Su G. Umbrasu susitikome jo namuose Antakalnyje. Vos peržengus slenkstį, akį patraukė tvarkinga ir jauki aplinka – knygų kolekcija lentynose, ant lubų kabantys drožiniai, ryškiaspalviai tapyti portretai. Ant stalo, nukloto medžio ir akmens dirbinių, stovėjo nedidelė vaza žibučių. Kambarys, pripildytas saulės spindulių, dvelkė pavasariška nuotaika.

Dailininkas, pasitikęs su šypsena ir žaliąja arbata, pakvietė prisėsti terasoje, iš kurios atsivėrė vaizdas į jau pražydusius kiemus. Taip paprastai prasidėjo mūsų pokalbis apie stebuklus.

Kartais stebuklas įvyksta, kai išsipildo svajonė, kartais stebuklu gali tapti pats pavasaris ar pamatytas drugelis. O Lietuvos stebuklu G. Umbrasas įvardijo nepriklausomybę. Viena gražiausių vietų Vilniuje jam – Sereikiškių parkas, supamas Vilnelės ir kalvų. Ten menininkas praleido didelę savo gyvenimo dalį, kol studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Galbūt todėl G. Umbrasą liūdina tai, kad parke iki šiol nėra sukurta jokio kūrinio, galinčio turėti išliekamąją vertę.

„Gal čia šiaip skupumas, galbūt materialus požiūris, jog kultūra tėra valdžios ir turtų antstatas. Tačiau manau, kad tokioje vietoje kaip Vilniaus širdis tikrai galima sukurti meno kūrinius ir iš vartų, ir iš fontanų”, – dėstė jis. 2009 metais G. Umbrasas su architektu R. Paleku dalyvavęs Sereikiškių parko kūrybinėse dirbtuvėse pasiūlė keletą projektų, kurie taip ir liko neįgyvendinti.

Stebuklo plytelė – ar tikrai norai išsipildo?

Tačiau kas gali Vilniuje būti stebuklingesnis už pačią „stebuklo” plytelę? Menininkas pasakojo, kad 1992–1993 m., įsibėgėjus privatizacijai, atrodė, jog už investicinius čekius bus supirktas ne tik materialus turtas, bet ir istorija. Tuo laikotarpiu norėjosi sukurti kažką, kas nepamatuojama jokiais matavimo vienetais. „Tai buvo tarsi alternatyva visam sumaterialėjimui”, – darkart pabrėžė mano pašnekovas.

Vis dėlto pasakojimus apie norų išsipildymą, atsistojus ant plytelės ir apsisukus aplink savo ašį tris kartus, sukūrė jau ne autorius, o patys žmonės. Praėjus dvejiems metams, eidamas pro savo kurtą plytelę G. Umbrasas pastebėjo du vaikinus, kurie vienas kitam pasakojo apie tai, kad plytelė išpildo norus. Kartais menininkas rasdavo prie plytelės gėlių ar pinigų, taip žmonės dėkodavo už išsipildžiusias svajones. Ir pats stebuklo plytelės autorius sugalvojo norą, kai vieną kartą atsistojo ant savo kūrinio. „Ta svajonė kol kas pildosi”, – prisiminimu pasidalino jis.

„Aš padariau plytelę, kaip ją padarytų bet kuris kitas akmens meistras. Tolimesnė autorystė atitenka kitiems – Dievui, besimeldžiantiems, svajojantiems. Man buvo laimė pasipainioti po ranka ir pabūti pameistriu”, – su šypsena kalbėjo G. Umbrasas.

Menininkas sakė, jog jam nėra svarbu, kad retas vilnietis žino apie plytelės autorystę. Pasak jo, geriau nežinoti autoriaus nei nematyti pačio kūrinio dėl autoriaus ryškumo.

Mūsų susikoncentravusias svajones G. Umbrasas palygino su Jono Basanavičiaus surinktoje tautosakoje minimu debesimi, kuris, būreliui žmonių atspėjus reikiamą vardą, nusileidžia ant žemės ir pavirsta ežeru. Taip pat yra ir su svajonėmis – tam tikru metu, esant palankioms aplinkybėms, jos materializuojasi.

Žmonės, galvojantys norus, jaučia labai skirtingą santykį su plytele. Kai kurie prisiriša prie daiktiškų dalykų, t. y. prie pačios plytelės, kiti prie norų išsipildymo vietos. Tokie santykiai G. Umbrasui primena šunų ir kačių ryšį su šeimininku. Tačiau svarbiausia, kad norai pildosi, o kokiu santykiu – vietos ar daikto – nėra pati stebuklo esmė.

Artimiausiuose menininko planuose – globalus pasimatymų žemėlapis

Didelė dalis G. Umbraso sukurtų stebuklų Vilniuje skirti meilės temai. Jam tai stebuklingas jausmas. Meilėje prisipažįstantys gėlynai, kuriuos skiria Neris, tačiau jungia tiltas – vienas iš šiam jausmui skirtų menininko kūrinių. Šiuo darbu pabrėžiama abipusio pašnekesio svarba ir jo trūkumas šiomis dienomis.

Stebuklingas sutapimas, lydėjęs gėlynų kūrybos procesą, buvo ypatingas kosmoso kūnų išsidėstymas. „Savaitę prieš sodinant gėles ir ravint krantus sužinojau, kad kaip tik tomis dienomis vyks Veneros tranzitas per Saulės diską.” Šis ženklas iš dangaus dailininkui padėjo patikėti idėjos sėkme. Sužinojus lemtingą sutapimą buvo pasirūpinta teleskopais, kurie leistų stebėti neįprastą reiškinį.

Kitas su meile susijęs kūrinys – nebaigtas meilės žemėlapio projektas, kuriam įgyvendinti G. Umbrasas vis dar ieško pagalbininkų. Pagrindinė projekto idėja buvo sudaryti dešimties populiariausių pasimatymų vietų žemėlapį ir jose sukurti po meilės plytelę. Atsiradus bendraminčių ratui, menininkas neapsiribotų vien Vilniumi.

„Sukūrus dešimt pasimatymų plytelių Vilniuje, vienuoliktąją būtų galima padovanoti Paryžiui. O vėliau plėstis kituose miestuose. Manau, tokia naujiena sukeltų šypseną.”

Idėja atsiskleidžia esant poetinei laisvei

Stebuklo autorius sužavėjo išskirtiniu požiūriu į jaunųjų menininkų kūrybą. Jis išreiškė didelį palaikymą tiems, kurie, net ir nesulaukdami paramos, eina ir daro. Dar dėstydamas Dailės akademijoje G. Umbrasas savo studentus skatindavo pasirinkti nišą viešojoje erdvėje ir slapčia padaryti skulptūrėlę ar kitą meno kūrinėlį, taip vykdyti pozityvų, jokiu būdu ne pyktybinį, terorą. Pasak jo, pozityvi kūrinio mintis yra svarbesnė už įgyvendinimo priemones.

„Kartais tam tikra poetinė laisvė, reguliuojama užsakovų ar politikų, gali ir neišsipildyti. Juk nenurodysime, kaip žmonės turi svajoti”, – pridūrė menininkas.

Štai jau minėta „stebuklo” plytelė pirmąjį kartą 1994 m. buvo idėta nelegaliai, autoriui per pietų pertrauką persirengus oranžine liemene. „Chuliganiškomis” priemonėmis įgyvendinta idėja netrukus susilaukė visuomenės palaikymo. Galutinai nelegaliai eksponuotą „stebuklą” 2002 m. įteisino tuo metu Lietuvoje lankęsis George’as W. Bushas. Savo kalboje apie Lietuvos nepriklausomybę jis paminėjo G. Umbraso kurtą plytelę.

Įkvėpimo semiasi iš religijos

Kalbai pakrypus kūrybos link, ėmėme kalbėtis apie įkvėpimo šaltinius. Viena svarbiausių temų G. Umbraso darbuose – Šv. Pranciškaus motyvai. „Vaikystėje Molėtų rajone esu važiavęs su tėvais gaudyti karosų pas tokią Pranutę. Ji gyveno dūminėje pirkioje, žiemą vasarą basa. Daugiau niekada neteko matyti žmogaus, gyvenančio tokiomis sąlygomis. Tos gryčios kampe buvo medinis raižinys, kuriame vaizduojamas skrendantis, angelų nešamas Jėzus su spinduliais į Pranciškaus delnus ir kojas. Mama tuomet aiškino, jog kai Pranciškus pamatė viziją, jis buvo stigmatizuotas.”

Be šio vaikystės prisiminimo, dailininką žavi Šv. Pranciškaus regula: meilė gamtai, Šventojo Rašto skaitymas, Pranciškaus neturto įžadai, bendravimas su paprastais žmonėmis.

Baigiantis jaukiam pokalbiui, G. Umbrasas palinkėjo vilniečiams įsimylėti. „Juk pavasaris”, – šyptelėjo jis. Dar šiek tiek aptarę artimiausius menininko planus, nuklydę į linksmus prisiminimus, nejučia išgėrėme visą arbatinuką žalios arbatos. Pasikalbėjimas, regis, truko vos akimirką, tačiau įsižiūrėję į horizontą pamatėme po truputį besileidžiančią saulę.

Susiję