„Purvasklaidos“ samprata ir jos atvejai
Ne, ne šiandien atsirado žurnalisto-intriganto tipas. Tačiau šiandien jis su savo redaktoriaus-chuligano pritarimu įtvirtino tą įvaizdį, nes masinės informacijos galia turi ypatingai daug šliuzų įvairiems srautams ir informacijos objektams plukdyti. Tiesa, „purvasklaidos“ sąvoka buvo paleista visai kitu pretekstu, politikams konfliktuojant su žiniasklaida, bet iš tikrųjų – kuo toliau – ji turi pagrindo būti vartojama. Ir tas jos turinys atsiskleidžia ne politinėse temose.
Mūsų universitetinė mokykla, teoriškai pateikianti ir suteikianti galimybių praktiškai įsitikinti, kaip tie „šliuzai“ valdomi, pabrėžia esminius skirtumus – kas gali save vadinti laivu, o kas – tik plaustu, kur yra srautas, o kur – nuotėkos. Nors informacijos srautuose drumzlių dažnokai pasitaiko, bet kai jų sutirštėja – tai jau reikia įvardyti, kada ribos peržengtos ir vertybiniai principai yra paminami.
Nusprendžiau pateikti keletą pastabų apie šiomis savaitėmis matomus televizijose esą „tiriamosios“ žurnalistikos pranešimus.
Anksčiau atrodė, suvokiame, jog dalykai, susiję su žmogaus kilme ir sveikata yra visiškai asmeninio pobūdžio, intymūs ir nesvarstytini be jo sutikimo. Demagogiška yra bulvaro „žurnalistų“ (žurnalistų-intrigantų) išgalvota „teisė“ publikai žinoti tuos dalykus apie asmenį esą dėl to, kad tai „viešas asmuo“ (šitaip teisinant savo veiksmus).
Žinoti ypatingus dalykus reikėtų tik rinkėjams – kadangi politikas priima svarbius sprendimus. Tačiau ir tokiu atveju žinoti galima ir reikia tik tai, kas yra tikra, nes negalia ar yda tikrai gali turėti įtakos valstybės ar savivaldybės sprendimų priėmimui.
Tuo tarpu paskelbus viešai tariamą „faktą“, kieno (ar tikrai) vaikas yra vienas dainininkas ir, apsimetant kažkokio „tyrimo“ būtinybe, po to aiškintis „tiesą“, kelia pasibaisėjimą tokia „pramogų žurnalistika“. Čia nepuolu kaltinti auditorijos, kuri tuo mėgaujasi, nes tam tikra auditorija visada tūno krūmuose su savo žemaisiais instinktais. Bet mane stebina – ar mes Universitete rengiame/rengėme/rengsime žmones, kurie mato tokios „žurnalistikos“ prasmę?
Ar mes, pasigesdami kai kurių studentų kokybiško lavinimoSI ir siūlydami įsigilinti bent jau į akademinę etiką, turėtume dabar atidėti aukštų žurnalistikos standartų sąvokas ir tiesiog manyti, jog mūsų studentai yra labai… kūrybingos asmenybės?!
Neabejotina, kad gandonešiai nėra žurnalistikos pašaukimas ir misija. Mat pjudyti žmogų tiriant kilmę tokiais būdais, kaip tai pateikiama, Europos skersgatvio žurnalistui (ir redaktoriui) turi būti gėda. Žmogus, jo teisės (įskaitant šeimos istoriją) yra vertybė, o ne prekė.
Andrius Vaišnys,
KF Žurnalistikos instituto docentas
