Jūs konsultuojate šeimas, ar pastebite, jog Lietuvoje egzistuoja problema, kuomet tėvai renkasi gyvenimą užsienyje, tačiau savo vaikus palieka Lietuvoje su giminėmis, ar artimais draugais?

Masinės problemos galbūt ir nėra, greičiau, pavieniai atvejai, tačiau aš manau, kad tie žmonės, kurie suvokia tai kaip problemą, ir tą žalą, kurią jie daro savo vaikams, rečiau renkasi tokį kelią – palikti savo vaikus kitiems. Žmonės, kuriems trūksta psichologinio pasirengimo, trūksta elementarių žinių, apskritai rečiau ateina iki psichologo kabineto, neįvardyja ir nemato tokiame elgesyje problemos, kuri egzistuoja.

Kas padėtų jiems suprasti, kad tokia problema egzistuoja?

Turbūt visuomenės švietimas ir tokių tėvų informavimas, aiškinimas, kas vyksta su vaiku, kuomet pasirenkamas toks gyvenimo kelias. Kalbant apie idealų šeimos modelį, būtų gerai, kad išvykstantiems tėvams būtų vedamos kažkokios paskaitos, ar projektai valstybės finansuojami, ar apskritai valstybės pozicija, jog toms šeimoms reikalinga pagalba. Jie būtų psichologiškai ruošiami su kokiais sunkumais gali susidurti, kaip juos įveikti, kaip stiprinti ryšį su vaiku. Jeigu suaugusiam žmogui nėra kitos galimybės, tik emigruoti, tuomet jis turi būti tam pasiruošęs kartu su savo vaiku.

Kokios priežastys lemia tėvų apsisprendimą, išvykstant į užsienį, vaikus palikti Lietuvoje?

Tai galima sieti su asmenybės brandumu. Iš tiesų atsakomybės prisiėmimas už vaikus, už jų auklėjimą yra svarbus suaugusiojo žmogaus brandumo komponentas. Tėvai, kurie palieka savo vaikus, tarsi tą atsakomybę perkelia kitiems žmonėms. Tai gali būti šeimos nariai, seneliai, dažnai giminaičiai. Dažnai jie turi labai racionalius paaiškinimus, kodėl jie tą daro: nėra galimybių vaikų pasiimti su savimi, su kuo palikti ir panašiai. Bet yra ta kita medalio pusė – su kitais žmonėmis palikti vaikai jaučiasi nesaugūs, vieniši.

Galbūt už racionalių pasiaiškinimų slepiasi apskritai lietuvių kaip tautos požiūris į šeimą, į jos vertybes? Yra tautų, kurios tokio sprendimo palikti vaikus turbūt net nesvarstytų…

Manau, kad būtų labai drąsu teigti, kad toks reiškinys būdingas lietuviams, ar jie nevertina šeimos, tikriausiai taip nėra, yra įvairių kultūrų žmonių, kurie susiduria su emigracijos problemomis, tai tikrai nėra tik lietuvių problema, tačiau tai susiję su auklėjimu. Tam tikra prasme tai yra vertybių klausimas, kiek vertinga yra šeima ir turbūt daliai tėvų trūksta elementaraus suvokimo, ką jie daro ir kokios gali būti to pasekmės jų vaikams, ypač kai kalbame apie labai mažų vaikų palikimą auklėti kitiems žmonėms. Kartais tėvams atrodo, kad dviejų metų vaikas nelabai supranta su kuo auga, jog gali labai sėkmingai pabūti su močiute.  Deja, praktika rodo kitaip ir toks sprendimas nelieka be pasekmių.

Taigi kaip toks tėvų sprendimas lemia pokyčius vaiko asmenybėje?

Vaikas tampa labai nesaugus, net jo baziniai poreikiai yra nepatenkinami, pavyzdžiui, trijų metų vaikui vis tik yra labai svarbu augti šeimoje. Mama ar kitas šeimos narys privalo būti šalia, užtikrinti saugią aplinką ir kai to neįmanoma padaryti, pasaulis jo akyse suvokiamas kaip tokia vieta, kur nėra užtikrintumo. Tai atsiliepia jo vėlesnei raidai: santykiams su suaugusiais, iškyla klausimas, ar tas vaikas ateityje kurs saugius santykius, ar tik jaus poreikį už save kovoti. Palikti vaikai auga lėčiau, vėliau pradeda kalbėti, gali būti mažiau žingeidūs, mažiau smalsūs, tai kas natūraliai būdinga visiems vaikams… Kai vaikas yra saugus, tada jis nori domėtis, o kai jis toks nėra, pradeda koncentruotis į kitus dalykus. Gali net išsivystyti vaikiška depresija, kuomet vaikas liūdi tarsi netekęs tėvo ar mamos ir išgyvena panašius jausmus kaip suaugęs žmogus. Brandesnė asmenybė gali suvokti, kad mama kažkur ten kitur, mažam vaikui nėra mamos čia ir dabar – jos nėra visai.

Paaugliai vaikai jau suvokia tėvų sprendimą ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje, tačiau turbūt taip pat susiduria su problemomis jiems išvykus. Kokios jos?

Didesnė žala daroma mažesniems vaikams, bet paauglystė yra labai jautrus laikotarpis asmeninių ribų išbandymas, savęs ieškojimas. Paaugliai nori išbandyti daugybę dalykų ir suaugusieji yra būtent tie žmonės, kurie parodo ribas. Veiksmingiausia, kai vaikas gali išbandyt kažką, bet tuo pačiu jisai jaučia, kad šalia yra tėvai, kurie sustabdys, pasakys, kaip elgtis negalima. Žinoma, tai sukelia paauglio pasipriešinimą, pyktį, tačiau vaikas visuomet turi jausti, kad yra suaugę žmonės, kurie gali pasirūpinti, ir jeigu jis pridarys nesąmonių, jis visada galės sugrįžti, o kai tėvų nėra, iškyla pavojus, kad laisvės per daug. Nebėra kontrolės, paauglys pasimetęs, tai nėra suaugęs žmogus, kuris gali prisiimti atsakomybę ir gyventi savarankišką gyvenimą. Jie gali nueiti į parduotuvę ir pasirūpinti savo fiziniais poreikiais, bet emociškai jie tampa labai nuskriausti, pažeidžiami.

Visgi dažnai kaip vieną iš teigiamų paauglio gyvenimo atskirai nuo tėvų pusių įvardyjame ugdomą savarankiškumą… Kokia Jūsų nuomonė?

Taip, vaikai iš tiesų anksčiau priversti suaugti, bet kokią kainą tai pasiekiama? Galbūt galima teigti, jog jie greičiau susiranda darbus, bet tai primena poreikį išgyventi, kuomet vaikas įmetamas į vandenį ir jam liepiama plaukti, bet plaukti jis nemoka: kažkas išsikapsto, o kažkas gali ir palūžti. Tai tikrai nereiškia, kad paauglys paliktas pats su savimi pasirūpins asmeniniais poreikiais ir taps savarankiškas.

Ar vaikai, kurie savarankiškai vystėsi ir augo be tėvų priežiūros šiems uždarbiaujant užsienyje, gali sukelti kokių nors pokyčių pačioje visuomenėje? Galbūt jie dažniau nusikalsta, sunkiau adaptuojasi prie aplinkos?

Tikriausiai galima įžvelgti kažkokį ryšį. Tiriant nusikalstamumo priežastis, galima pastebėti kažkokius reikšmingus įvykius tų žmonių gyvenimuose, todėl vienas iš svarbių įvykių gali būti ir tėvų praradimas, šiems emigravus. Iš esmės tai yra krizinis išgyvenimas ir tik nuo paties vaiko priklausys jo reakcija. Viena, jeigu tėvai turi kontaktą su vaiku ir grįžta kas savaitę, kitu atveju, kai vaiko tėvai yra išvažiavę ir grįžta po metų arba visai nebegrįžta namo, vaikas savarankiškai užauga ir nugyvena savo gyvenimą.

O kokį šeimos modelį įgyja tokie savarankiškai užaugę vaikai? Ar jie tokiais pačiais principais augina jau savo vaikus?

Galimi du kraštutinumai. Dažniausiai kurdami šeimas mes nesąmoningai atkartojame tuos pačius modelius, kuriuos esame išmokę iš savo tėvų ir kartais net suvokdami, kad tai netinkamas elgesys, elgiamės taip pat. Vienu atveju, tai gali būti problemos nesuvokimas – aš užaugau, tai kodėl tas mano vaikas negali užaugti? Manimi nesirūpino, tačiau išgyvenau, išgyvens ir jis. Gali būti ir visiškai priešingai: sugebėjimas pajausti, ko labai trūko šeimoje ir tada stengiamasi visais būdais tai suteikti jau savo sukurtoje šeimos aplinkoje. Vis dėlto sunku duoti tai, ko pats neturėjai. Čia galima prisiminti vaikus, augusius globos namuose. Kai kurie iš jų adaptuojasi, dirba, sukuria šeimas, tačiau pastebimas reiškinys, kad didelė dalis negeba sukurti saugaus ryšio, nes jo neturėjo.

Jūs paminėjote globos namus, ar galima teigti, kad globos namuose palikti vaikai ir tie, kurie tėvų paliekami išvykstant į užsienį, gali turėti ką nors bendro? Ar tapatus pats palikimo veiksnys vaiko sąmonėje?

Priklauso nuo palikimo masto. Globos namuose vaikai neturi jokio ryšio, kartais net nepažįsta savo tėvų, o tai visai kita situacija. Bet yra atvejų, kur galima kažkokių analogijų pamatyti. Vaikas tiek vienu, tiek kitu atveju gali jaustis vienišas. Sunkiausia, kai abu mažo vaiko tėvai išvyksta, jam tai tas pats, kas jų išvis neturėti. Ir tada tampa svarbu, kad būtų palaikomas ryšys tarp vaiko ir tėvų, kad vaikas matytų nuotraukas, jog jam kalbėtų apie išvykusius tėvus, reguliariai galėtų juos matyti, nes kitu atveju vaikas jų gali ir visiškai neatsiminti.

Jeigu tėvai nutaria spręsti problemą ir vaiką pasiima su savimi, ar adaptacijos periodas svetimoje šalyje nepadarys dar didesnės žalos nei sprendimas palikti jį įprastoje aplinkoje, Lietuvoje?

Aš manau, kad vaikui saugiau su savo šeima. Taip, yra adaptacinis laikotarpis, bet jeigu yra palaikymas iš tėvų, tikriausiai tai yra adekvatesnis variantas. Vieno sprendimo čia nėra, tačiau jeigu kalbame apie mažesnę žalą vaikui tikriausiai yra saugiau, kai tėvai kartu keliauja su vaikais.

Tai išspręstų problemą net ir tuo atveju, kai tėvai keliauja į nežinią, neturi aiškių planų kaip gyvens užsienyje?

Na, jeigu ir čia liktų greičiausiai būtų to nesaugumo. Juk būna situacijų, kai tėvai netenka darbo, turi kraustytis iš vienos vietos į kitą, kuo tai skirtųsi nuo nežinomybės, kuri būtų užsienio šalyje? Žinoma, neramumai šeimoje atsiliepia ir vaikams, bet jeigu su jais yra kalbama, bendraujama, aiškinama, kodėl taip elgiamasi, jiems sunkumus ištverti lengviau. Yra skirtumas, jeigu tėvai išvažiuoja pirmi mėnesiui, o tik vėliau atvyksta vaikas, tai čia tragedijos jokios nėra, tačiau mes kalbame apie ilgesnį vaikų palikimą, ar kai tėvai gyvena užsienyje, o paauglys vaikas lieka su giminėmis.

Ačiū Jums už pokalbį.