Pasaulio šalių sostinės visuomet pasižymėjo kultūrinio gyvenimo daugiasluoksniškumu. Tam tikrais Lietuvos gyvavimo etapais – Antrojo pasaulinio karo metais, sovietmečiu – kultūrinė dinamika buvo prislopusi. Visgi nepriklausomybė, pigesnis ir greitesnis susisiekimas, prisijungimas prie Šengeno erdvės leidžia Vilniui sulaukti daugybės atvykėlių, įvairiomis formomis, raiškomis ar idėjomis prisidedančių prie Vilniaus kultūrinio augimo. Kviečiu susipažinti su Vilniuje gyvenančiais ar trumpam atvykusiais menininkais, jų skirtingų raiškų kūriniais, pamąstymais Vilniaus tema. Patariu darbą peržiūrinėti tiesiog slenkant puslapį žemyn. Jeigu norite iškart pereiti į konkrečią skiltį, pasinaudokite viršuje esančiu meniu.

CHAOSO MEISTRAI

Cirką įprasta sieti su gyvūnais, klounais ir cukraus vata. „Menų spaustuvėje“ rugsėjo mėnesį vykstąs „Naujasis cirko savaitgalis“ šiuos standartus mėgina sulaužyti. Pamišimo dėl ekologijos laikmetis tarsi traukia už liežuvio pasakyti, kad toks cirkas – ekologiškas. Be žalingų sudedamųjų dalių, pavyzdžiui, linksmus šokius šokančių meškų, kurios šokį išmoksta tik skaudaus rimbo ir saldainio metodu.

Lankytojai mėgina cirką skirstyti ir pagal skirtingas žiūrovo amžiaus kategorijas – cukraus vata ir per degančius lankus lekiantys žirgai skirti vaikams, žmogus – suaugusiems.

„Naujojo cirko savaitgalyje“ – daugybė svečių iš užsienio, kuriame cirko tradicijos kur kas gilesnės negu Lietuvoje. Kalbuosi su prancūzais Boris Gibė ir Florent Hamon iš trupės „Cie Les Choses de Rien“ (liet. „Nieko daiktai“).

NERAMUS PRANCŪZŲ SAPNAS

Prancūzai žiūrovams pristatė pasirodymą „Mouvinsitu“, kuris priminė keistą, tamsų ir neramų sapną. Vieną iš tokių, kurių negalėtum atpasakoti, tačiau jis dar ilgą laiką gyvas tavyje, jo detalės vis švysteli kasdieniame tavo gyvenime.

Visa scena užklota suglamžyto popieriaus gabalais. Pasirodymo pradžioje justi merdėjančio pramonės rajono atmosfera: vėjas, traukinio garsai ir šunys. Pasijauti, kaip režisieriaus Andrėjaus Tarkovskio surežisuotas Stalkeris, pradėjęs savo kelionę į mistiškąją zoną. Smegenys mėgina rasti prasmę kiekvienam šiųdviejų veikėjų veiksmui, pateisinti, suprasti, kol galiausiai liaujasi ir pasiduoda nešamos šio keisto, metaforiško srauto. Šis ant popierinės sienos ima lietis kraujo imitacija.

Prancūzams spektaklio viduryje pasirodžius nuogiems, teatro salėje nuvilnija šnabždesys. Publika prie vyrų nuogumo scenoje nėra pratusi. „Mūsų nuogumas daugeliui žiūrovų įsiminė labiausiai. Tačiau tai tik detalė. Potėpis paveiksle“,- sako Florentas Hamonas.

Mistinis pojūtis neapleidžia iki pabaigos, kurioje menininkai įtampą maldo juokeliais prie mikrofono.

Boris Gibė ir Florentas Hamonas aiškinti spektaklio neskuba. „Tai mūsų sapnas, pasąmonės blyksniai, kuriuos paliekame interpretuoti patiems žiūrovams“, – sako jie.

AR KĄTIK MATĖME CIRKĄ?

Į Vilniuje įsikūrusią „Menų spaustuvės“ salę šie prancūzai įnešė tarsi mažytį chaosą. Kam nesusipratimą, kam keistą šou, o kam ir gilią susikaupimo ir apmąstymo akimirką. Nors ir šiuolaikinis, ar tai cirkas? Galbūt – šiuolaikinis teatras? Panašu, kad žodis „šiuolaikinis“ suponuoja įvairių žanrų ir formų sintezę.

Patys „Cie Les Choses de Rien“, tiesa, jau dešimtmetį užsiima akrobatika. Vienuose pasirodymuose jos mažiau, kituose – daugiau, tačiau pats jos buvimas leidžia žanrą sukonkretinti ir priskirti konkrečiai kategorijai – cirkui.

PAŽINČIAI SU MIESTU REIKIA LAIKO

Po pasirodymo menininkai palikti Vilniaus neskuba. Čia jie organizuoja kūrybines dirbtuves, kuriose jungia pantomimą, šokį ir akrobatiką. Šio junginio ir visa vienijančios improvizacijos dėka dalyvis mokosi atskleisti savo jausmų pasaulį.

„Iškart išrūkęs kitur, miesto nepažinsi. O pažinti Vilnių norime“,- pasakoja. Pažinimui reikia ir brėkštančio ryto auros priemiestyje, ir pasivaikščiojimo pagrindinės gatvės grindiniu.

Trupė, kurią iš viso sudaro keturi žmonės, tik du iš jų nėra matomi, su miestu pažindinasi ir ieškodami lokacijų jų trumpametražiui filmukui. Po mūsų pokalbio, prancūzai į filmavimą kviečia ir mane – šoku į autobusiuką ir lekiame į Žvėryną, prisidėjusį prie „Cie Les Choses de Rien“ miesto pažinimo ir įamžintą amžiams. Ar amžiui.

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

PIEŠDAMAS NETURĖJO JOKIO ESKIZO

Festivalio „Vilnius Street Art“ direktorė Ūla Ambrasaitė sako, kad šis festivalis laiko atžvilgiu kitoks nei daugybė kitų Vilniuje vykstančių festivalių. Čia jo kūriniai ima gyventi tik festivaliui pasibaigus. Sostinės Dainavos ir Jasinskio gatvių kampe, ant Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro sienų, nupieštas ispano Aryzo kūrinys jau pradėjo gyventi savo gyvenimą. Menininkas, kurio piešiniai nuspalvinę daugybės pasaulio sostinių ir miestų milžiniškas sienas, savo darbų aplankui paskutinį kartą fotografuoja sieną, nusileidžia žemėn, ir patraukia kalbėtis su manimi.

– Kodėl pasirinkote būtent šią sieną? Juk turėjote galimybę rinktis iš daugybės kitų miesto sienų.

– Kai renginio organizatoriai atsiuntė įvairių sienų nuotraukas, teko kiek pasvarstyti, tačiau pasirinkau šią. Siena gerai matoma, atvira. Tai yra privalumas. Šiaip nemėgstu tokių, jau dažytų, sienų. Mėgstu senas sienas. Tokias, kurių dalį galėčiau palikti neliestą teptuko. Mėgstu, kai piešinys tik įsiterpia į sieną, sąveikauja su ja, bet jos neužgožia. Praeivis gali matyti jos tekstūrą, praeitį. Na, o kai siena niekuo neypatinga, piešiu jai foną, tarsi tapetuoju.

– Dirbote dieną, aplink zujo daugybė praeivių. Kaip praeiviai reagavo į jūsų darbus?

– Jūsų kalbos nesuprantu, bet žmonės praeidami rodė iškeltus nyksčius. Tai greičiausiai geras ženklas. Žmonės gatvės meną vertina neblogai, skiria jį nuo grafičių kultūros.

Džiaugiuosi, kad tai galimybė pasiekti publiką, kurios paprastai nepasieksi. Teko matyti, kad niekada muziejuje ar galerijoje nebuvęs žmogus susidomi gatvės menu. Jis ima ieškoti daugiau gatvės meno pavyzdžių, susidaro savo nuomonę. Jis ima suprasti, kas jam patinka, o kas ne. Galima sakyti, po truputį treniruojasi, tampa vizualiai raštingas. Jis ima užsukti į muziejų, meno galeriją. Tai nėra dažnas atvejis, bet tai nėra svarbu. Net jei vienas iš tūkstančio žmonių susidomi, keičiasi – tai labai daug.

– Kaip pradėjote savo gatvės menininko kelią?

– Pradėjau piešti, nes purkšti dažus iš flakonų buvo paprasčiausiai linksma. Tai buvo smagus laisvalaikio leidimas su draugais. Tobulėjau, ėmiau piešti vis geriau ir geriau. Mane pradėjo kviesti į parodas, įvairius šou. Dabar matau save piešiantį vidury didžiausių miestų, ant milžiniškų sienų. Seniau ne tik gyventi, bet vien turėti galimybę su tokiu darbu daug keliauti atrodė neįtikima. Kartais vis dar pagalvoju, kad tai, kas vyksta – beprotiška!

– Jūsų piešiniai įdomūs, siurrealistinai. Ar tai ilgų paieškų kelias, ar tarsi iškart supratote, kokiu stiliumi norite piešti?

– Iš pradžių dariau tai, ko kiti norėjo iš manęs. Pavyzdžiui, užsakovai norėjo, kad pieščiau sienoms fonus, hiphopo personažus. Tačiau pavargau. Nors... Galbūt, pagrindinė priežastis buvo ne nuovargis, o tai, kad ėmiau nebeįtikti užsakovams. Jiems manęs nebereikėjo.

Mėgstu klasiką. Ispanija turi puikius menininkus, pavyzdžiui, Goya, Sorolla. Aš mielai būčiau piešęs tokiu stiliumi, bet šie menininkai jau egzistavo. Jų dabar nebėra. Aukščiausias lygis, kurį galiu pasiekti – būti tokiu kaip jie. O juk tai beprasmiška. Reikia judėti į priekį.

Pradėjau eksperimentuoti. Manyje visada buvo tas jausmas, suvokimas, kad galiu piešti ir bus gerai, bet kažkas tarsi stabdė.  Tačiau ėmiausi eksperimentų, nestovėjau vietoje. Eksperimentuoju iki dabar. Nevadinu savęs puikiu menininku, tačiau esu ieškantis menininkas, visada ieškantis menininkas.

– Daugybė talentų „miršta“ dėl baimės rizikuoti?

– Taip. Būtent. Yra žmonių, kurie daro tai, ką jie išmano. Atrodytų, viskas gerai. Tačiau tai nėra gerai, nes jie neprogresuoja. Ko gero, nėra menininko, kurio visus piešinius mėgtum. Yra tokių, kurių galbūt išvis nemėgsti. Bet galbūt jų piešiniai – paieškos, kurias vėliau vainikuos puikus rezultatas. Mene svarbi rizika.

– Šis piešinys irgi buvo eksperimentas?

– Taip. Aš neturėjau jokio būsimo piešinio eskizo. Rizikavau. Tai buvo bandymas parodyti tai, kas mano mintyse. Jose piešiau, tryniau, taisiau. Atėjo laikas, kai kantrybė baigėsi ir supratau, kad esu pasiruošęs piešti. Tai, ką matote – popieriaus nelietė, iškart gulėsi ant sienos.

– Į Vilnių atvykote pirmą kartą. Ką apie jį pasakysite?

– Nedaug Vilniaus mačiau. Bet jis turi savo identitetą. Man patinka seni pastatai. Labiausiai patinka tokie pastatai – gražūs savo architektūra, tačiau dabar apleisti, apgriuvę. Tie, kurie parodo, kad kažkada išgyvenote aukso amžių, tačiau dabar jais niekas nesirūpina, nes neišgali. Mėgstu kontrastus, kai prie apgriuvusio pastato matai naują ir išblizgintą. Taip jauti gyvenimą. Supranti, kad kažkada buvo gerai, po to vėl blogai. Suvoki, kad gyvenimas su visais jo elementais –  ne amžini.

Ten, iš kur esu kilęs, bandoma visomis išgalėmis viską renovuoti. O man gera matyti, kad egzistuoja žmogaus klaidos, nuolatinis kismas, kad viskas ateina ir išeina. Taip pat man patinka pastatų sąveika su skaudžia praeitimi. Kai kurie pastatai apleisti, nes jie primena skaudžius laikus, rėžimus.

– Ar galėtumėte pateikti pavyzdį?

– Pavyzdžiui, tas pastatas, ant kurio piešė M-City (Profsąjungų rūmai, – aut. past.). Dauguma miestų peštųsi dėl tokio pastato, jame galbūt įkurtų labai svarbią ar reprezentatyvią miesto instituciją. Galbūt šie rūmai taptų net vienu svarbiausių ir žinomiausių pastatu. O čia jis apleistas. Man tai atrodo taip keista, taip neįtikėtina. Manau, kad tai susiję su Sovietų Sąjunga. Žmonės nenori jos prisiminti.

– Dauguma panašių pastatų – praeities neigimas, o ne, sakykime, pinigų trūkumas?

– Man atrodo, kad tai praeities neigimas. Negaliu galbūt įvardinti visų konkrečių atvejų, nes istorinio konteksto tobulai nežinau. Tiesiog panašu, kad kažkada garbinti dalykai dabar nėra eksploatuojami dėl žaizdų. Kaip ir dauguma režimo žvaigždžių – dabar jos išvežtos į miškus (Aryzas po interviu važiavo į Grūto parką, garsų sovietiniais monumentais, – aut. past.).

– Aplankėte daugybę miestų visame pasaulyje. Ar koks nors miestas Jums įsiminė, tapo išskirtiniu daugybės miestu kontekste?

Negaliu pasakyti. Dažnai matau tik sieną, ant kurios piešiu. Nemažai miestų, kuriuose buvau, nebuvo labai įdomūs. Kartais panašu, kad jie ir kviečiasi gatvės menininkus, nes nori indentiteto. Ir išties kone pagrindinis tų miestų unikalumas – šie gatvės kūriniai.

Man įsiminė piešimas Madagaskare. Matai, kaip žmonėms nesvarbu tai, ką jie mato. Pavyzdžiui, daugumoje didmiesčių žmonėms atrodo, kad darai kažką ypatingo. Jie tavimi žavisi. Madagaskare žmonėms atrodė, kad užsiminėji niekais ir švaistai laiką. Jiems atrodo daug naudingiau tą laiką skirti žvejybai. Jų toks ritmas, tokie tikslai, toks gyvenimas.

 

VILNIUS STREET ART GATVĖS MENO ŽEMĖLAPIS

Viršuje esančioje nuotraukoje: vengrų menininko Eriko Matrai instaliacija „Turul“. Keliais prožektoriais apšviesta stebėjimo kamera transformuojama į mitologinį paukštį Turulį – nacionalinį Vengrijos simbolį. Kūrinys turi politinę potekstę ir kritikuoja visuomenės kontrolės sustiprėjimą. Jis protestuoja prieš ultradešiniųjų jėgų, kurios naudoja Turulio simbolį, įsigalėjimą.

Žemiau esančiame įraše: meksikiečio Rodrigo Guzman Cazares, šviesų festivalyje pristačiusio audiovizualinį kūrinį, mintys ir darbų pavyzdžiai.

Eva Vopelkova, atvykusi iš Čekijos, Valentina Butumovič iš Kroatijos ir Jakubas Danilevič iš Lenkijos kas rytą pabunda senamiestyje esančioje Latako gatvėje ir patraukia link Vilniaus dailės akademijos auditorijų. Visi trys mainų programoje dalyvaujantys ir dėl to čia esantys studentai atrodo lyg susitarę – iš jų lūpų girdžiu tas pačias idėjas ir mintis. Vilnius gražus. Stebina ir patinka Europos sostinės ramybė. „Jis – lyg maža Praha“, – palygina Prahoje prieš tai besimokiusi iš Čekijos atvykus E. Vopelkova. „Jaučiu didelį skirtumą tarp Vilniaus ir Zagrebo. Taip pat tarp Vilniaus ir Polos, kuris yra mažas miestas, tačiau garsus. Vilnius rami ir taiki vieta. Čia nėra tiek daug garsų aplink tave. Čia galiu geriau susikoncentruoti“, – pasakoja Valentina. Jakubas žavisi miesto dvilypumu – sena architektūra nuostabi ir prižiūrėta, tačiau kai kurios miesto erdvės, jo manymu, eklektiškos – nevisada sėkmingai bandančios suderinti skirtingus bei nederančius stilius, elementus. Vienintelė Eva, Lietuvos parodose matytame mene pasigenda politinės potekstės, kurią dažnai mato Prahos ekspozicijų salėse. . Valentina ir Jakubas savo šalių ir Lietuvos mene ieško panašumų. Tai tarsi jų būdas tyrinėti meną. Studijos visiems trims patinka dėl pasirinkimų gausos. Atvažiuoji mokytis animacijos – gali mokytis leidybos subtilybių, ar net dalyvauti su tekstile susijusiose kūrybinėse dirbtuvėse. „Gali rinktis kone iš visko“, - sako Eva. „Galbūt tai tiesiog erasmus mainų programos bruožas?“, - klausia Jakubas ir priduria, kad galimybė rinktis yra didelis privalumas. Studentų džiaugsmas primena meksikietį Rodrigo. Jis minėjo, kad baigė grafikos dizaino studijas, tačiau ėmęs programuoti kardinaliai pakeitė savo veiklos sritį. Panašu, kad bakalauro studijų programos studentai dar ieško, pernelyg nesikoncentruodami į vieną konkrečią sritį. Apskritai, menas, greičiausiai, yra ilgų paieškų ir patirčių rezultatas. „Grįžti? Čia grįžti norėčiau. Čia man patinka. Galbūt dalyvausiu kokiame nors projekte, kūrybinėse dirbtuvėse, ar suorganizuosiu parodą. Gyventi? Ne, kur gyvensiu nežinau, tiek daug laiko, aplinkybių ir galimybių, kad dar anksti“, - skirtingais žodžiais ištarią tą pačią mintį visi. Vėliau pamąstau, kad tas susitarimas kalbėti beveik identiškomis mintimis – tiesiog jauno meno studijų krypties studento ypatybė, į kurį gula įvairios patirtys dar nesugebančios būti įvardintos, tačiau pamažu, nuosekliai formuojančios naujus jų kūrinius. Kurie, galbūt, vieną dieną turtins Vilniaus kultūrinę erdvę.