– Kas atsitiko, kad šviečiamojo pobūdžio žurnalo „Iliustruotas mokslas“ leidybą reikėjo sustabdyti?

Atsakant trumpai: jo leidyba tapo nepelninga. 2016 m. nuostolis dar buvo minimalus ir akcininkai jį galėjo kompensuoti, o pernai praradimai tapo apčiuopiami ir šiemet jie būtų tik didėję. Mūsų akcininkai laikosi nuostatos, kad bendrovės portfelyje turi būti pelningi produktai. Gali būti nedidelį „minusą“ turinčių leidinių, tačiau su sąlyga, kad ateityje yra matomos perspektyvos, kad jie bus pelningi. Tokiu atveju toks leidinys sulaukia logiškos pabaigos. Kitaip tariant, sprendimas dėl „Iliustruoto mokslo“ leidybos sustabdymo yra pragmatiškas, grįstas verslo logika. Mūsų portfelyje yra dar „Iliustruotos istorijos“, kurios, vertinant panašias tendencijas, gali būti uždarytos.

– Sunkmetis žurnalams?

Aš manau, kad kultūrines tradicijas turintys leidiniai apie meną, literatūrą, kurių pajamos nėra grįstos reklama, turėtų išlikti. „Iliustruoto mokslo“ verslo tvarumą turėjo užtikrinti nuolatiniai skaitytojai – iš jų tikėtasi 90 proc. pajamų, ir tik 10 proc. iš reklamos. Deja, būtina kritinė skaitytojų masė „Iliustruotam mokslui“ buvo per menka (pvz., Estijoje tokį patį licencinį leidinį prenumeruoja ir perka triskart daugiau žmonių, todėl jų  „Iliustruotas mokslas“ ir „Iliustruota istorija“ yra sėkmingi), kad jis išliktų.

– „Iliustruoto mokslo“ pavadinimą kartais linksniuoja antialkoholinės politikos Lietuvoje kritikai, kurie teigia, kad esą dėl reklamos uždraudimo išnyksta ir tokie padorūs leidiniai kaip „Iliustruotas mokslas“…

Jeigu mes skaičiuojame, kad reklamos pajamų mes turime iki 10 proc., toje dalyje yra ar buvo alkoholio reklama, kuri buvo uždrausta. Toks veiksnys būtų dar labiau pabloginęs pajamų rodiklius šiemet, jei žurnalas būtų leidžiamas toliau. Tačiau kritinius nuostolius mes patyrėme anksčiau, nei buvo uždrausta tam tikrų produktų reklama. Teikimą bendrovės valdybai uždaryti „Iliustruotą mokslą“ mes siūlėme praėjusiųjų metų pavasarį – vasarį.

– Ar būta pastangų „Iliustruoto mokslo“ projektą pasodinti į gražų sostą, pristatyti jį kaip mokslo populiarinimo leidinį su šviečiamąja funkcija ir kreiptis į valdžią dotacijos, kuri užtikrintų tolesnę žurnalo leidybą ateityje?

Mes nuolat dalyvaujame konkursuose, kuriuos skelbia ES ir Lietuvos institucijos, nemanome, kad tuos konkursus pražiopsome, tačiau jokių atsakymų dabar dar nesame gavę. Jei negausime jokios paramos jau dabar tik „Iliustruotai istorijai“, šį žurnalą, ko gero, ištiks „Iliustruoto mokslo“ likimas. Apskritai, žurnalų pavadinimų Lietuvoje dabartiniu laikotarpiu mažėja ir turėtų mažėti dar sparčiau.

– Pokriziniu laikotarpiu leidybos kompanijų atstovai dažnai blogą ateitį piešė popieriniams laikraščiams, tačiau rodė esantys ramūs dėl žurnalų. Prisimenu vieną argumentą: žurnalai visada bus paklausūs, nes labai dažnai jų vieta – tualete… Piešinys nepasitvirtino?

95 proc. Lietuvoje leidžiamų žurnalų yra blizgiais viršeliais, skirti moterims. Kultūrinių, pažintinių dalis yra daug menkesnė. Aš dalyvavau vienose konsultacijose dėl PVM mokesčio spaudai ir ten aiškiai pasakiau, kad PVM tarifo pakėlimas sutrumpintų pažintinių žurnalų gyvenimą maždaug dviem metais. Jau kurį laiką matyti, šio verslo segmento kreivė juda žemyn. Taigi tąsyk PVM liko savo vietoj, o tai reiškia, kad mes, kaip sakiau ir akcininkų pastangom, galėjome savo žurnalus leisti porą metų.

– O kaip „Verslo klasė“?

„Verslo klasė“ yra sėkmingas verslo produktas, tačiau jo modelis skiriasi nuo pažintinių leidinių. Iš jo gaunamų pajamų 90 proc. yra reklama, 10 proc. prenumerata bei pardavimas.

– Ar „Iliustruotą mokslą“, „Iliustruotą istoriją“ prenumeravo mokyklos?

Taip. Negaliu pasakyti tikslių skaičių, tačiau, mano vertinimu, apie penktadalis mokyklų tuos žurnalus prenumeravo ir prenumeruoja, be to juos prenumeravo ir dalis bibliotekų.

– Aš esu matęs kelių leidinių „pakasynas“, kada su uždaromu ar bankrutavusiu leidiniu redaktoriai, žurnalistai atsisveikindavo sentimentaliai, tarsi su savo kūdikiu. Kaip tai buvo VŽ dėl „Iliustruoto mokslo“?

Man tai – sentimentali istorija, tačiau į išorę mes komunikuojame taip, kad tai yra verslo logika grįstas sprendimas, atitinkantis akcininkų interesus. Mano kaip vadovo požiūriu, „Iliustruotą mokslą reikėjo uždaryti prieš metus, tačiau akcininkų dėka (ačiū jiems už kantrybę) šis sprendimas buvo vieneriais metais pavėluotas. Mes jaučiamės blogai, tačiau jaučiamės gerai laiku priėmę teisingą sprendimą. Kita vertus, mes laikomės tokios nuostatos, kad „Verslo žinios“ nekuria tokių produktų ar projektų, kurie galėtų išgyventi tik tada, jeigu jiems padės kažkokia išorinė parama: fondų, valstybės. Mes siekiame sukurti tokius produktus, kurie būtų pelningi ilgalaikiu laikotarpiu.

– Gal prieš dvidešimt metų man teko matyti, regis, amerikietišką infografiką, kurios esmė buvo prognozė, kada kurioje pasaulio šalyje mirs popieriniai laikraščiai. Lietuvai buvo numatyti 2017-ieji. Na, ir ką, prognozės nepasitvirtino: „Verslo žinių“ popierinis variantas gyvas, „Lietuvos ryto“ laikraštis tebeleidžiamas, regioninė žiniasklaida sunkiai, tačiau vis dar gyva. Kur tie naujieji atskaitos taškai, vadybininko požiūriu?

Mano asmeniniu požiūriu, skaitymas labai reikalingas „Verslo žinių“ auditorijai, kurioje yra sprendimų priėmėjai. Trejus paskutinius metus mes siekiame, kad mūsų skaitytojai keistų įpročius ir vietoje popierinės laikraščio versijos, pasirinktų skaitmeninę. Suprantame, kad tai nėra vienas ir tas pats skaitymas. Todėl turinį turime kurti tokį, kad skaitmeninėje erdvėje jis būtų patrauklesnis.

– Kaip?

2017 m. galime pasakyti, kad pasiekėme proveržį ir daugiau nei pusė mūsų prenumeratorių skaito ne tik laikraštį, bet ir skaitmeninį turinį. Mes tai matome. Todėl šiandien aš esu tikras, kad mūsų tikslinė auditorija neliks be sau reikalingos informacijos net tokiu atveju, jeigu mes uždarysime popierinę VŽ versiją. 2015 m. bendrovės valdybai mes pristatėme įvairius vystymo scenarijus, taip pat ir popierinio VŽ dienraščio transformaciją į savaitraštį. Mes galvojome, kad tai yra strateginis sprendimas. Tačiau akcininkai nusprendė, kad reikia imtis rizikos, leisti dienraštį toliau ir vystyti skaitmeninę versiją. Todėl šiandien popierinės versijos uždarymas mums tėra taktikos klausimas. Tai gali nutikti š. m. sausį, kitų metų sausį, tačiau nėra gyvybės ar mirties klausimas, nes turime auditoriją, kuri viena koja yra skaitmeninėje erdvėje ir vartoja ten esantį mūsų turinį. Dar daugiau – mūsų auditorija sako: „Ok, mes už jūsų skaitmeninį turinį pasiryžę mokėti“. Kol kas nesutariame dėl kainos, vaizdžiai tariant, mes gal norėtume už to turinio vartojimą gauti sąlyginį 100 eurų, o skaitytojai sako, mes norėtume mokėti 1 eurą. Dar prieš penkis metus absoliuti dauguma sakė, kad už skaitmeninį turinį nemokėsime. Todėl galima sakyti, kad pasiekėme lūžį. Antrasis uždavinys: susitarti dėl abiems pusėms priimtinos kainos už skaitmeninį turinį, mano nuomone, yra lengvesnis.

– Dažnai žmonės sako, kad skaitant popierių jie užuodžia spaustuvės dažus, laikraštis čeža, yra vizualiai patrauklus. O kokią raziną reikėjo pasiūlyti auditorijai, kuri sutiko eiti prie skaitmeninės versijos?

Ieškojome įvairiais keliais, taip pat ir klystkeliais. Regis, 2009 m. mes sukūrėme e-laikraštį pdf formatu. Dalis mūsų skaitytojų tą formatą skaitė, nors mums patiems dabar jis atrodo nepatogus ir grįstas kvailu sprendimu. Mes, beje, nebuvome vieninteliai. Tačiau tai buvo tarpinis sprendimas. Tada atradome, kaip skaitmeninė erdvė gali turėti didesnės pridėtinės vertės už popierinę versiją ir ypač jos vizualumą. Taigi, skelbdami tekstą laikraštyje mes galime jį iliustruoti gana ribotai, o skaitmeninėje erdvėje yra galimybė sudėti net kelių dešimčių nuotraukų galeriją, naudoti interaktyvią infografiką ir dar atnaujinti informaciją. Praėjusiais metais daugiausiai mūsų atverstų puslapių (apie pusę milijono – R.S.) buvo paskelbus apie verslo centro projektą šalia Baltojo tilto Vilniuje. Ten beveik nebuvo teksto, tačiau buvo sudėti visi pretenduojantys projektai, jų vaizdai iš visų pusių ir viršaus – turėjome pusės milijono atsivertusių tą publikaciją. Jokiame popieriniame laikraštyje to nebūtų įmanoma padaryti.

Dabar visi mūsų žurnalistai geba ir kuria infografiką prie savo straipsnių.

– Interneto portalų eros pradžioje auditorija buvo viliojama tokiu moto: seniai pasitraukit, mes dabar skaitytojams duosime nemokamą informaciją. „Verslo žinios“ ir portalas Vz.lt yra vieninteliai Lietuvoje, už kurių turinį reikia sumokėti gana brangiai. Nejaučiate vienatvės?

Mes norėtume nebūti vieninteliai suvokiami it blogiečiai, kurie už turinį reikalauja susimokėti. Norėtume, kad Lietuvoje rastųsi daugiau mokamo turinio. Kita vertus, didis komplimentas yra tai, kad už VŽ turinį auditorija moka. Suprantu, kad VŽ auditorija yra ypatinga, nes ji yra moki. Neužtenka turėti gerą turinį, reikia ir mokių skaitytojų. Tokių nišų Lietuvoje nėra daug.

– Kiek truko VŽ pastangos įsiūlyti auditorijai turinį už pinigus.

Pradėjome labai nesėkmingai 2009 m. siūlydami skaitytojams palikti mums savo el. pašto adresus ir užsiregistruoti. Nors nespėjome paprašyti nė cento, nes reakcija buvo baisi. Esą visa žiniasklaida nemokama ir tik tie vieninteliai siekia pasipinigauti. Tada pradėjome savo iniciatyva prenumeratoriams be laikraščio siūlyti integraciją į mūsų skaitmeninę erdvę, kur buvo daug daugiau ir išsamesnės informacijos nei laikraštyje. Mes jiems davėme daugiau, nei buvome įsipareigoję prenumeratos sąlygomis. Ir tas sprendimas, matyt, buvo pats svarbiausias. Buvo dar trečias etapas, kada mes savo skaitytojams pasiūlėme įsigyti prieigą vien prie skaitmeninio turinio. Todėl galime sakyti, kad šis procesas trunka jau aštuonerius metus. Šiais metais mes informavome savo darbuotojus, kad baigėme skaitmeninę transformaciją: esame skaitmeninė bendrovė, kuri leidžia taip pat ir popierinius laikraščius.

– Kiek bendrovei duoda naudos tai, kad ji priklauso koncernui „Bonniers“?

Pamatuoti ją būtų sunku. Tačiau ką daro Bonnierių šeima, tai parodo geriausią praktiką, idėjas, kurios sugeneruojamos maždaug trijuose šimtuose įmonių, veikiančių visame pasaulyje.

– Ar galite pasakyti, kokią konkrečiai užsieninę praktiką teko pritaikyti, kurią dabar matome VŽ?

Paskutiniu metu mes labai kruopščiai nagrinėjome giminaičių patirtį, įdiegiant mokamą turinį, specialias rubrikas. Galime sakyti, kad 10 proc. idėjų buvo savos, 90 proc. – grįstos partnerių išbandyta pasisekusia ir klaidinga patirtimi. Ko gero, buvome teisūs, kad nemėginome sukurti mokamų naujienlaiškių. Taip pat remdamiesi kitų klaidomis.

– O kaip VŽ patirtis keliavo į „Bonniers“ platybes?

Visa išgryninta geriausia praktika iškeliavo partneriams. Mūsų mokama rubrika „Premium“ yra sėkminga ir pritaikoma kitur. Švedų „Dagens Industri“ tik dabar įvedė mokamą turinį.

– Ar labai skiriasi Vakarų Europos ir Vidurio bei Rytų Europos verslo skaitytojų auditorija?

Pirmiausiai visiems įdomios žinios, kurios labai svarbios konkrečios šalies verslui. Jei prancūzams labai įdomi „Boeing“ ir „Airbus“ konkurencija, lenkams ir lietuviams ji svarbi daug mažiau. Vokiečiai neseniai pasakojo, kodėl iš Vokietijos pasitraukė „Financial Times“: vietos auditorijai nebuvo įdomus Wall Street Stock Exchange pranešimų modelis. Slovėnams, ko gero, labai įdomios Austrijos ir Italijos ekonomikos, mums – ne.

– Briuselyje pasakojama, kad svarbiausi Europos Sąjungos Tarybos posėdžiai vyksta už uždarų durų, jų dalyvių reikalaujama mobiliojo ryšio priemones ir rankines palikti patalpos prieangyje. Kartais tai, esą, sukelia nepasitenkinimą, nes tokios priemonės yra perteklinės ir vis vien apie susitikimą ryt parašys „Financial Times“, kad ir kas nutiktų. Ar VŽ turi tokių ambicijų?

Mes, žinoma, neturime tokių išteklių, kaip didieji verslo leidiniai. Mes ir auditorijos tiek neturime. Mūsų stiprybė yra lokalios žinios ir pasaulinės naujienos, adaptuotos vietos auditorijai.

– Žiniasklaidos rykliai, beje, turi kitą galvos skausmą. Randasi globalios platformos „Twitter Moments“, „Apple News“, etc., kurios skelbia globalų, taip pat ir verslo turinį. O šie žaidėjai negali ateiti į tokias  lokalias rinkas, kaip Lietuvos ir užimti VŽ vietą?

Man atrodo, kad lokalus turinys yra vienintelė išeitis naujoje aplinkoje surasti savo vietą. Didieji taip pat turi silpnų vietų. Tarkime, kada jiems reikia savo platformą padalinti dviems šimtams skirtingų rinkų ir atitikti skirtingus jų reikalavimus, imtis protekcionizmo, jų masto ekonomika tampa kortų nameliu…

– Kaip prie naujų reikalavimų prisitaikyti VŽ žurnalistams?

Žurnalistai tokiomis sąlygomis turi milžinišką galimybę gauti grįžtamąjį auditorijos ryšį tuo pačiu metu. Duomenys, kaip mūsų tekstą vartoja, yra milžiniška galimybė žurnalistams tobulėti. Kaip sporte atėjo didesnių rezultatų galimybių laikas kartu su technologijomis, taip žurnalistas turi galimybę pamatyti, kas iš jo publikacijos palieka auditorijai didžiausią įspūdį.

– Kažkada „The New York Times“ turėjo šūkį: viskas, kas verta spausdintinės naujienos (angl. All the News that’s fit to Print). Ar VŽ turi kažkokį siekinį?

VŽ siekia, kad Lietuvos verslas rastųsi dešimtuke konkurencingiausių verslų pasaulyje. Mane tai „veža“. Mes su savo turiniu turime verslui padėti tapti protingesniais, konkurencingesniais.

Susiję