Viename interviu teigėte, kad per sunkių kalbų nebūna. Tuomet kodėl patiems lietuviams taip sunku taisyklingai kalbėti savo gimtąja kalba? Gal esame praradę kalbos jausmą?

Kodėl manoma, kad mes kalbame netaisyklingai? Juk kalba turi daug atmainų: šnekamoji-buitinė kalba, mokslo kalba, standartinė kalba, meninis stilius, dalykinis stilius, tarminis kalbėjimas, žargoninis kalbėjimas, profesinė kalba ir t.t. Kiekvienai savi reikalavimai. Lietuviai tiesiog kompleksuoja dėl to, kad nesugeba susivokti, kuriai kalbos atmainai priskirti savo šneką. Gal mokykloje per mažai apie tai šnekama, telkiant dėmesį vien tik į standartinę kalbą ir meninį stilių. Pagrindinė (ne)taisyklingo kalbėjimo pseudoproblema yra ta, kad žmonės paprasčiausiai painioja kalbėjimo atmainas, stilius ir nesuvokia, kur, ką ir kaip dera kalbėti.

Kokios, Jūsų nuomone, yra didžiausios bėdos, kurias patiria lietuvybė ir lietuvių kalba?

Didžiausia bėda esame mes patys. Ko mes iš tos lietuvių kalbos norime, kaip mes su ja elgiamės, koks gimtosios kalbos vaidmuo mūsų gyvenime? Mūsų tautoje dar tebejaučiamas gimtosios kalbos kultas, ir tai yra labai gerai. Pagaliau, net sakoma, kad apskritai mūsų tauta sukonstruota filologiniu, kalbiniu pagrindu. Iš tiesų, kalba pirmiausia yra labai sudėtingas, bet vis dėlto paprasčiausias kasdienio bendravimo įrankis — ji nėra sustabarėjusi, ji kintanti, nuolatos įgyjanti vis naujus pavidalus. Kalba gali būti labai lanksti, ji nėra muziejinė vyžota vertybė, o kasdienio šiuolaikinio gyvenimo dalis. Tačiau labai dažnai mes to nesuprantame. Kai pradedame apie savo kalbą mąstyti kaip apie muziejinę vertybę, kaip apie sergantį ligonį, kaip apie krištolinę dužią vazą, mes imame ją patys, savo rankomis, žudyti. Lotynų, senoji graikų, sanskrito, hetitų kalbos yra muziejinės vertybės — jos mirusios. Lietuvių kalbai dar toli gražu iki to. Ji gyva, vartojama kasdien visos tautos, vadinasi, turi būti besikeičianti, lanksti, tenkinanti mūsų kasdienius komunikacinius, estetinius, pažintinius poreikius, kaskart vis kitokia. Jei tai stabdome, to atsisakome, tai ir esame tikrieji savo kalbos priešai. Tikiuosi, kad vis daugiau lietuviškai kalbančių žmonių pradeda tai suvokti.

Per daugelį metų mažai tautai pavyko išlaikyti savo kalbą, nors ją buvo bandoma visaip išstumti iš lietuvių gyvenimo. Dabar, kai esame laisvi, mes labai lengvai atsisakome savo kalbos, vartojame anglicizmus ir kitus barbarizmus. Kaip manote, kodėl taip yra?

Per visą lietuvių istoriją tiek brutalaus, tiek savanoriško, tiek objektyvių aplinkybių nulemto kalbos varžymo būta, bet vis dėlto lietuvių kalba išliko. Kuo tauta gausesnė, tuo jos kalba plačiau paplitusi. Mes niekada nebuvome gausūs, net kai mūsų valstybė buvo „nuo jūros iki jūros“. Todėl mūsų bendravimas su gretimai gyvenusiomis tautomis ir greta esančiomis valstybėmis buvo intensyvus bei įvairus. Kalba suklesti tada, kai visi socialiniai sluoksniai visose gyvenimo srityse pradeda vartoti paprastąją liaudies kalbą. Tai nebuvo sklandus procesas. Pavyzdžiui, Anglijos ir Rusijos elitas labai ilgai stengėsi kalbėti prestižine to meto prancūzų kalba. Pas mus tokios prestižinės kalbos vietą užėmė lenkų kalba, dalyje Lietuvos — vokiečių kalba. Na, o paprastų žmogelių gyvenime, valstiečio gryčioje, tai apskritai nebuvo aktualu. Valstietis kaip kalbėjo savo lietuvių kalba, taip tebekalba iki šiol. Normalios raidos valstybėse, kur nebuvo ilgalaikių okupacijų, tautos kalba anksčiau ar vėliau virto prestižine, ne tik eilinių žmogelių, o ir elito, valstybės valdymo, miestiečių ir buržuazijos kalba. Deja, mums nutiko kitaip. Iki pat XX amžiaus lietuvių kalba nebuvo tapusi visos tautos, visų jos sluoksnių ir visų gyvenimo sričių kalba. Todėl ir svetimų kalbų įtakos lietuvių kalbai buvo nulemtos šių sąlygų: daugiausia skolinių turime iš lenkų, baltarusių, vokiečių kalbų (prestižinės ir kanceliarinės kalbos aidai), visiškai nedaug – iš rusų (ši kalba niekada nebuvo mums prestižinė). Dabar laikai pasikeitė — lingua franca tapo anglų kalba, globalizmas, nekritiškai vertinamas germanų kultūrinis imperializmas — visa tai lemia ir kontaktų kryptį, didėja anglų kalbos įtaka. Bet aš šios įtakos neperdėčiau. Juk iš esmės anglų kalba, kaip teisingai suformulavote klausdama, veikia tik leksiniu lygmeniu (turiu galvoje leksikos skolinius, barbarizmus). Nei gramatikai, nei žodžių darybai, nei fonetikai iš esmės rimtesnės įtakos tai nedaro. Šia prasme slavų kalbos daug pavojingesnės — juk jų gramatinė struktūra daug panašesnė į lietuvių. Taigi leksikos skoliniai dažnai esti tik mados dalykas, kuri, kaip žinome, greitai ateina ir greitai praeina.

Kodėl vieni skoliniai yra toleruotini, kiti – ne?

Niekas nėra rimtai suskaičiavęs, bet aš visai nenustebčiau sužinojęs, kad pusė lietuvių kalbos žodžių yra skoliniai. Kyla klausimas, ką laikome barbarizmais, o ką — priimtinais skoliniais. Kriterijai galėtų būti labai paprasti — žodžių kilmė bei jų paplitimas. Jei žodis yra paplitęs ne vien anglų ar rusų kalbose, o penkiose, septyniose ar dešimtyje Europos kalbų, jei žodžio kilmė vienaip ar kitaip atsiremia į klasikines kalbas, jei jo fonetika nesipjauna su lietuviška fonetika ir jei normalaus jo lietuviško atitikmens neturime, tai jis tikrai gali tapti normaliu lietuvišku žodžiu. Kitas stiprus veiksnys — paprasčiausia tradicija ir tautos pasirinkimas (kuris gali būti visiškai nemotyvuotas ir neracionalus). Kas gali paaiškinti, kodėl du populiarūs ir maždaug tuo pat metu atėję žaidimai pavadinti „krepšiniu“ ir „futbolu“? Vienas yra paprastas priesagos vedinys iš žodžio „krepšys“, kitas — skolinys iš anglų. Tiesiog taip susiklostė, taip pasirinko tauta. Ir tai yra gerai.

Kodėl mūsų kalba yra taip dažnai norminama, suvaržoma visokių griežtų taisyklių, o po kurio laiko tos normos vėl tampa laisvesnės?

Klausime slypi viena iš legendų apie kalbos tvarkybą. Kad tokios legendos randasi, gal labiausiai kalta nevykusi kalbos politika. Tegu visi skaitytojai įsidėmi: norminama tik standartinė kalba. Ir be aiškinimų turbūt aišku, kad jos normų turi laikytis tik tie, kurie ja kalba. Greičiausiai tai privalėtų daryti žurnalistas, mokytojas, aktorius, Seimo narys… Niekas kitas neprivalo kalbėti standartine kalba. Ji yra siektinas idealas, kuris vargu ar kada bus pasiektas. O visokie patikslinimai, normų pakoregavimai būtini tam, kad per daug nenutoltume nuo realiai kalbančių žmonių. Žiūrėkite, kas pasidarė su anglų ir prancūzų kalbomis, kur normos nejudinamos šimtmečiais — write, night, peugeot, soir. Rašome vienaip, o tariame visiškai kitaip. Kam kartoti svetimas klaidas! Tai pasakytina ir apie rašybą, skyrybą, fonetiką, leksiką, sintaksę bei morfologiją — retkarčiais standartinės kalbos normos pakoreguojamos, kad labai neprieštarautų kitoms kalbos atmainoms.

Kuo lietuvių kalba yra nepaprasta ir išsiskirianti iš kitų kalbų?

Niekuo. Ji nėra nei nepaprasta, nei išsiskirianti iš kitų, nei vertesnė už kitas. Vienintelė esminė skirtis nuo kitų kalbų, vienintelė vertybė ir nepakartojamumas — tai mūsų kalba. Mes ja rūpinamės, mes už ją esame atsakingi, mes joje gyvename, jis gyvena tarp mūsų. Ir viskas. Turbūt ne vienas yra girdėjęs legendų, kad lietuvių kalba — pati seniausia kalba. Taip sakydami darome prielaidą, kad kai lietuviai kalbėjo, kiti dar nekalbėjo. Ar Adomas ir Ieva tada taip pat kalbėjo lietuviškai? Juk tai akivaizdžios nesąmonės, apie kurias nė kalbėti neverta. Tiesa, greta lotynų, sanskrito, kitų mirusių indoeuropiečių kalbų, mūsų kalba turi išskirtinę mokslinę vertę kalbų istorijai pažinti — ji yra daug menkiau pakitusi (dėl istorinių aplinkybių, izoliacijos) už kitas gyvąsias kalbas ir padeda giminingoms kalboms pažinti jų kalbų istoriją. Pavyzdžiui, senovinį rusišką pasakymą, kurio dabartinėje kalboje nėra ir kurio nė nesuprastų šiuolaikinis rusas, labai nesunku suprasti palyginus su lietuvišku: азъ есмь – aš esmi.

Kaip keičiasi mūsų kalba? Kokių poslinkių matote per 25-erius mūsų nepriklausomybės metus?

Lietuvių kalba, palyginti su pastaraisiais 500 jos raidos metų, įsiveržė į visas gyvenimo sritis (įskaitant ir dalį XX amžiaus). Tai yra didžiausias pokytis. Ji pradėjo tenkinti ne tik valstiečio, bet ir valstybės valdytojo, mokytojo, kariuomenės, policijos, verslo ir t.t. poreikius. Natūralu, kad įsiveržusi į visas gyvenimo sritis, įgijusi daug stilių, ji smarkiai pradėjo skirtis nuo valstiečių kalbos. Ji pasidarė ir politikos kalba, ir filosofijos, ir mokslo kalba, viena iš Europos Sąjungos kalbų. Iš esmės šiandien Europos Parlamento narys iš Lietuvos gali atsistoti Parlamento tribūnoje ir prabilti lietuviškai — ir niekas nenustebs, ir niekam nebus nesuprantama, nes ji bus verčiama, ir net ne į vieną kalbą. Visa tai yra gėris, kuris, kaip ir visa, kas gera, turi savo kainą. O gal net ir blogųjų pusių. Šiandien mes jau matome, kad randasi sričių, iš kurių lietuvių kalba pradedama stumti. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie mokslo ar kariuomenės kalbą. Jau yra mokslo sričių, kur bendravimas vyksta tik anglų kalba, net Lietuvoje. Ir tai suprantama — mokslas nacionalinių ribų neturi, o šiandien moklo kalba de facto — anglų. Arba, Lietuvos kariuomenė yra NATO dalis. Akivaizdu, kad bendras strateginis vadovavimas vyks angliškai. Vadinasi, tam tikras kariuomenės dalis reikia pratinti prie angliško bendravimo. Ir čia greičiausiai nieko nepakeisi. Tai kaina už saugumą ir išsiveržimą iš Europos užkampio. Bet svarbiausia — mes laisvi rinktis.

Kokias matote lietuvių kalbos perspektyvas?

Lietuvių kalba ir toliau integruosis į visokias gyvenimo sritis. Natūralu, kad didės jos įvairovė ir atmainų gausa. Teks priimti ir globalizacijos keliamus iššūkius. Nereikėtų pamiršti didžiulės Lietuvos piliečių emigracijos. Neretai dejuojama, kad lietuvių čia sumažės ir liks tušti laukai. Netiesa. Žmonių bus, bet nebe lietuvių. Gal tai ir yra didžiausias ateities iššūkis — didelis imigrantų skaičius gali iš esmės pakeisti Lietuvos kalbų santykius ir įvairovę. Pamėginkite įsivaizduoti pirmą klasę, kurioje daugiau kaip pusė vaikų – turkai, pakistaniečiai ir ukrainiečiai. Aišku, poveikis lietuvių kalbai bus. Todėl pats laikas pradėti svarstyti labai paprastą klausimą: ar mes pasirengę visus juos integruoti į mūsų lietuvišką visuomenę, į lietuvišką kultūrą. Santykiai su lenkais rodo, kad nelabai. Ar tai ne pavojus?

Susiję

Gimiau tam, kad tu neišnyktum

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: „Aš myliu Lietuvą taip, kaip myliu savo šeimą.“

„Plytelių“ muzika arba kai kompozitoriumi gali tapti kiekvienas