Teatre turi būti šiek tiek „trenktas“

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro pastatymų dalies vedėjas Vidmantas Karpis. Stanislovo Bagdonavičiaus nuotr.

„Nuolatinis neatitikimas tarp to, kur esi iš tikrųjų
ir kuo norėtum būti, gimdo teatrą…“

Juozas Miltinis

Beveik keturis dešimtmečius Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre skaičiuojantis Vidmantas Karpis teatrą vadina tikraisiais savo namais. Jaunystėje krimtęs aktoriaus duonos, šiandien vyriškis teatre pasirinko nematomą – techninį spektaklių pastatymo darbą.

Stebuklus juk šiame iliuzijos pasaulyje kuria nematomi teatro žmonės, kurių žiūrovai spektakliuose paprastai net nepastebi, o kiekvienas teatre dirbantis – nepaprastai svarbus…

Dekoracijų dirbtuvės – kasdienė V. Karpio darbo vieta. Autoriaus nuotr.

Teatras – gyvenimo būdas, liga, diagnozė…

V.Karpis pirmąsyk teatre atsidūrė septinto dešimtmečio pradžioje, tuomet dar būdamas jaunuoliu pradėjo lankyti režisieriaus J.Miltinio teatro studiją. „Vaidinau spektakliuose, tačiau jau tuomet supratau, kad aktoriaus iš manęs nebus, – pasakojo vyriškis, rankose laikydamas nuo laiko pageltusias bei apiplyšusias spektaklio programėles, kuriose įrašyta ir jo kaip aktoriaus pavardė. – Vėliau teatro studijos darbus teko nutraukti, nes buvau paimtas tarnauti į armiją“.

Ir tik beveik po dešimties metų teko darsyk praverti teatro duris. Teatre V.Karpis pasiliko dirbti lig šiandien, tačiau jau ne aktoriumi, o organizacinį ir nematomą teatro darbą – šiandien jis J.Miltinio dramos teatro pastatymo dalies vedėjas.

„Jeigu jau atėjai į tą galerą, tai ten ir pasiliksi visam gyvenimui“, – juokauja pašnekovas.

Milžiniški teatro dekoracijų sandėliai. Autoriaus nuotr.

Teatre keturis dešimtmečius dirbantis vyras skaičiuoja prisidėjęs prie beveik pusantro šimto spektaklių pastatymo, o šiame teatre atrado ne tik savo gyvenimo būdą. Čia pat darbuojasi ir žmona, teatro dailininkė – butaforininkė Ona Karpienė.

Paklausus V.Karpio, ką šiandieną jam reiškia darbas teatre, vyras nedvejodamas atsako: „Teatras man yra gyvenimo būdas, liga arba tiesiog diagnozė“.

Teatro dailininkė – butaforininkė Ona Karpienė. Autoriaus nuotr.

Scenoje įmanoma tai, kas sunkiai įsivaizduojama realiame gyvenime

V.Karpio kabinete matyti daug paveikslų ir būsimų spektaklių eskizų, vyriškiui teks sumanyti, kaip techniškai teatro scenoje įgyvendinti režisieriaus ir scenografo vizijas.
„Kai J.Miltinis statė garsųjį spektaklį „Edipas Karalius“, buvo sugalvota, kad scenoje atsiveria milžiniškas žemės rutulys, kurio viduje vyksta Edipo tragedija, – prisimena V.Karpis, – deja, to meto sąlygomis, tokį režisieriaus užmojį teatre įgyvendinti nepavyko“.

Šiandien teatre dirbti paprasčiau, galima panaudoti naujas technologijas, kurios palengvina darbą. Net ir režisieriaus J.Miltinio scenografinis sumanymas, pasak pašnekovo, turint plastiko ir kitų medžiagų, dabar nesudėtingai būtų įgyvendintas. „Juk ir dekoracijoms klijuoti nebereikia virti klijų, o rankinius darbo įrankius pakeičia automatika“, – sako V.Karpis.

„Anksčiau reikėdavo gal kiek kūrybingiau žvelgti į savo darbą, tačiau ir tuomet būdavo padaroma tai, kas moderniame teatre jau ne rankinio pjūklo pagalba gaminama“, – pasakojo vyras. Pašnekovas tvirtina, kad teatre yra įmanoma viskas, net ir sudėtingiausi scenos techniniai sprendimai.

Teatro užkaboriuose V.Karpiui vis dar „kalba“ ir buvusių spektaklių dekoracijos. Autoriaus nuotr.

Teatro žmonės kitokie

Didžiuliai lėktuvų angarus primenantys dekoracijų sandėliai, kostiumų siuvykla, dirbtuvės – teatro erdvės, kurios eiliniam žiūrovui retai yra prieinamos. „Čia – mano ūkis“, – nusikvatoja V.Karpis, aprodydamas atokiausius teatro užkaborius. Nuo ankstyvo ryto čia pluša staliai, siuvėjai, dailininkai, dekoratoriai ir butaforininkai bei daugelis kitų nematomų teatro darbuotojų.

„Be šių žmonių pagalbos, – sako vyriškis, – teatro scenoje neatsirastų joks spektaklis“.
Spektaklių pastatymo dalies vadovas teatre atsakingas už „teatro cecho“ – vadinamųjų nematomų teatro žmonių darbą. V.Karpis šių žmonių darbą linkęs išskirti iš kitų profesijų.

Kalbant apie siuvėją ar stalių teatre, pasak pašnekovo, būtina priminti, kad tai teatro siuvėjas ar teatro stalius. „Kiekvienas siuvėjas sugebės pasiūti kostiumą normaliam žmogui, o tik teatro siuvėjas supranta, kad švarkas čia gali turėti ne tik dvi rankoves“, – sako V.Karpis.

„Tas žmogus teatre turi būti kitoks, sakykime, „trenktas“, – nusijuokia pašnekovas, – o apie darbą teatre kolegos neretai net pajuokauja, kad kvailių namai nuo teatro skiriasi tuo, kad ten bent direktorius yra protingas“.

Teatro kostiumų siuvykla. Autoriaus nuotr.

Teatre svarbūs visi

V.Karpis pagarbiai prisimena režisierių J.Miltinį, kuris tapo pirmuoju mokytoju.
„Jis vienodai vertino visus teatro žmones, griežtai reikalavo aktorius gerbti teatro valytojos ar siuvėjo atliekamą darbą, nuolatos primindavo, kad visi teatre dirbantys žmonės – aktoriai, apšvietimo darbuotojai, kompozitoriai, dekoracijų statytojai ar grimeriai – dirba dėl vieno tikslo – spektaklio“, – pasakojo V.Karpis.

Vargu, ar įmanoma išskirti reikšmingiausią darbą teatre. „Atsitinka kartais taip, kad aktorius prie spektaklio pastatymo prisideda mažiau nei, tarkim, dailininkas dekoracijoms nutapęs milžinišką peizažą“, – kalbėjo pašnekovas.
„Teatras – sintezės menas“, – V.Karpis prisimena ilgas J.Miltinio paskaitas apie teatrą.

Režisierius labai rimtai žiūrėjo į visus teatre atliekamus darbus, toks požiūris, matyt, formavo ir visų teatro darbuotojų suvokimą. „Estetika ir etika yra šio teatro šaknys: pagarba žmonėms, kūrėjams ir labai sąžiningas darbas“, – sako V.Karpis.

Patalpinta: Rašiniai