„Kalėdos kviečia“: gerumo testas

Akcijos „Kalėdos kviečia“ dalyviai laukiami vaikų globos įstaigose, kuriose mažyliai per greitai nustoja tikėti Kalėdų stebuklais, ir senelių namuose, kur niekas nežada dovanų. Autorės nuotr.
Akcijos „Kalėdos kviečia“ dalyviai laukiami vaikų globos įstaigose, kuriose mažyliai per greitai nustoja tikėti Kalėdų stebuklais, ir senelių namuose, kur niekas nežada dovanų. Autorės nuotr.

„Ačiū!“ – vaikų namų globotinės, dar metro nesiekiančios Gretos akutės nedrąsiai žvelgia į mano batus, o rankytės lamdo kvietimą į spektaklį „Miegančioji gražuolė“. – „O tu kartu eisi?“ Nuo aiškiai neapibrėžtos idėjos pagaliau atėjome iki globos įstaigų durų, iki palikto vaiko prisilietimo ir tikro užmirštų senelių pesimizmo. „Kalėdos kviečia“ – taip pavadinome savo gerą darbą, akciją, lydimą naujos patirties ir netikėtų posūkių.

Lapkritį dvylikos žmonių „Universiteto žurnalisto“ redakcija nutarė tapti „kalėdine“. Temos pabiro kaip iš gausybės rago – laiškai Kalėdų seneliui, eglutės, prekyba, dovanos, tikėjimas. Tačiau krikščioniška šventė nieko verta be tradicijų, nešančių šilumą, kiekvienais metais įkraunančių bateriją Sizifo darbui – žmogaus gyvenimui. Kalėdinė redakcija nutarė ne tik parengti „Universiteto žurnalistą“, bet ir šventiškai papuošti institutą, surengti kalėdinę akciją, kuri taptų mūsų tradicija, mūsų pavyzdžiu ir kartu socialiniu eksperimentu. Tiesa, pradžia buvo vangi ir chaotiška, bet apie viską nuo pradžių.

Šilumos nepakanka

Po paskelbtos idėjų atrankos elektroninio pašto dėžutėje – 24 laiškai su pasiūlymais, kaip studentui tapti naudingu visuomenei. Skaitydama turbūt dažniau juokiausi, nei priėmiau pateikiamą turinį rimtai. Dėstytojų pardavimas aukcione, muzikavimas gatvėje, kojinaičių, pirštinaičių mezgimas, laiškas Vyriausybei ir dar daug visokiausių išskirtinių, smulkmeniškai aprašytų siūlymų.

Be profesionalios pagalbos neišsivertėme, tačiau pasirinkimo mįslės išspręsti ar bent palengvinti nepadėjo niekas. Trys socialiniai darbuotojai komentarus apie tai, ko labiausiai trūksta globos namų gyventojams, žėrė į vienus vartus – labiau už viską praverstų mūsų žmogiška šiluma.

„Kalėdų principas – žmonių artumas. Anksčiau turėjome tradiciją per šventes pasikviesti žmogų, kuris neturi šeimos, nes daugelis šiuo laikotarpiu pasijunta vieniši, niekam nereikalingi“, – pasakojo  psichologė Edita Čekuolienė. – „Akcijos turėtų būti ne kaip labdara, bet kaip rūpestis kitais žmonėmis. Labiausiai jiems reikia bendravimo ir buvimo kartu.“

Tą pačią informaciją girdime ir per paveikią socialinę reklamą, kurios pabaigoje – tam lyg ir prieštaraujantis momentas – prašoma aukoti. Jei visiems pakaktų tik žmogiškos šilumos, pasaulis prisitaikytų ir, greičiausiai, klestėtų, bet žmonės kalba, kad be pinigų – kaip be rankų. Ir mes nutarėme vien artumu ir bendravimu neapsiriboti, todėl sprendimui rasti sušaukėme pasirengusių surengti akciją susirinkimą.

Klausimas – ką ir kam

Ką ir kam – du pagrindiniai pirmieji chaotišką susirinkimą lydintys klausiamieji žodžiai. Atsakymas į klausimą „ką?“ surastas greitai. Atmetimo principu ir balsavimu išrinkome dvi idėjas ir susibūrė po kiekvienos idėjos komandą.

Pirmasis sumanymas primena žurnalistinę misiją. Iš redakcijų ir leidyklų renkame dovanėles –  laikraščių, žurnalų prenumeratas, knygas. Antroji komanda pasiryžo ieškoti nemokamų kvietimų į kultūrinius, pramoginius renginius ir laisvalaikio užsiėmimus, prašydami teatrų, kino teatrų, muziejų, galerijų, čiuožyklų, vandens parkų, kitų renginių organizatorių pagalbos ir paramos.

Kam labiausiai reikia surinkto „grobio“, išsiaiškinti buvo sunkiau, o atsakymo paieškų procesas klaidinantis. Ilgai nesigilindami, pasirinkome po trejetą vaikų ir senelių globos namų esančių Vilniaus mieste. Nutarėme paskambinti ir pasiteirauti kiekvienos įstaigos rėmėjų skaičiaus, reikiamos pagalbos. Prasidėjo netikėtos įdomybės.

Ne visi laukia dėmesio

Pirmųjų vaikų globos namų direktorė pribloškia. Esą vaikai nebeturi laisvo laiko, kiekvieną dieną lanko studentai, savanoriai, rėmėjai, o mes juos išsivesti į renginius galėtumėme tik po Naujųjų metų, kai būsime sudarę bendradarbiavimo sutartį. „Po penkių apsilankymų leisime kartu su vaikais kažkur išeiti, grupelei žmonių – po keletą vaikų“, – sakė moteris. Nors iškeltos sąlygos atrodo suprantamos – skatinamas ne vienkartinis bendravimas, tačiau pirmieji argumentai baido ir pasijuntame netgi nelabai laukiami. Raudonas rašiklis išbraukia populiarius vaikų namus iš remiamųjų sąrašo, kas toliau?

Surenku Vilniaus miesto vaikų ir jaunimo pensiono numerį. Keli signalai ir kitame laido gale – direktorė Jūratė Čečetienė. Moteris įspėja, kad 56 globos namų gyventojai – su negaliomis, todėl galioja paramos specifika. Šiemet, skirtingai nei pastaraisiais metais, įstaiga rėmėjų ir lankytojų sulaukė mažiau, todėl apsidžiaugė išgirdę apie studentų iniciatyvą. „Pernai metais siūlėsi daug moksleivių su koncertinėmis programėlėmis, dovanėlėmis, gal dabar kaltas gripas?“ – svarstė J. Čečetienė. Moteris tikina, kad paklausiausia parama globojamiesiems nuo 5 iki 23 metų vaikams ir jaunimui – išvykos, ekskursijos, muziejų ir teatrų lankymas. „Laukiame  koncertinių programėlių pensione, vaikams smagu, kai juos aplanko, su jais bendrauja“, – teigė Vilniaus miesto vaikų ir jaunimo pensiono direktorė.

Vilniaus Vilnios pagrindinė mokykla paskutinioji sąraše. Šioje internatinėje mokykloje mokosi 216 vaikų iš socialiai remtinų šeimų ar vaikų globos namų, maždaug trečdalis joje ir gyvena. Direktorė Marija Milkevičienė tikino, kad šiuo metu praverstų mūsų pagalba – tiktų įvairiausio pobūdžio spauda, renginiai, taip pat gavome šiltą kvietimą mokykloje pasisvečiuoti. Pirmą kartą lankantis, ekskursijos gidėmis tapo būrelis ketvirtokių. Jausmas, lyg būtum tapęs pokalbių laidos dalyviu.

„O tu turi mamą?“, – mergaitės klausimas kaip iš dangaus nukrito. Ėmiau pasakoti savo istoriją, bet toliau – tik dar didesni nesusipratimai. Smalsumas paima viršų ir tenka atsakyti į visas „gidės“ užklausas: „Su mama gyveni?“, „O po mokyklos pas mamą grįžti?“, „Kodėl tu ne bendrabutyje gyveni?“ Skaudi patirtis pavirsta natūralia pokalbio tema. Pasižadame grįžti ir pratęsti pašnekesį.

Iš keleto pasirinktų senelių namų po pokalbio su darbuotojais liko tik vieni. Vėl susidūrėme su prieškalėdiniu lankymo bumu. Teko atsisakyti  bendradarbiavimo su įstaiga išgirdus, jog dėmesio seneliams netrūksta. Tad šiemet lankysime tik „Tremtinių namus“. Juose šiuo metu gyvena 72 senyvo amžiaus žmonės, deja, ne daugiau kaip pora dešimčių gali išvykti į renginius ir ekskursijas. Nuvykę sužinojome, kad šiemet seneliai per Kalėdas dovanų nesulauks, nes rėmėjų, kurie dovanotų pinigus ar daiktus, nėra. Tiesa, atsirado vieni, skyrę 500 Lt „Tremtinių namų“ reikmėms, bet šių pinigų šventinėms smulkmenoms neužteks.

Vis dėlto paaiškėja, kad renginių ir knygų globotiniams netrūksta, tačiau periodinių leidinių, pasak įstaigos direktoriaus Daliaus Bitaičio, stinga. „Turime tik trijų laikraščių prenumeratas, o po pietų seneliai noriai skaito, dalijasi spaudą.“

Norintys duoti – neklausinėja

Šiandien mūsų rankose beveik šešiasdešimt bilietų į teatrą, kiną, koncertus, pažadėtos prenumeratos ir knygos, ekskursija po Seimą, apsilankymas vandens parke ir programėlė muziejams lankyti – nueita pusė kelio. Dvi komandos pasiskirstė darbus ir mina kelius į potencialių rėmėjų buveines, o  pirmasis „grobis“ jau keliauja į globos namus.

Teatrai kol kas pranoko visas kitas kultūrines įstaigas, redakcijas ir leidyklas. Dar nė vienas iš jų neatsisakė padėti, o kvietimų nesulaukdavome tik dėl vienos priežasties – į globos namus jie nukeliavo kitais keliais dar prieš mums apsilankant. Jokių „kodėl?“, „kam?“, nereikalavo iš mūsų ir garantijų. Tiesiog dovanojo. Dažnai lydėjo tik klausimas „Kiek bilietų duoti?“, bet surasti atsakymą leisdavome patiems ir tai visada būdavo panašus skaičius – daugiau ar mažiau, dešimt. Į senelių namų autobusą telpa tik aštuoni keleiviai, net tokio skaičiaus bilietų į spektaklius įpirkti įstaigos negalėtų. Taigi pradžia gera, bet ne vien rožėmis klota.

Tikėjomės redakcijų solidarumo, tačiau kol kas jos – vangios. Skirtingai nei kultūrinėse įstaigose, kur vertinamas bendravimas akis į akį, čia, ir įsileidus pašnekesiui, siūloma tartis elektroniniu paštu, atsiunčiant tikslius duomenis, rengiant prašymus. Už tai – tik pažadai ir jokio konkretumo. Keleto redakcijų prašėme laikraščių ir leidinių, išimtų iš prekybos, surenkamų naikinimui, tačiau vėl sulaukėme trumpo ir gera nežadančio atsakymo – jie nekaupiami.

Jei kam būtų įdomu, ar sudėtinga rengti kalėdinę akciją, dabar atsakyčiau: „Ne.“ „Kalėdos kviečia“ jau spėjo peržengti per savąjį orumą prašant ir susidoroti su sunkumais randant norinčius dėmesio. Visa kita – tik ta žmogiška šiluma, kurią galime pasiūlyti nemokamai ir nuoširdžiai. Liko dvi savaitės, daug nepravertų rėmėjų durų, neaplankytų globos namų gyventojų. Ir „Miegančioji gražuolė“ šį kartą bus kaip naujai išgirsta pasaka – juk šalia manęs sėdės plepė Greta. Misija dar neįvykdyta, tad laukite tęsinio.

Patalpinta: Publikacija