieriai galėjo studijuoti ne tik aprangą, bet ir mūšius
Nors ir nėra skaičiavę tiksliai, Nikolaj ir Balys sutaria, kad aprengti riterį šiomis dienomis kainuotų apie du – tris tūkstančius litų. Aišku, jei pats nieko nedarai. Grandelių šarvus galima drąsiai, turint laiko ir valios, sutverti pačiam. Tai gali trukti keletą mėnesių, nors Balys teigia, kad pasiryžus užtektų savaičių ar net dienų. Tamplieriai naudoja kalavijus, kirvius, falšonus (trumpi, prastesnio metalo kardai kirtimui), alebardas. Pastarosios yra tarsi ietis žmogaus ilgio kotu ir dideliu viršuje pritvirtintu kirviu – apie ginklo keliamą baimę pasakoja Balys, pats alebardą laikantis savo mėgstamiausiu ginklu, pasakoja, kad kartais turnyruose ją išvydę teisėjai sako „Vyrai, gal einam su kardais?“ Komandoras Nikolaj geriausiai jaučiasi rankose laikydamas kardą.
Tamplieriai, nors ir atsidūrę toli nuo savo gimtojo amžiaus ir vietos, atrodo, išsaugojo savo riterišką stiprybę ir žavesį. Per šimtmečius nedingo ir galia – draugiškose treniruotėse kirčiai skelia žiežirbas. Varžovas, nepriklausantis ordinui, taip lengvai neišsisuks.