Molio gabalui skonį įgavus
Molinio puodo gamyba. Autorės nuotr.
Trečiadienio ir ketvirtadienio vakarais Užupyje isikūrusiame Vilniaus puodžių ceche vyrauja kitoks šurmulys nei įprasta: kiekvienas susidomėjęs gauna po drėgną molio gabaliuką ir jį savo šiluma pulsuojančiomis rankomis paverčia keramikos kūriniu. Dažniausiai puodu.Vienas seniausių amatų sulaukia susidomėjimo net ir dabar, kai jau nebeįsivaizduojame, ką reiškia valgyti maistą, paruoštą moliniame puode ant ugnies.
Amato paslaptis
Tamsiais ketvirtadienio žiemos vakarais tiems, kurie nori išmokti molio kalbą, pagrindinius šios kalbos dėsnius rodo projektų vadovė, keramikė Elena Aleksejeva. Keramikos kursų vadovė dar bestudijuodama Vilniaus dailės akademijoje atrado, kad tradicinė ar archajinė keramika, Lietuvos puodininkystės tradicijos – tuščia niša. Ji buvo mokoma šiuolaikinės keramikos, dabartinių technikų. E. Aleksejeva šiuos laikus vertina teigiamai: amatai tapo aktualūs: atsikūrė daugybė gildijų, cechų. Kai keramikė pradėjo domėtis puodininkystės tradicijomis susidūrė su prieštaringu požiūriu: „Ai, tai kaimo puodžiai, tiek ir težino… – tačiau trūksta supratimo, kad puodininkystės amatas buvo aukšto lygio meistrystė ir Viduramžiais, ir Renesanso laikais, niekuo nenusileidusi Vakarų Europos puodžių darbams“.
E. Aleksejeva sako, kad beveik viskas yra atkuriama eksperimento būdu, nes nebeliko meistrų, kurie šį amatą perduotų. Projektų vadovė pripažįsta, kad senuosius keramikos darbus sudėtingiau atkurti nei gali pasirodyti: „Tebėra paslaptis, kaip galėjo padaryti, kaip pasiekė tokiom primityviom sąlygom tokių meninių aukštumų, kada nebuvo nei elektros, nei mechaninių įrengimų“.
„Puodininkystė, kaip ir bet kuris kitas amatas, buvo pilnakraujiškesnė, nes buvo susiklostę santykiai su užsakovu, t. y. to meto gyventojais, kurie žinojo, ko nori iš puodžiaus, o jis visiškai patenkindavo jų poreikius“, – į ankstesnę šio amato sampratą žvelgia Vilniaus puodžių cecho direktorius, keramikas Dainius Strazdas.
Direktorius su vėliau prasidėjusia industrine gamyba sieja masinį tiražavimą, gerokai pakreipusį puodžiaus, kaip asmens, likimą. Būtent tada, D. Strazdo nuomone, puodininkystės amato subtilybės pradėjo nykti: „Procedūros supaprastintos galvojant apie masinę gamybą, todėl daug gamybos būdų ir metodų buvo užmiršti ir prarasti“. Keramikas pasakoja, kad dabar stengiamasi rekonstruoti tuos senuosius puodų kūrimo būdus.