Rita Miliūtė: Kai kurie dalykai, tokie kaip korupcija ir jos mažinimas, žiniasklaidoje turėtų būti ir kaip bendras tikslas. Ir čia tiesiog reikia žiniasklaidos priemonių vadovų geros valios.
Žurnalistai vadinami sarginiais šunimis. Šunys loja. Kartais ant svetimų, neretai – ant savų.
Žiniasklaidos bendruomeniškumas, konkurencija, žurnalistų tarpusavio santykiai – temos, kurias „Universiteto žurnalisto“ komanda nusprendė panagrinėti šių metų Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai skirtame specialiame projekte.
Žurnalistai sveikina konkurentus
Šiais metais, užuot sveikinę žinomiausius Lietuvos žurnalistus, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentai nutarė leisti žurnalistams patiems vieni kitus pasveikinti. Rezultatai buvo įdomesni, nei galima tikėtis.
Ar sutampa žurnalistų nuomonės? #1
Žiniasklaida yra verslas (išskyrus LRT) ir atskiros priemonės konkuruoja tarpusavyje dėl skaitytojų dėmesio, retai dalinasi kitos žiniasklaidos priemonės parašytomis istorijomis. Kaip manote, vieninga žiniasklaida Lietuvoje yra utopija ar reali galimybė, kai kalbame apie viešąjį interesą bei didelę visuomenės dalį liečiančias problemas?
Tomas Janonis: Stipri ir vieninga žiniasklaida, kovojanti už viešojo intereso gynimą ir bandomas užgniaužti žiniasklaidos teises, yra didžiulė vertybė. Tik taip galime apginti bet kokius pasikėsinimus į žodžio laisvę, kurių niekada netrūko ir ateityje netrūks. Ir aš matau, kad situacija keičiasi į gerąją pusę. Bendradarbiavimo tarp skirtingų žiniasklaidos priemonių tikrai daugėja ir tai džiugina.
Šarūnas Černiauskas: Yra tikrai ne viena ir ne dvi puikios istorijos, kurios tiesiog numirė, nes kai kurios žiniasklaidos priemonės nepanoro prisidėti prie konkurentų surastos medžiagos įsiūbavimo. Nemanau, kad žiniasklaidos solidarumas šiuo atveju yra utopija – labiau laikyčiau tai kartų kaitos klausimu.
Rolandas Barysas: Viešas interesas ir ypač žiniasklaidos pamatiniai egzistenciniai reikalai gali katalizuoti poreikį imtis bendrų veiksmų. Tačiau dėl absoliutaus vieningumo visuomenei aktualiom temom nebūčiau toks tikras. Vis tik esame konkurentai rinkoje ir norime būti išskirtiniai savo skaitytojų, žiūrovų, klausytojų akyse.
Indrė Makaraitytė: Vieninga žiniasklaida kasdien yra utopija, nes ji veikia konkurencijos sąlygomis. Čia ir yra varomoji jėga – padaryti geriau, greičiau ir kiečiau nei konkurentas. Tačiau vieninga žiniasklaida gali būti, kai kalbama apie fundamentalius dalykus: žurnalistų darbo sąlygas, žodžio laisvę. Ir Lietuvoje yra atvejų, kai žiniasklaida susivienija ir dėl vertybinių dalykų, ir dėl kokios nors temos.
Aurimas Perednis: yra blogai, jeigu kažkuri žiniasklaidos priemonė parašė tikrai visuomenei svarbiu klausimu ir tik dėl to, jog tai yra konkurentai, kitos žiniasklaidos priemonės to nespausdina. Jeigu tai yra visuomenei reikšmingas ir pasekmes turintis faktas, mes privalome visi į jį reaguoti. Vienodai.
Vladimiras Laučius: Solidarumas ginant viešąjį interesą yra sveikintinas dalykas. Tačiau siekiamybė ir realybė šiuo atžvilgiu gan retai sutampa. Tai lemia interesų grupių įtaką, ir aš neišskirčiau nė vienos žiniasklaidos priemonės, apie kurią būtų galima drąsiai sakyti, kad ji laisva nuo interesų grupių poveikio. Stiprios interesų grupės (ir tai tikrai ne vien verslo grupės) sugeba dangstyti savo siekius „viešuoju interesu”, todėl viešasis interesas pateikiamas ir suvokiamas labai įvairiai. Maža to, tam, kad žiniasklaida būtų vieninga, ji turėtų ne tik išsivaduoti iš interesų grupių įtakos, bet ir laikytis labai panašių pažiūrų daugeliu svarbių klausimų. Tačiau „suvienyti“ pažiūras – tai beveik tas pat, kas jas suvienodinti. Toks suvienodinimas įmanomas nebent tuo atveju, jei „teisingas” ir „vieningas” pažiūras imtų diktuoti nedemokratinė valdžia. To siekti tikrai nederėtų.
Rytas Staselis: Žiniasklaida kaip verslas, privalo suprasti tokį vieną dalyką – kuo daugiau yra įvardytų šaltinių, tuo patikimiau tekstas, reportažas ar laida atrodo. Tuo patikimesnė ta skelbiama informacija. Ir man atrodo pastarasis pusmetis situaciją pakeitė: nebijoma įvardyti, kas parašė – ir kai tai yra kitos žiniasklaidos priemonės žurnalistas, įdedamos nuorodos į pirminį šaltinį, net tarp mirtinų konkurentų.
Nesutarimai socialiniuose tinkluose: konfliktai mumyse užprogramuoti
Interneto erai klestint, socialiniai tinklai tampa neatsiejama šiuolaikinio gyvenimo dalimi. Retas žmogus į savo dienos planą neįtraukia scrollinimo „Facebook“ socialiniame tinkle. Svarbūs jie ir žurnalistams, kurie savo paskyrose dalijasi asmenine nuomone visuomenei svarbiais klausimais, profesionaliomis įžvalgomis ir komentarais. Tiesa, kartais skirtingų žurnalistų nuomonės nesutampa, o socialinis tinklas tampa vieša ginčų vieta. Žiniasklaidos ir interneto psichologo Antano Kairio teigimu, žmonės nuolat konfliktuoja dėl skirtingų įsitikinimų, vertybinių nesutapimų.
„Jeigu mes pasižiūrėtume evoliucijos eigoje, tai visos gyvūnų rūšys tarpusavyje konfliktuoja. Kažkokie konfliktai yra užprogramuoti, tai yra žmogaus prigimtis. Mes visada dėl vienų ar kitų priežasčių konfliktavome“, – kalbėjo psichologas.
Prieš kelias savaites žurnalistas Rytas Staselis savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo įrašu apie išėjimą iš LRT.lt portalo:
„Šiandien lrt.lt vyr. redaktorius Vladimiras Laučius mane informavo, kad mano tolesnis darbas LRT nebedomina. Nors, mano supratimu, per du su puse mėnesio preciziškai laikiausi prisiimtų įsipareigojimų.“
Po paskelbtu įrašu pasipylė komentarų gausa, gynusių vieną ar kitą pusę. Vyriausiąjį redaktorių V. Laučių stojo ginti LRT.lt portalo redakcijos žurnalistai. Štai LRT.lt žurnalistė Jurgita Jasiūnienė tikino, kad nėra mačiusi R. Staselio darbo vietoje.
„Jūsų atveju apskritai nesuprantu, kokia čia problema. Iš tekstų kokybės, skaičiaus ir požiūrio į darbo drausmę nepanašu, kad išvis norėjote portale dirbti“.
R. Staselį užstojo žurnalistai Rimvydas Valatka, Rita Miliūtė, Šarūnas Černiauskas. Pastarasis stebėjosi, kad
„tokios prabos žurnalistų darbas LRT matuojamas valandomis ir sėdėjimu ofise.“
Vis dėlto aršiausiai pasisakė pagrindiniai ginčo dalyviai – V. Laučius kaltino R. Staselį dėl nesirodymo darbo vietoje, o šis vadino jį melagiu.
Dar vienas žurnalistų ginčas kilo privačioje žurnalistams skirtoje grupėje „Žiniasklaidos simptomai“. Prieš porą mėnesių Delfi.lt žurnalistas Mindaugas Jackevičius grupėje gynė kolegės žurnalistės Jurgos Tvaskienės straipsnį apie aplinkos viceministrės Rėdos Brandišauskienės bute aptiktus neįteisintus stoglangius. Nors galiausiai teismas įpareigojo viceministrę pertvarkyti butą ir pašalinti pažeidimus, kai kurie 15min.lt žurnalistai abejojo J. Tvaskienės teksto objektyvumu.
Vidmantas Balkūnas, Birutė Davidonytė bei Šarūnas Černiauskas priminė, kad R. Brandišauskienė apskųsta dėl pažeidimų, kuriuos padarė ankstesni savininkai, todėl, jų nuomone, tai nėra teisinga. Anot Š. Černiausko,
„Maniau ir manysiu, kad tekstas buvo blogas. Viskas išpūsta ir skandalizuota, žmogui prikišant atsakomybę dėl pažeidimų, kuriuos padarė ne jis“
Savo ruožtu M. Jackevičius tuos, kurie kaltino J. Tvaskienę viceministrės šmeižimu, vadino „susitapatinusiais su valdančiaisiais“.
Problema, pasak A. Kairio, yra ta, jog tie, kurie skelbia įrašus, neapgalvoja, kokių pasekmių jų pareiškimai.
„Emocinis išsikrovimas, kai žmogus tai daro bare su dviem draugais, yra vienas dalykas. Tačiau kai tuo pasidalijama „Facebook” paskyroje, nepaisant to, ar tas žmogus yra žurnalistas, ar politikas, ar eilinis pilietis, tai gali tapti džiaugsmu šimtam tūkstančių. Tuo atveju konfliktai tampa labiau vieši negu buvo planuota iš karto“, – sakė psichologas.
Komentuodamas tendenciją socialiniuose tinkluose pasisakyti drastiškiau, A. Kairys išskyrė keletą priežasčių. Viena vertus, anot jo, socialiniame tinkle informacija turi mažiau užuominų.
„Bendraujant akis į akį, užuominų turime ženkliai daugiau – veido mimiką, balso tembrą. Įrašai socialiniuose tinkluose apsiriboja tekstu ir, dažniausiai, paveiksliuku. Turėdami mažesnį galimų išraiškos priemonių pasirinkimą, žmonės stengiasi perduoti tam tikrą reakciją žodžiais“, – dėstė jis.
Kaip svarbų veiksnį psichologas paminėjo socialiniuose tinkluose aktyviai veikiančius sekėjus: „Sekėjų ratas formuojasi pagal žurnalisto pažiūras ir deklaruojamus dalykus, todėl ginčai tampa ne dviejų žurnalistų apsižodžiavimu, o dviejų grupių susidūrimu.“
Psichologo A. Kairio įsitikinimu, socialiniuose tinkluose galioja kitokios taisyklės, čia nėra oficialumo ir rimtumo.
„Facebooke“ veikia mažiau stabdžių. Jeigu mes kalbėsime apie debatus laidoje, kai oponentai stovi prie vieno stalo, jų susidūrimas bus greičiausiai mažiau aštrus negu socialiniame tinkle. Socialiniame tinkle yra didesnis emocinis atstumas, todėl lengviau reaguoti stipriai“, – aiškino A. Kairys.
Ar sutampa žurnalistų nuomonės? #2
Kas yra žurnalisto įtaka? Kaip ji pasireiškia?
Rita Miliūtė: Mano požiūriu įtaką daro ne žurnalistas, o visuomenė, kuri susipažįsta su žurnalisto darbo produktu. Žurnalistas yra tarpininkas, kuris atneša informaciją, reikalingą visuomenei, kad ji galėtų daryti spaudimą.
Tomas Janonis: Įtakingas žurnalistas, manau, yra tas, kuris sugeba rašyti straipsnius ar kurti laidas, po kurių įvyksta laukiamas pokytis. Juk toks ir yra mūsų tikslas – kelti negeroves ir reikalauti jas spręsti. Jei po tavo tekstų darbo netenka susikompromitavę valdininkai, prasideda tyrimai – tai tikslas pasiektas.
Šarūnas Černiauskas: Manau, tai labai plačiai interpretuojamas dalykas. Man tai pirmiausiai yra reputacija ir patikimumas. Jei žurnalistas savo darbu demonstruoja, kad sugeba gerai ir sąžiningai atskleisti dideles problemas, jo pavardė tampa savotišku kokybės ženklu. Aišku, visada yra rizika, kad galią pajutęs žurnalistas praras savikontrolę ir savikritikos gebėjimą – tokių pavyzdžių esame matę ne vieną ir ne du. Bet jeigu žurnalistas pajėgia rimtai pagrįsti tai, ką sako, jo svoris gali būti pakankamas pozityvioms permainoms.
Rolandas Barysas: Kuo didesnis žurnalisto autoritetas visuomenėje, tuo jo skleidžiamas žodis tampa svaresnis, nes jis formuoja didelės dalies savo auditorijos viešąją nuomonę. Poveikis dar labiau sustiprėja, kai žurnalisto ar leidinio inicijuotą turinį pasigauna kitos žiniasklaidos priemonės. Nors ir transformuotu pavidalu toks turinys daro dar didesnį spaudimą, kol jis tampa viešų diskusijų objektu. Tai neišvengiamai veda prie vienokių ar kitokių trumpojo ar ilgojo laikotarpio veiksmų ir pasekmių visuomenėje.
Indrė Makaraitytė: Aš nežinau, kaip ją pamatuoti ir kaip ją įvertinti. Įtaka – tai autoritetas. Ar žmonės pasitiki tuo žurnalistu, ar mano, kad tai, ką jis sako, yra pasverta, pamatuota, patikrinta.
Aurimas Perednis: Žurnalistų įtaka yra didžiulė ir tikrai ne visada geram naudojama. Pasireiškia kartais stengiantis primesti skaitytojui savo nuomonę, suvokimą, kaip viskas turėtų būti, bet nebūtinai taip ir turi būti. Jau esu sakęs, kad mano žiniasklaidos etalonas yra BNS. Jie pateikia faktus be jokio emocinio krūvio – myliu ar nemyliu, tas geras, tas blogas. Pateikia faktą ir jau būk geras, skaitytojau, pats spęsk, ar tau tai atrodo kažkoks didelis įvykis, ar ne.
Vladimiras Laučius: Žurnalisto įtaka nenusakoma vienu apibrėžimu, nes ją sudaro keli skirtingi veiksniai: žurnalisto profesionalumas, patirtis, žinomumas, svarbių šaltinių turėjimas, įvairių sričių išmanymas (ne tik išmoktas žurnalisto amatas ir su juo susiję techniniai įgūdžiai), gebėjimas analizuoti ir net charakterio savybės (principingumas, drąsa, teisingumas). Tai gerieji įtakos veiksniai. Deja, esama ir blogųjų: gebėjimas prisitaikyti ir atstovauti įtakingoms interesų grupėms, narciziškas rūpinimasis savo įvaizdžiu, pataikavimas aštrių pojūčių ir skandalų trokštančiai auditorijai, savo „fanų klubo” kūrimas kokiame nors Feisbuko burbule arba savanaudiškas naudojimasis kitomis populiarumo teikiančiomis tribūnomis, kai stengiamasi byloti teisuoliškais propagandiniais štampais ir virsti scenos žvaigžde.
Rytas Staselis: Šita tema man visiškai yra svetima. Paskutinis reikalas apie kurį aš stengiuosi galvoti tai yra įtaka. Aš, pavyzdžiui, nesuprantu kolegų, kurie skaičiuoja, kiek jie ministrų „nuėmė“, kiek jie tenai pinigų į biudžetą grąžino. Žurnalisto misija yra visai kita. Informuoti.
Diskusija apie žiniasklaidos priemonių konkurenciją
Ar sutampa žurnalistų nuomonės? #3
Pastaruoju metu valdžia siekia ne tik apriboti prieinamumą prie informacijos, tačiau girdėti kalbos apie jų norą finansuoti kai kurias žiniasklaidos kryptis – pavyzdžiui, tyrimus. Tai – bandymas kontroliuoti žiniasklaidą, ar pakloti pamatus tiriamajai žurnalistikai?
Rita Miliūtė: Ką mes pastebime su šita valdžia, tai yra visiškas nenoras politikams bendradarbiauti su žiniasklaida. Tai neiti pas žurnalistus į laidas dėl to, kad jie tau nepatinka, o paskui sakyti, kad mes norime stiprinti tiriamąją žurnalistika, man atrodo mažiausiai dviveidiška. Be visa to, tai būtų tik žiniasklaidos silpninimas – kai daraisi priklausomas nuo tokio finansavimo šaltinio, visą laiką yra rizika, kad jo neteksi, jeigu parašysi kažką ne taip, kas nepatiks to finansavimo davėjui.
Tomas Janonis: Diskutuoti apie žurnalistinių tyrimų finansavimą iš valdžios institucijų nėra jokios prasmės. Ir politikai tai turi suprasti. Kur jau kur, bet čia jų pinigų tikrai nereikia.
Šarūnas Černiauskas: Žurnalistiniai tyrimai iš politiškai kontroliuojamų pinigų yra oksimoronas. Tai yra tiesiog nesuderinama. Jau dabar turime didelę žiniasklaidos priklausomumo nuo politinių pinigų problemą. Čia pirmiausiai kalbu apie regioninę žiniasklaidą, kurią vietos valdžia laiko ant pinigų pavadėlio ar net tiesiogiai kontroliuoja, nepaisant aiškių įstatyme numatytų draudimų. Tokia žiniasklaida tampa buka ir bedantė. Tokia žiniasklaida atima iš visuomenės teisę žinoti ir kritikuoti. Ir kuo daugiau kontrolės politikai turės nacionaliniame lygmenyje (tiek įstatymiškai, tiek finansiškai), tuo mažiau dantų turės Lietuvos žurnalistika.
Rolandas Barysas: Tokia „globa“ sugriauna žiniasklaidos reputaciją visuomenės akyse, o tai tolygu mirčiai, nes kita alternatyva vergovė valdžiai, kas prieštarauja žiniasklaidos prigimčiai. Valdžia nuo 2009 m. labai aktyviai naudoja savanaudiškais tikslais viešinimui skiriamų lėšų įrankį, kai finansiškai nusilpusi žiniasklaida prievartaujama ne tarnauti visuomenei, o valdininkams.
Indrė Makaraitytė: Niekada netikėjau jokia jokios valdžios gera valia finansuoti tyrimus. Viskas baigiasi tada, kai tyrimai priartėja prie jų pačių ir tada pasibaigia šaukimu, kad tyrimas – užsakytas. Valdžia naudojasi savo galia ir Lietuvoje dar neįaugę į kraują, kad valdžia yra tarnystė visuomenei.
Aurimas Perednis: Bet kokia valdžia nori žurnalistus turėti „po padu“. Ir čia ne tik „valstiečiai“. Kiekviena valdžia nori, kad ją girtų ir nekeltų nepatogių klausimų. Tačiau viena vertus, aš suprantu žiniasklaidą, kuri yra regionuose. Ji be viešų pinigų neišgyventų. Tai gal nėra tokiu mastu centrinėje žiniasklaidoje, bet ta politikų, valdžios įtaka yra gan didelė regionuose. Aš tik vieną vaistą žinau – deklaruoti viešai. Jeigu kokia laida yra kažko finansiškai remiama – reikia bent du, tris kartus pasakyti, kas remia. Kad klausytojas, žiūrovas, skaitytojas žinotų, kad šitam tekstui padaryta įtaka.
Vladimiras Laučius: Tiriamoji žurnalistika neišvengiamai susiduria su pagunda neskaidriais sumetimais nuspręsti, ką ir kaip tirti ir ko netirti. Valdžios noras finansuoti mažai kuo skiriasi nuo kitų interesų grupių noro finansuoti arba vienų politikos arba verslo grupių noro susidoroti tiriamosios žurnalistikos rankomis su kitomis politikos arba verslo grupėmis. Žinoma, visada norėtųsi tikėti žurnalistų principingumu ir sąžiningumu. Bet apie tikėjimą yra ir gražių, ir negražių posakių. Valdžios kišimasis tikrai nėra sveikintinas dalykas, bet jis – ne vienintelė galima blogybė.
Rytas Staselis: Žinoma, valdžios noras prisidėti nėra altruistiškas. Žmonės valdžioj, kurie skirsto pinigus, nebūtinai galvoja apie visuomenę, o dažniau apie save. Regioninė žiniasklaida yra apskritai priklausoma nuo viešųjų finansų, dažnai sėdi arba labai didelėj vietos valdžios nemalonėj, arba vietos valdžios kišenėj. Tai ir tas, ir tas yra blogai.
D. Radzevičius: apie bendruomenę, diskusiją ir principus
– Ar žurnalistų bendruomenė apskritai yra vieninga?
Gindama spaudos ir ypač žurnalistų teises visada buvo ir yra vieninga. Nepamenu nei vieno atvejo, kad nebūtume vieningi. Na, aš nesakyčiau, kad šimtu procentų visi žurnalistai dėl to kažką specialiai daro, bet viešoj erdvėj, palaikymo raštais, susivienijimais, idėjų apsikeitime. Esmė tame, kad kritiniais atvejais, kai kalba eina apie tikrai aiškius ir ryškius žurnalistų ir spaudos laisvių ribojimus, mes visada buvom ir esam, bent didžioji dalis bendruomenės, vieningi.
Bet jeigu kalbam apie kasdienybę, apie politinius arba kitokius konfliktus ir žurnalistų įsitraukimą į tuos konfliktus, kaip žurnalistų, kurie tiria, rašo, ką nors propaguoja – čia situacija visai kitokia, nes čia galim kalbėti gal ir ne apie susiskaldymą, bet, turbūt, labai stiprią arba net gal per stiprią poliarizaciją pagal politines idėjas, apskritai ideologijas. Žurnalistai kartais priklauso ne žurnalistų, o kitoms bendruomenėms, nes dažnai tapatinasi nebūtinai tik su žurnalistais, bet ir su platesnėm benduomenėm arba vertybėm – liberaliom, konservatyviom, žmogiškosiom vertybėm, įvairiom socialinėm grupėm. Tai šita prasme galima sakyti, kad tai yra tikrai labai stipriai, tematiškai, ideologiškai, mentališkai susiskaidžiusi bendruomenė. Bet aš tai vadinčiau tiesiog požiūrių įvairove.
– Galbūt šioje vietoje reikėtų atskirti du dalykus: ideologinį susiskaldymą ir profesinį vieningumą.
Profesinius standartus sukūrėme bendrai, kitas klausimas – ar pakankamai visąlaik jų laikėmės. Pavyzdžiui, man vienu svarbiausių punktų yra profesinis solidarumas ginant spaudos laisvę. Kai kalbame apie spaudą ne kaip apie žurnalistų veiklos metodą, bet kaip apie leidėjų verslo metodus, atsakymas į klausimą, kas yra spaudos laisvės gynimas, priklauso nuo interpretacijos. Čia iškyla ir po šiai dienai labiausiai matosi takoskyra tarp žurnalistų, netgi tapatinant juos arba jiems patiems susitapatinus su žiniasklaidos verslo grupėmis. Nelaikau labai didele takoskyra to, kad yra net kelios žurnalistų organizacijos – tai yra natūralus procesas, ir Vakarų Europoje, matom, kolegos turi ne po vieną organizaciją, jos skirtingų tipų.
Man bendrų profesinių etikos standartų sukūrimas yra, turbūt, vienintelis ir pats svarbiausias taškas, kuriame, jeigu didžioji dalis kolegų susitaria, jau galima kalbėti apie vieningumą. Laikymasis, interpretavimas, kartais nepritarimas kažkokioms atskiroms normoms – gali būti nuomonių skirtumas, tai natūralu, ir aš nemanau, kad žurnalistai turėtų būti vieningi požiūriais, netgi dėl profesinės etikos. Aš iškart pasakysiu – manau, kad tai labai sveika diskusija. Ir apskritai, „susiskaldymas“ kabutėse ar buvimas skirtingų mokyklų, skirtingų žurnalistikos ideologijų atstovais – labai sveikintinas. Netgi į etiką mes galim ir turim žiūrėti šiek tiek kitaip, skirtingai. Aš bijau pasakyti tokį dalyką, bet: tais atvejais, kai žurnalistai beveik vieningi, arba nutyli kažką, arba pernelyg eskaluoja kokią nors vieną temą, iš to nebūtinai būna tik nauda, dažnai yra ir pakankamai žalos. Kartas masinis elgesys neduoda didelės pridėtinės vertės visuomenei. Kažkuria prasme nemanau, kad mes turim būti visais klausimas visada vieningi. Žurnalistika yra nuo geltonos iki rimtos – tai labai platus spektras.
Bet susiskaldyme matau vienintelę bėdą – kai tas susiskaldymas perauga į ad hominem, kritika suvedama į konkretų žmogų. Ir čia aš turiu pripažinti, kad mums dar didžiausias iššūkis yra pasitikėjimo žurnalistais, žurnalistų kultūros atsiradimas. Ta kultūra, aišku, pati neužgimsta, jos negali nuleisti iš viršaus. Pasitikėjimas iš vidaus eina. Bet tai yra turbūt didžiausias sunkumas, kai mes žurnalistą vertiname dėl jo asmeninių savybių, praeities, jo žiniasklaidos priemonės savininkų, dėl jo klaidų, kurias jis galbūt padaręs, kai sakom, kad net jeigu jis dabar daro teisingą darbą, bet kažkada yra kažką negero padaręs, todėl žiūrėkit, jis niekšas – va šitai mums reikia kažkokiu būdu keisti. Mano asmeninis požiūris yra toks: net ir geras žurnalistas gali susimauti, žiauriai susimauti ir sugadinti savo reputaciją, nors prieš tai daugybę metų tiriamojoj žurnalistikoj buvo numeris vienas. Ir priešingai, bet kuris gyvenime klydęs, susimovęs, galbūt dirbęs pas prastą leidėją žurnalistas, vieną dieną turi teisę dirbti kitaip, ir aš tikiu ir vienu ir kitu atveju, ir jie man atrodo natūralūs. Mūsų bendruomenėje, matau, taip nėra.
– Atrodo, kad diskusija žurnalistų bendruomenėje vyksta, tačiau tik viešai ir nutikus konkretiems, su žiniasklaida susijusiems įvykiams. Kur sisteminga diskusija?
Mano nuomone, čia yra mūsų Achilo kulnas. Didžioji dalis žurnalistų yra reaguojantys, o ne aktyviai siūlantys. Mes reaguojame į aktualijas ir darome greitas išvadas. Dažniausiai jos būna be konstruktyvių pasiūlymų, ieškoma sprendimo už ar prieš. Socialiniai tinklai tą, mano galva, iliustruoja ir gerąja, ir blogąja prasme: juose mes labai dažnai reaguojame, neišklausom kitos pusės, bet jau skelbiam savo išvadas, išankstines nuomones.
Žodis sistemiškumas man nepatinka, bet diskusijose tikrai nėra nuoseklumo. Jeigu mes, pavyzdžiui, sakom, kad pas mus bendruomenėje kažko trūksta, tai patys ir turime kažką pasiūlyti bei padaryti, nes bendruomenė yra tai, ką mes patys darome, o ne kitiems primetame daryti. Čia skirtumas bendruomenės nuo valdžios struktūrų, kurios veikia piramidės principu. Bendruomenės dažniausiai konstruojamos ant aktyvių veiksmų, ir jeigu kalbam apie problemų sprendimą, tai turi būti keli dalykai: viešas problemos iškėlimas, tada diskusija, ir tada sprendimai. Pas mus daugeliu atveju užbaigiama ties pirmuoju – viešu iškėlimu. Net diskusijos dažnai nebūna konstruktyvios, įvyksta apsikeitimai nuomonėmis, jau nekalbant apie siūlymų ir sprendimų priėmimą. Konstatuoti blogybės mes mokam super – čia mūsų bendruomenės stiprioji dalis. Mes labai greitai matome, kad čia negerai, čia negerai, čia negerai, bet, aišku, tas socialiniuose tinkluose dažniausiai pasibaigia pasmerkimu, arba išteisinimu, arba pasiteisinimu, kartais klausimais-atsakymais, galbūt kartais ir diskusija įvyksta, bet konstruktyvių arba sisteminių pasiūlymų nėra. Mūsų bendruomenė yra amorfinė, mes taip dirbam. Pas mus daugelis problemų ir klausimų Lietuvoje sprendžiami tokiu būdu – įvyko, pasprendėm, viskas. Važiavo girtas, užmušė žmogų – griežtinam atsakomybę. Kodėl važiavo girtas? Kodėl apskritai tas žmogus geria? Kur čia problema? Socialinė? Švietimo? Nubausti, įvertinti, pasakyti. Čia mes sergame tokia pat liga kaip ir visa visuomenė, mes niekuo ne blogesni. Bet, aišku ir ne geresni. Bet aš pasakyčiau, kad yra vis dėlto gerų požymių, pavyzdžiui, žurnalistų bendruomenių grupės socialiniuose tinkluose. Atsiranda vis daugiau iniciatyvų kalbėtis, iš atskirų žurnalistų, redaktorių. Kalbėjimosi kultūros buvimas, mano galva, yra pusė to darbo.
– Portalo „Krašto naujienos“ vyr. redaktorė Neringa Tuškevičienė per Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdį buvo pažeminta merės Živilės Pinskuvienės. Šiuo konkrečiu atveju pažeidžiamas visuomenės informavimo įstatymas. Jūsų vardu žurnalistų sąjunga savivaldybei nusiuntė priminimą, kad negalima varžyti žiniasklaidos rinkti informaciją. Ar tai viskas, ką galima padaryti? Ar po to siuntimo kažkas keičiasi?
Ne tik nusiuntėme priminimą, bet ir tiesiogiai konsultavome Neringą, kaip jai elgtis teisiniais klausimais, kam rašyti skundus, ką reikia daryti. Rezultatas – to aptvaro neliks. Ir dabar jie jau nėra tame aptvare, vykstant posėdžiui mes kolegei pasiūlėme jame nebūti, teisiškai konsultavome, kaip reikia elgtis.
– Kaip vertinate žiniasklaidos priemonių reakciją į Lrytas.lt paviešintus D. Grybauskaitės ir E. Masiulio susirašinėjimo laiškus?
Tai kad, kad „Lietuvos rytas“ pirmi pradėjo viešinti, man, akivaizdu, kelia labai daug skeptiškumo. Kai kas stebisi, kodėl nereagavo iš karto visa žiniasklaida. Todėl, kad pirmas dalykas – akivaizdu, jog šaltinis buvo, greičiausiai, E. Masiulis, ir aš visiems sakiau, kad tai yra šaltinis žemiau plintuso pagal patikimumą. Tai yra korupcijos skandale su žiniasklaida įsivėlęs politikas, kurio elgesys per visą tą laiką tik ir blogino nuomonę apie jį ir jo patikimumą. E. Masiulio elgesys, dingimas iš eterio ir tokios gynimo strategijos pasirinkimas akivaizdžiai rodo, kad tai yra žmogus, kuris padorumo prasme yra žemiau plintuso, man taip atrodo. Ir jis, matyt, tapo šaltiniu, iš jo išėjo šita informacija, ji automatiškai iš karto netapo patikimu dalyku, kur visa kita žiniasklaida paimtų be jokių patikrinimų. Visi kolegos labai atsargiai žiūri, tikrina, žiūri dar, reaguoja. Lygiai taip pat toj istorijoj minimi MG Baltic grupėje esantys medijos kanalai ir jų žurnalistai, jie yra irgi labai atsargiai vertinami, nes akivaizdu, kad E. Masiulio santykis su MG Baltic pakenkė labai stipriai visai MG Baltic korporacijai ir ypač media holdingui, ir, aišku, žurnalistams, kurie ten dirbo. Jeigu žiniasklaidos priemonė buvo pripažinta kaip pažeidžianti etikos kodeksą, šiuo atveju „Lietuvos rytas“, jam atsikovoti savo reputaciją labai sudėtinga iš principo, bet kita vertus, mes žinome, kad tai yra vieni profesionaliausių, vieni geriausių, ilgiausiai dirbančių žurnalistų. Žiniasklaidos priemonės reputacija jau susvyravus, bet atskirų žurnalistų vis dar labai gera, ir tam kontekste dabar atrinkti grūdus ir pelus, suprantama, nėra taip lengva. Bet mes turim rinktis kartais labai paprastus dalykus: ar vertinam ad hominem, ar pagal principus. Man, pavyzdžiui, principai aukščiau.
Kiek veiksmingos yra žurnalistų organizacijos?
Žurnalistai – spalvingos asmenybės, dažnai turinčios savo aiškiai išreikštą poziciją tam tikru klausimu. Vis dėlto, anot Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkės Aistės Žilinskienės, žurnalistai visur yra vienodi: „Jų profesija yra ta pati ir tikslai – tie patys. Dėl pamatinių dalykų, tokių kaip laisvas informacijos surinkimas ir publikavimas ar savireguliacijos subtilybės, žurnalistai susivienija ir teikia vieną nuomonę.“
Taip atsiranda žurnalistų organizacijos – bendrus interesus turinčių žurnalistų struktūros. Interneto žiniasklaidos asociacija – viena iš jų, siekianti atstovauti internetu platinamos informacijos rengėjus ir skleidėjus.
Ar lengva individualias pozicijas turinčius žurnalistus surinkti po viena vėliava? Kitos organizacijos – Lietuvos žurnalistų draugijos – Centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė teigia, jog pastaruoju metu tenka raginte raginti žurnalistus stoti į vieną ar kitą profesinę organizaciją. Ypač jose pasigendama didžiuosiuose dienraščiuose dirbančių žurnalistų. G.V.Petrošienė svarsto, jog tai gali būti susiję su redakcijų vadovų pozicija, nenoru turėti papildomų įsipareigojimų.
Nepaisant to, tokių organizacijų kiekis gali nustebinti. Anot A. Žilinskienės, šiuo metu Lietuvoje yra susiklosčiusi unikali situacija – turime 10 žiniasklaidos asociacijų ir dar bene tiek pat žurnalistų klubų: verslo žurnalistų klubas, sporto žurnalistų federacija, Lietuvos žurnalistų sąjungos viduje esantys klubai ir skyriai. Toks išsibarstymas po kelis žurnalistus negali užtikrinti aktyvių veiksmų ginant žurnalistų teises – A. Žilinskienė tvirtina, kad yra reikalinga viena stipri sąjunga, kuri atstovautų žurnalistų bendruomenę, įgarsintų jų nuomonę ir gintų jų teises.
Panašiai mąsto dvejoms organizacijoms, Lietuvos sporto žurnalistų federacijai ir Lietuvos žurnalistų sąjungos sporto žurnalistų klubui, vadovaujantis Tautvydas Vencevičius. Anot jo, „Taip istoriškai susiklostė, kad sporto žurnalistus vienija dvi bendruomenes – bandysime suvienyti, nes dviejų nereikia, ypač kai mūsų dirbančių šioje srityje nėra daug“. Artimiausiu metu abi organizacijas planuojama jungti, jų tikslai – pavyzdžiui, užtikrinti žurnalistų profesines teises – sutampa. Pasak T. Vencevičiaus, nėra gerai, kad profesinėms organizacijoms priklauso ne visi žurnalistai.
Tačiau šiam požiūriui nepritaria Lietuvos Spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis. Anot jo, kiekis kokybės neužtikrina, tiek organizacijose, tiek kitose srityse: „Kai yra niolika renginio fotografijų, kurios yra tik dėl click‘ų ir reklamos, natūralu, jog tos 20 ar 30 negali būti tikrai vertingos ir geros. Lygiai taip pat mes nesigainiojam kiekio – buriame žmones, kuriems tie dalykai iš tikrųjų yra svarbūs, kurie dalyvauja, nori ir eina į priekį“.
J. Staselio įvardyti Lietuvos Spaudos fotografų klubo tikslai, tuo tarpu, nuo žurnalistų teises skirtų ginti asociacijų skiriasi: klubas siekia atskleisti visuomenei fotožurnalistikos prasmę ir poreikį, parodyti žmonėms, kas yra tikroji fotožurnalistika. Kokybiškos žurnalistikos populiarinimas, anot G. V. Petrošienės, yra ir tarp Lietuvos žurnalistų draugijos tikslų, tačiau kartu ši organizacija bando atkreipti dėmesį į profesionalumo bei etiškumo kriterijus žurnalistikoje.
Tačiau koks visų šių organizacijų potencialas suvienyti žurnalistų bendruomenę? Anot G. V. Petrošienės, konkurencija tarp redakcijų – suprantamas dalykas, bet tarpusavyje žurnalistai, ypač jei dėl to tenka paminti etiką, konkuruoti neturėtų: „Tai neturėtų paveikti žurnalistų bendruomenės gyvenimo. Turime tikrai svarbesnių profesinių reikalų. Deja, realybė šiandien kitokia…“
Neatskiriamu organizacijų aspektu, anot T. Vencevičiaus, yra bendravimas – organizacijos kuria sąlygas dalintis patirtimi, glaudinti bendruomenę, tačiau tam tikrose ribose. Skirtingų sričių žurnalistai sunkiai rastų bendrų temų pokalbiui, todėl turėti daug skirtingų organizacijų nėra blogai, na o visiškai vieninga žiniasklaida, T. Vencevičiaus teigimu – utopija.
Pasak A. Žilinskienės, lengva sutarti kalbant apie gerų darbo sąlygų užtikrinimo būtinybę, tačiau nuomonės išsiskiria vertinant konkrečius veiksmus ir darbus. Pavyzdžiui, diskusijos kyla pastebėjus kolegas neteisingai cituojant, plagijuojant publikacijas. Nepaisant to, su rimtesniais vidiniais nesutarimais, per visą vadovavimo laikotarpį, pirmininkei susidurti dar neteko.
J. Staselio teigimu, žurnalistų organizacijos veiksmingos ir reikalingos lygiai tiek pat, kiek bet kokios kitos organizacijos – tai nėra nesutarimus sprendžiantys teismai, organizacijos nariai vis vien patys turi ginti savo pozicijas, tačiau atsiranda papildomas akstinas elgtis taktiškai – „Kai priklausai tokiai organizacijai, kažkuria prasme tampi atsakingas ne tik prieš save, bet ir prieš kolegas bei visą bendruomenę“, – sako J. Staselis.
Ar sutampa žurnalistų nuomonės? #4
Kaip yra su valdžios, įtakingų verslininkų teikiamais apdovanojimais žurnalistams? Ar tai nekenkia žurnalisto nešališkumui ir įvaizdžiui?
Rita Miliūtė: Tai kenkia žurnalisto įvaizdžiui, nes tarkim dabar aš gaučiau apdovanojimą, kurį būtų įsteigęs Kurlianskis. Tai turbūt mano patikimumas, koks jis bebūtų dabar, čia skonio reikalas, tikrai nepadidėtų. Taip neturėtų būti.
Tomas Janonis: Jei konkreti įmonė ar politikas, valstybinė institucija ima ir apdovanoja konkretų žurnalistą vien dėl to, kad patinka jo darbas, jo žurnalistinė veikla, tai yra blogai. Taip neturi būti. Neturi būti ir taip, kai skelbiami konkursai žurnalistams, kuriuose premiją steigia ir žurnalistų darbus vertina politikų įgalioti asmenys. Tada išeina taip: pats įsteigiu premiją, pats nusprendžiu, kam ją įteikti.
Šarūnas Černiauskas: Kaip vieno tokio apdovanojimo savininkas, tikriausiai atrodau neobjektyvus. Mano požiūris – tai pirmiausiai žurnalisto pagarbos sau klausimas. Jeigu apdovanojimai tau veikia kaip įpareigojimas taikyti savicenzūrą ir neliesti kokio asmens ar organizacijos – tai pirmiausiai tavo problema. Kartu pažymėčiau ir tai, kad apdovanojimas apdovanojimui nelygu. Visada kreivai žiūrėjau į apdovanojimus už pozityvų įstaigų ar organizacijų darbo nušvietimą. Tokia informacija dalijamasi gausiai ir noriai – ir su žurnalistika tai ne itin susiję. Todėl apdovanojimai už tokį pozityvą man visada buvo panašūs į žurnalistų jaukinimąsi. Bendrinis dalykas – ir apdovanojimo nešamas krūvis. Jeigu apdovanojimą teikianti institucija neturi moralinio autoriteto, pats apdovanojimas yra bevertis.
Rolandas Barysas: Žurnalistai, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovai, yra verti būti įvertinti už savo profesinius pasiekimus ir tarnystę visuomenei. Viskas priklauso nuo to, už ką tie apdovanojimai yra teikiami, kokiais kriterijais remiantis renkami žurnalistai ir kas yra tie rinkikai. Kiek kebliau yra su piniginiais apdovanojimais. Jie turėtų būti teikiami tik žurnalistų profesinių organizacijų arba paaukojami kokiems nors labdaros tikslams.
Indrė Makaraitytė: Tai yra labai opus klausimas. Galbūt yra noro įteikiant apdovanojimą į savo pusę patraukti žurnalistą, bet viskas priklauso nuo žurnalisto ir nuo jo stiprybės. Aš vis dėlto manyčiau, kad žurnalistų nereikia apdovanoti. Apdovanojimus turėtų steigti stiprios nevyriausybinės organizacijos ir jų apdovanojimai turėtų būti didžiausias žurnalisto darbo įvertinimas. Lietuvoje to nėra ir dar kurį laiką tikrai nebus.
Aurimas Perednis: Blogai. Labai blogai. Manau, kad valdžia neturėtų apdovanoti žurnalistų. Nebent tas žurnalistas, pavyzdžiui, išgelbėjo gyvybę. Na, aš atlikčiau dabar dirbtinį kvėpavimą penkiems žmonėms ir pats vos išgyvenčiau, tokiu atveju, aš pateisinu – žmogus išgelbėjo gyvybes, pagerbkim. Bet tik ne už žurnalistinį darbą. Politikai mus įvaro į labai blogą situaciją. Mano nuostatų Prezidentūros atžvilgiu nepakeitė tai, kad gavau apdovanojimą iš Prezidentės. Tačiau prieš visuomenę žurnalistas, apdovanotas politiko ar valdžios institucijos, vis tiek rizikuoja savo reputacija. Geriau man niekas jokių apdovanojimų nesiūlytų ir ramiau gyvenčiau. Nes kai pasiūlo – nei atsisakyt, nei priimt. O paskui dar eini puse metų galvodamas – gerai padarei, negerai padarei. Savo žurnalistinę reputaciją sustiprinai, ar ne. Ir tik klausimų papildomų auditorijai prikėlei.
Vladimiras Laučius: Manau, kad kenkia ar bent jau gali pakenkti. Bet yra tokių, kuriems tie apdovanojimai jau negali pakenkti, kaip kad purviniems batams nebepakenks dar keli iškilmingi žingsniai purvinu takeliu.
Rytas Staselis: Priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Apdovanojimai kartais būna labai svarbūs, kaip tam tikra moralinė parama, lyg tvirtesnis pamatas, ant kurio gali atsistoti. Nes kartais atrodo, jog atsiduri vienas prieš sistemą, prieš kažkokį klaną. Ir tas jausmas nėra malonus.
Ar verta studijuoti žurnalistiką?
Doc. Mantas Martišius
Žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto pirmininkas
Ateitis gali būti labai neaiški ir miglota. Čia yra ir pinigų klausimas, ir prestižo. Nežinome, kada atsigaus pasitikėjimas žiniasklaida. Taip pat, kuo toliau, tuo daugiau vartojame užsienio žiniasklaidos turinio, vis daugiau žmonių naudoja socialinius tinklus. Mums visada įdomu, kas vyksta šalia mūsų, bet reikės 365 dienas per metus kasdien pasiūlyti naują turinį. Ir jei nepavyks patenkinti auditorijos poreikių, reikės kažkaip suktis iš padėties. Bet tikiu, kad programa išliks. Nors buvo laikinai akredituota, ji nuėjo ilgą kokybės kelią. Iš universiteto tikrai neišėjo nei vienas studentas, kuris nieko nemoka ir nežino, nėra paruoštas darbo rinkai. Ir praktiškai, ir akademiškai.
Prof. Andrius Vaišnys
Politinės komunikacijos katedros vedėjas
Jei žmogus, kuris nori studijuoti žurnalistiką, stebi žiniasklaidos sistemą ir yra ganėtinai atkaklus, ryžtingas, iniciatyvus. Man atrodo, šių bruožų žmoguje neužgesina susitikimai su labai populiariais asmenimis, kurie susitikdami mokyklose save pristato kaip žurnalistus ir „šoumenus“, ir kaip rašytojus ir gali pakomentuoti, kad nebūtina stoti į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos.
Pasirinkimas jaunam žmogui yra tarp tos propagandos nestoti ir pasirinkti tai, ką tu nori gyvenime. Gali studijuoti kažką, kas tau artima šią akimirką, šiandien nuspręsti, kad tu nori tos žurnalistikos, po to laukia antra pakopa – magistrantūra ir atvirkščiai.
Dovydas Pancerovas
Žurnalistas, studentas
Mano pozicijos esmė: studijų programa jau dabar yra gera, bet viskas priklauso nuo dėstytojų. Žurnalistikos tradicija yra kuriama, kai realų darbą atliekantys reporteriai perduoda savo patirtį – gerą ir blogą, sėkmes ir nesėkmes – studentams ir taip atsiranda institucinė patirtis. Taip atsiranda tradicija. Žurnalistikos studijų programa privalo būti subalansuota. Teorija būtina, pavyzdžiui, literatūra ir filosofija, bet reikia daugiau praktikos.
Darius Verseckas
„Verslo žinių“ Technologijų rubrikos redaktorius, projekto „Išmani Lietuva“ vadovas, studijų programos alumni
Nemanau, kad kada nors žurnalistikos studijų programa bus vertinama puikiai. Juk ją vertina žurnalistai, o jiems, skirtingai nei daugeliui kitų profesijų atstovų, svarbiausia savybė yra kritinis mąstymas. Pastabų turėjau ir aš. Kai kurie studijuoti dalykai iki šiol atrodo pertekliniai, o trūko duomenų, interneto, tiriamosios žurnalistikos kursų. Be to, kai kuriems dėstytojams stigo žurnalistinės patirties, gebėjimų ir/arba entuziazmo dirbti su studentais. Tačiau trūkumus atsvėrė tokie žiburiai kaip Deimantas Jastramskis, Aurelijus Katkevičius, Romas Sakadolskis, Rolandas Barysas, Linara Bartkuvienė ir Margarita Matulytė. Jų pavyzdžiai įkvėpė, o entuziazmas užkrėtė gilintis į dėstomus dalykus.
Miglė Marija Galvonaitė
Gonzo žurnalistė, studijų programos alumni
Kai šiandien prisimenu save prieš ketverius metus: pirmąsias paskaitas ir žingsnius, siekiant žurnalistės karjeros, suprantu, kad, jei ne Universitetas, mąstyčiau daug siauriau, neatkreipčiau dėmesio į daugelį svarbių, kartais net filosofinių ar idealistinių žurnalistikos specialybės aspektų. Todėl esu žmogus, tikintis žurnalistikos studijų būtinybe ir nauda, norint dirbti šios srities darbą.
Pirmaisiais metais dėstomas žiniasklaidos kalbos ir stiliaus dalykas man praverčia iki šiol. Tik dėl tokios patirties šiandien jaučiuosi tvirtai, naudodama pagrindinį žurnalisto darbo įrankį – kalbą. Daug naudos gavau iš gerb. doc. dr. Deimanto Jastramskio dėstytos žiniasklaidos vadybos. Šis dalykas mane ir įkvėpė sukurti savo įmonę, pasiūlant alternatyvą dabartinei žiniasklaidai. Tai – labai reto žurnalistikos studento pasirenkamas kelias. O gaila! Kuo daugiau įkvepiančių pavyzdžių matytume, tuo labiau turėtų pasitempti ir ne visų palankiai vertinami žiniasklaidos kanalai.
Kasmetinės profesinės praktikos ir dalykai, leidžiantys išbandyti save radijo laidų vedėjo, TV personos, fotožurnalisto, rašančio autoriaus „kėdėse“ yra turbūt geriausia studijų dalis, nes taip įgauni universalumo, tikrojo suvokimo apie žurnalisto profesiją – savu kailiu pajauti žiniasklaidos prasmę, rinkos problemas ir įgauni motyvacijos jas spręsti. Vis dėlto daugiau dėmesio reikėtų skirti praktiniam suvokimui apie freelance darbo principą: savo veiklos vadybą ar teises. Taip pat žiniasklaidos bendruomenės formavimui, edukacijai apie pagarbą žurnalisto darbui, su kuo dabar stengiuosi dirbti.
Tik dar kartą pabrėžčiau, jog stiprios žurnalistikos bakalauro studijos – būtinos, jei norime iš esmės pozityvia linkme keisti žiniasklaidos prestižiškumo, žurnalistų tvirtumo ir turinio kokybės klausimus. Žinoma, pokyčiai ne mažiau svarbūs: reikėtų išryškinti pagrindinius, didžiausią naudą žurnalisto asmenybei teikiančius studijų dalykus ir daugiau laiko skirti jiems, o ne mėginti dirbtinai ištempti studijų metus, dėstant nekokybiško ar tuščio turinio paskaitas. Taip pat kviesti savo srities specialistus, nebūtinai turinčius mokslinį laipsnį. Suteikus šansą praktikams, kurių veikloms teorijos gal net nesukurtos, turėtume progą vystyti žurnalistų kompetencijas naujosiose medijose (pvz.: multimedija, podcast, internetinė TV, freelance) ir būti teigiamu pavyzdžiu pasaulinės žurnalistų bendruomenės kontekste.
Birutė Rutkauskaitė
LRT radijo laidų vedėja, studijų programos alumni
Manau, kad stiprioji studijų pusė – čia dėstę ir tebedėstantys profesionalai. Esu be galo laiminga, kad man teko klausytis dėstytojo Romo Sakadolskio paskaitų. Būtent jis buvo tas žmogus, įkvėpęs siekti žurnalistinių idealų, laikytis etikos principų. Neįsivaizduoju žurnalistikos studijų be Giedrės Čiužaitės radijo seminarų, kasdien praverčiančio Irenos Smetonienės muštro ir Antano Smetonos įskiepyto požiūrio, kad ir žurnalistai gali kurti kalbą. Žurnalistus rengia ir begalė kitų puikių specialistų ir mokslininkų.
Žinoma, buvo ir kursų, mokiusių kaip mandagiai atrašyti į elektroninį laišką, tačiau į žurnalistiką įstojau 2012 metais, vėliau studijų programa buvo atnaujinta kelis kartus. Šiandien, besidairant magistro studijų, norisi, kad žurnalistikos studijų programa būtų pasiūliusi daugiau bendrųjų dalykų, kurie itin svarbūs, keičiant studijų kryptį. Gal vertingiau būtų įgyti politikos mokslų pagrindą, o ne gilintis į politikos komunikaciją? Gal užuot studijavus medijų filosofiją, vertingiau turėti stiprų filosofijos kursą, kuriame bus paliestos ir medijų temos?
Palinkėčiau netapti tik praktine žurnalistikos mokykla. Nepamirškite ir mokslinės studijų pusės, skatinkite žiniasklaidos tyrimus. Studijos išmoko ne tik dirbti žurnalistinį darbą. Studijos išmoko mąstyti, atskirti, kas yra žurnalistika, ir kodėl ne viskas žiniasklaidoje yra žurnalistika.
Projektą kūrė:
Lukas Aluzas
Algimantė Ambrulaitytė
Rūta Giniūnaitė
Goda Malinauskaitė
Žygimantas Mitkus
Karolina Savickytė
Eglė Zubriūtė
Greta Zulonaitė
Viršelio autorė:
Dovilė Kačerauskaitė
