Diagnozė – vėžys. Jaunas amžius – ne priežastis nesirgti

Vėžys – viena klastingiausių ir pavojingiausių šio amžiaus ligų. Kas metus Lietuvoje šią diagnozę išgirsta daugiau nei 17000 žmonių. Nors sergamumas dažnesnis tarp vyresnio amžiaus lietuvių, su šia liga susiduria ir jauni, energingi žmonės.

Deimantė Varnaitytė. Agnės Liubertaitės nuotr.Deimantė Varnaitytė. Agnės Liubertaitės nuotr.

Deimantė Varnaitytė – Vilniaus universiteto istorijos magistrantūros studentė, kiek mažiau nei prieš metus sužinojusi, kad serga kraujo vėžiu. Drąsiai savo patirtimi besidalinanti mergina tiki, kad taip gali padėti kitiems užkirtsi kelią ligai. Su Deimante kalbame apie pirmuosius simptomus, diagnozę, gyvenimą su liga, gydymą bei reakcijas į sergantį žmogų Lietuvoje.

– Kokie buvo pirmieji ligos simptomai? Kada juos pajutai?

Praėjusių metų pavasario semestrą pagal „Erasmus“ programą studijavau Taline, tačiau kas mėnesį grįždavau į Vilnių. Balandį pradėjau jausti spaudimą kakle. Iš pradžių tikėjausi, kad skausmas praeis, tačiau taip nenutiko. Galvojau, kad grįžusi į Vilnių nueisiu pasitikrinti, bet vis neprisiruošiau. Po mėnesio pradėjau jaustis blogiau: daug miegodavau, nuolat jausdavausi pavargusi. Energijos trūkumą bandžiau kompensuoti saldumynais, bet iš to nieko gero neišėjo, tik priaugau dešimt kilogramų. Taigi tai buvo labai nesėkmingas bandymas.

– Kada ryžaisi kreiptis į gydytojus?

Tik liepos pabaigoje apsilankiau pas šeimos gydytoją. Atlikus kraujo tyrimą paaiškėjo, kad kas antra eilutė neatitinka normų. Ir nors gydytoja tikino, kad viskas yra gerai, man taip neatrodė, todėl paprašiau siuntimo pasitikrinti skydliaukę. Tuo metu kaklo srityje jau jaučiau smaugimą, pakildavo aukšta temperatūra, ji laikydavosi po tris dienas, paskui nukrisdavo ir vėl pakildavo. Jaučiausi vis labiau išsekusi ir buvo aišku, kad kažkas yra negerai.

Skydliaukę man būtų patikrinę tik rugpjūčio pabaigoje. Supratau, kad negaliu tiek laukti, todėl paprašiau tėčio, kad susisiektų su savo draugu gydytoju. Jau kitą dieną buvau Santariškių ligoninėje, kur man pasakė, kad kažkas negerai su mano limfmazgiais, greičiausiai – limfmazgių uždegimas, ir turiu apsilankyti pas hematologą.

– Kaip reagavai išgirdusi diagnozę?

Dar prieš gydytojui pranešus apie ligą, ją sau prognozavau pati. Iš pradžių ieškojau informacijos apie hematologus. Sužinojau, kad tai – kraujo ligų gydytojai. Taip pat domėjausi, ką reiškia limfmazgių uždegimas. Sužinojau, kad tai gali būti susiję su kraujo vėžiu. Tad gydytojui pasakius, kad sergu būtent šia liga, reagavau ramiai. Supratau, kad aš negaliu kontroliuoti ligos, ji jau yra. Tačiau galiu kontroliuoti gydymą. Paskui buvo atlikti sudėtingi tyrimai, kurių reikėjo norint išsiaiškinti, koks konkrečiai gydymas man bus taikomas.

– Ar sunku buvo apie ligą pranešti artimiesiems?

Esu trečias žmogus iš kurso, sergantis onkologine liga. Apie vienos merginos ligą sužinojau iš straipsnio spaudoje, apie kito kurso draugo ligą – tik per jo laidotuves. Tada dar nežinojau, kad sergu, bet buvo labai pikta, jog žmonės apie tai nekalba.

Todėl sužinojusi, kad sergu, gana greitai pranešiau artimiesiems, pasidalinau feisbuke ir skatinau kitus užbėgti ligai už akių. Mūsų jaunas amžius nėra priežastis nesirgti rimtomis ligomis. Žinoma, galėjau tylėti ir pasilikti tai sau. Tačiau nusprendžiau, kad mano pasirinkimas apie ligą kalbėti garsiai yra gerokai teisingesnis.

– Koks gydymas Tau buvo skirtas atlikus tyrimą? Ar jis buvo sėkmingas?

Iš pradžių buvo nuspręsta skirti aštuonis chemoterapijos kursus. Jie baigėsi sausio pabaigoje. Po poros dienų paskambino gydytoja ir pranešė, kad aštuonių kartų neužteko ir reikės dar keturių kursų. Tai buvo daug baisiau, nei diagnozuota liga. Tikėjau, kad gydymas padės. Įveikus pusę chemoterapijos prasidėjo visas baisumas: pykinimas, plaukų, antakių, blakstienų kritimas. To kartoti tikrai nesinori. Kelias dienas nevalgiau, nieko neveikiau, tik gulėjau lovoje. Jaučiausi palūžusi, svarsčiau apie galimybę nutraukti gydymą. Tačiau artimieji įkalbėjo pabaigti gydymą jei ne dėl savęs, tai dėl jų.

– Kiek kainuoja gydymas? Ar esi patenkinta gydymu, kurį gauni Lietuvoje?

Viskas yra kompensuojama valstybės privalomuoju sveikatos draudimu. Vienas chemoterapinis gydymas valstybei kainuoja apie 1000 Eur, o man jų iš viso buvo atlikta dvylika. Plius brangūs tyrimai, kuriuos taip pat apmoka valstybė. Dar yra skiriami papildomi vaistai, antibiotikai, maisto papildai. Tik už juos moku iš savo kišenės, bet tai nesudaro itin didelės pinigų sumos, nedarbingumo pašalpos, kurią gaunu, užtenka, kad už tai susimokėčiau.

Jeigu gyvenčiau JAV ir neturėčiau sveikatos draudimo, kuris ten nėra garantuojamas kiekvienam piliečiui, už visą gydymą turėčiau mokėti pati. Jei ten neturi sveikatos draudimo, turi parduoti namą, arba imti didelę paskolą tam, kad galėtum sau leisti „prabangą“ pasveikti.

Lietuvoje turime gerų specialistų. Mano tyrimai buvo nusiųsti Izraelio gydytojams ir jie pasakė, kad mūsų šalyje gydytojai yra profesionalūs, išmanantys savo darbą ir jais galima pasitikėti. Esu gerose rankose ir labai tuo džiaugiuosi.

– Kaip į Tavo ligą reaguoja žmonės? Ar jų reakcijos netrikdo?

Labiausiai erzina frazė „viskas bus gerai“. Nesakykite to žmonėms, kurie rimtai serga. Tai yra tuščias pažadas, kurio nė vienas iš mūsų neturime teisės duoti. Geriau sakyti: „Kad ir kas nutiktų, aš būsiu šalia“. Kartais pati raginu žmones susimąstyti apie tai, kad gyvenime yra didesnių problemų, nei kokį filtrą pasirinkti instagram‘e. Kai kurie žmonės išdrįsta paklausti apie ligą, o kiti apsimeta, kad dramblio kambaryje nėra. Todėl jaučiu, kad kalbėti apie tai reikia. Nes juk pačiai buvo pikta, kai kiti nekalbėjo.

– Ar liga pakeitė Tavo asmenybę?

Žinoma. Netgi labai pakeitė. Ypač tada, kai sužinojau, kad gydymą reikės kartoti. Turiu daugiau laiko sau, geresnėms knygoms.  Pradedu susitaikyti su žmonėmis, atsiranda meilės kitam. Juk ką turiu prarasti? Pradėjau lankyti 98-erių metų močiutę, kuri neturi artimųjų, yra vieniša. Ji, būdama keturiolikos metų, matė kaip laidojo Darių ir Girėną. Ta močiutė pasakoja man apie miesto kultūrą, nes yra kilusi iš intelektualų šeimos. Kaip istorikei, man tai labai įdomu. Be to, stengiuosi atsisakyti daiktų, kurių man nereikia, neprisirišti prie jų. Man patinka mintis, kad daiktus reikia naudoti, o žmones – mylėti. Ne atvirkščiai.

Patalpinta: Rašiniai