Juozas Petkevičius: „Reikia mylėti savo darbą“
Lietuvoje krepšinis yra populiariausia sporto šaka. Krepšininkai yra ypač mėgstami bei žinomi visoje šalyje. Daugelis jiems pavydi dėmesio, sėkmingos karjeros ar tiesiog gero gyvenimo. Vieni seka jų pėdomis, kiti šiam sportui neturi talento. Tačiau tapti tiek žaidėjų, tiek visos tautos mėgiama asmenybe galima ir kitu keliu. Būtent tokiu keliu nužingsniavo masažistas Juozas Petkevičius, dar vadinamas tiesiog Juozuku. Jis nuoširdžiu atsidavimu bei meile savo darbui pakerėjo visą krepšinio pasaulį. Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip jam pavyko pelnyti gerą vardą papasakojo pats Juozukas.
Apie kokią profesiją svajojote vaikystėje?
Kai buvau vaikas, svajojau tapti lakūnu, bet nepavyko įstoti – rusai tais laikais nepriėmė (šypsosi). Tiksliau sakant, neišlaikiau matematikos egzamino – reikėjo kalbėti rusiškai, o aš – lietuviškai, nes nežinojau tokių rusiškų žodžių kaip statinys ar įžambinė. Kadangi visą gyvenimą sportavau, tai įstojau į Lietuvos kūno kultūros institutą.
Kokią specialybę pasirinkote?
Pasirinkau savigynos trenerio specialybę, kuri vadinama SAMBO. Buvo sunku, nes Tarybų Sąjungoje taip pat buvo nemažai gruzinų, norinčių studijuoti būtent šią specialybę. Bet įstojau ir baigiau. Po to dirbau mokytoju, treneriu, dėstytoju. Taip pat buvau baigęs masažistų kursus Maskvoje ir prieš Maskvos olimpiadą pradėjau dirbti masažistu olimpiniame centre.
Kaip sugalvojote lankyti masažistų kursus?
Man patiko. Mes, imtyninkai, dažnai vieni kitus pamasažuodavome ir pavanodavome pirtyje. Tai aš tuo ir domėjausi bei ieškojau literatūros. Tuo laiku buvo daug įvairių tipų masažų: kinų, japonų… Dar dirbau prekybos bazėje transporto ekspedicijos skyriaus viršininku, bet ten nepatiko ir tada nuėjau dirbti masažistu. Dirbau Sąjungos draugijoje „Darbo rezervai“, taip pat su irkluotojais ir lengvaatlečiais, po to pavyko įsidarbinti Klinikose. Tais laikais uždarbis buvo mažas, tai tekdavo dirbti visur. Dirbdamas Klinikose po truputį išsikovojau šiokį tokį vardą. Kaip tik tuo laiku „Žalgiris“ neturėjo masažisto, o kadangi Sabonis ir kiti žaidėjai turėjo visokių problemų, tai aš atėjau jiems padėti. Ten padirbau ir jiems tikau – 1985 metais. Nuo to laiko ir likau krepšinio pasaulyje.
Kaip Jūsų gyvenimą pakeitė masažisto darbas? Juk negalvojote, kad juo tapsite…
Taip, bet aš vistiek buvau susijęs su sportu. Kai neįstojau į aviaciją, tapau treneriu, paskui Lietuvos kūno kultūros institute buvau imtynių ir sunkiosios atletikos dėstytojas. Vėliau dirbau medicinos sporto klube, kur vesdavau fizinio lavinimo pratybas.
Kokie yra Jūsų darbo privalumai?
Privalumai yra tokie, kad jau dirbdamas tarybiniais laikais susitikdavau su kitais masažistais bei aptardavome kaip, ką sportininkams padėti, ką kokiu atveju daryti. O kai tapau krepšininkų masažistu, tai aišku, labai įdomu – visur važiuoji. Nors ne kaip turistas viską pamatai, daugiau laiko praleidi viešbutyje ir salėje, bet kartais, kai būna laisvo laiko, galima ir miestą apžiūrėti. Bet svarbiausia, turi mylėti šitą darbą, turi mylėti žmones. Kiti galvoja, kad esi kaip tarnas, nes reikia daug kam padėti, daug ką padaryti. Privalumai yra, bet visa tai turi savo kainą, nes reikia dirbti. Būna – labai skauda rankas, kai ilgai dirbi. Po Barselonos olimpiados jau galvojau mesti šitą darbą, nes tuo metu reikėjo labai daug masažų. Dabar, kai dirbu su krepšininkais, tai esu ne vienas, esame po du ar tris daktarus, masažistus. O kai aš pradėjau, buvom tik dviese – daktaras ir aš, todėl tekdavo viską daryti vienam.
O kas Jus masažuoja?
Aš nelabai mėgstu masažų. Aš geriau paplaukioju, į pirtį nueinu, išsivanoju (šypsosi).
Kokia Jūsų dienotvarkė?
Dienotvarkė priklauso nuo komandos. Dažniausiai būna rytinė ir popietinė treniruotės. Turiu visada atvažiuoti pats pirmas ir beveik paskutinis išvažiuoti, nes daug kam po treniruočių reikia masažų. Aišku, daug masažų atlieki, kai būni stovyklose, kada gyveni kartu su krepšininkais, nes sportininkai dažniausiai stengiasi po treniruotės važiuoti pailsėti namo. O taip, tai aptvarstai kojas, patepi tepaliukais, kur skauda. Reikia prisitaikyti prie sportininkų – kai jie dieną miega, galiu ir aš pamiegoti. Kai dirbdavau su vyrais, tai laisvas tebūdavo pusdienis, laisvadienių neturėdavau, todėl nieko ir nepavykdavo nuveikti. O dabar, dirbant su merginomis, būna kokia laisva diena, tai nueinu pamiegoti, paskaityti. Nieko neturiu suplanavęs.
Pasidalinkite idomiomis istorijomis ar neeiliniais įvykiais iš savo darbo patirties.
Neeilinė situacija būna, kai sportininkas gauna traumą ir turi labai greitai jį pagydyti. Yra buvę visokių atvejų, kai pavyzdžiui Arvydas (Arvydas Sabonis, – aut. past.) Barselonoje (1992 m. vyko vasaros olimpinės žaidynės, – aut. past.) pasitempė nugarą, o vakare jau reikėjo žaisti su Rusija. Arba Kurtinaičiui, kai dar žaisdavo su „CSKA“, vieną naktį labai skaudėjo pilvą, o vaistų tada jokių nebūdavo, tai kokį butelį karšto vandens pripili ir pridedi ar dar kažką padarai. Būna, kad žaidėjams paleidžia vidurius žaidimo metu, tai būni pasiruošęs – kai parodo, bėgi greitai atrakinti rūbinę (juokiasi).
Kaip manote, ar būtent meilė savo darbui padėjo Jums tapti tuo, kuo esate dabar?
Manau, kad taip, nes kaip ir minėjau, turi mylėti ne tik savo darbą, bet ir sportą, žaidėjus. Jeigu masažistas bus toks, kuris sėdės kabinete, lauks ateinačio sportininko, jį pamasažuos ir išleis, tai komandoje jis niekada neturės nei vardo, nei pasitikėjimo. Pirmiausia todėl, kad pas tokį žmogų vėliau neis krepšininkai. Aš laukiu, kol visi atsigula, tada ateinu į kambarį, pamasažuoju, krepšininkas užmiega, o aš išeinu pas kitą. Ir tada tikrai tu savo darbą padarai. Kai iš tikrųjų padedi žaidėjams, jie supranta, kad tai padeda negauti traumų, sumažina skausmus – tik tada išsikovoji vardą. Tuomet ir žaidėjai tave myli, ir tu juos.
