Vienintelis reikalavimas savanoriui – noras savanoriauti

Lietuva yra viena mažiausiai į savanorišką veiklą įsitraukusių Europos Sąjungos šalių – „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad nuolat savanoriauja tik 11 proc. Lietuvos piliečių, kai Vakarų Europos šalyse tuo užsiima per 50 proc. gyventojų. Tačiau socialinę veiklą vykdančios viešosios įstaigos „Sotas“ socialinė darbuotoja Kristina Banevičiūtė ir psichologė Rūta Juozaitytė pastebi, kad pastaruoju metu susidomėjimas savanoryste auga – atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori būti naudingi, atiduoti duoklę visuomenei ir taip kartu išbandyti save.

Rūta Juozaitytė, atsakinga už savanorių koordinavimą „Soto“ dienos centre, mano, jog savanoriškas darbas yra susijęs su žmogaus brandumu: „Kad ir kokio amžiaus bebūtum, savanoriauti eini tada, kai pats esi gilus ir jauti, kad gali padėti visuomenei“. Todėl pagrindinis atrankos kriterijus – tiesiog noras savanoriauti. Tačiau nepaisant mažų reikalavimų, Lietuvoje savanoryste daugiausia užsiima jauni, 20–30 metų, žmonės, dažniausiai studentai arba tie, kurie jau yra įgiję aukštąjį išsilavinimą.

Ateina duoti – o gauna

R. Juozaitytė pasakoja, kad iš savanorių yra girdėjusi, jog dažnai nepasitvirtina išankstinė savanoriško darbo vizija: „Turiu omenyje ne tai, kad žmogus įsivaizdavo, jog savanoriauti bus lengviau ar sunkiau. Tiesiog visiškai kitokie įspūdžiai – savanoris ateina, tikėdamasis padėti kitam, kažką duoti, o po savanorystės sako, kad pats daug gavo“.

Mykolo Romerio socialinio darbo I kurso studentė Greta Lukošiūtė savanoriauja „Soto“ dienos centre, kuriame lankosi vaikai iš rizikos grupės šeimų. Mergina pasakoja, kad padėdama vaikams atlikti mokyklines užduotis, žaisdama su jais ar kalbėdamasi, pastebi, kad ima ne tik lengviau atrasti ryšį su vaikais, bet ir apskritai pradėti pokalbį, dalyvauti socialinėje veikloje: „Manau, kad bendrauti su vaikais yra vienas iš sudėtingiausių dalykų, todėl jei išmoksti atrasti ryšį su jais, gali lengviau užmegzti santykius ir su suaugusiais“.
Vilniaus universiteto klasikinės filologijos I kurso studentė Ona Šivickytė 4 metus savanoriavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos Socialiniame centre, kur iš pradžių padėjo dienos centro vaikams atlikti namų darbų užduotis, o po to bendravo su neįgaliaisiais. Mergina mano, kad atlikdama savanorišką darbą įgijo atsakomybės už kitą ir prieš kitą jausmą, tapo nuoširdesnė: „Tai vienas iš svarbiausių dalykų, nes neįgalieji yra tokie nuoširdūs, kad pasidaro gėda apie save pagalvojus“.

Savanoriavimas nulemia profesinį pasirinkimą

Socialinė darbuotoja Kristina Banevičiūtė prisimena, kad pradėjusi studijuoti socialinį darbą, nežinojo, kokia veikla teks užsiimti: „Tiesiog įstojau ir pirmus metus mokiausi, galvodama, kad perstosiu į kitą specialybę“. Tačiau po kurso draugo kvietimo ateiti savanoriauti į „Soto“ dienos centrą, pamatė, kad socialinio darbuotojo profesija yra naudinga ir reikalinga. Kristina Banevičiūtė nusprendė, kad jai patinka socialinis darbas ir ji nori tobulėti šioje srityje. Viešojoje įstaigoje „Sotas“ mergina jau yra šeštus metus. „Savanorystė suteikia galimybę pažinti sritį iš vidaus. Tada lengviau suprasti, ką ir kaip reikės daryti. Universitetas neparuošia socialinių darbuotojų darbui“, – teigia K. Banevičiūtė.

R. Juozaitytė mano, kad jei žmogus yra savanoriavęs toje srityje, kurioje ruošiasi dirbti, jis turi įvairesnę patirtį ir išmanymą. Todėl tokio žmogaus darbdavys gali norėti labiau. Tačiau net jei sritys nėra susijusios, patirtis yra naudinga: „Žmogus, atėjęs svanoriauti, patenka į nepažįstamą aplinką, yra priverstas prisitaikyti, lavinti bendravimo sugebėjimus, o tai galima panaudoti bet kurioje veikloje“.

Savanorystė užsienyje – neformalus ugdymas

Jaunimo mainų agentūra – viena iš organizacijų, inicijuojančių ir skatinančių įvairias tarptautines ir tarpkultūrines jaunimo veiklas. Viena iš jų – trumpalaikė ir ilgalaikė savanorystė Europos Sąjungos šalyse. Projektų koordinatorė Laima Macevičiūtė pasakoja, kad Europos Savanorių tarnybos programa yra atvira visiems 18–30 metų jaunuoliams, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar turimų įgūdžių. „Atranka vykdoma pagal motyvaciją“, – teigia L. Macevičiūtė. „Kadangi savanorystė yra neformalus ugdymas – mokymasis to, kas galbūt bus pritaikoma ateities darbe, gyvenimo planuose, todėl motyvacija savanorystei turi būti pagrįsta“. Projektų koordinatorė pabrėžia, kad Europos Savanorių tarnyba nėra turizmo agentūra, todėl jaunuolio pagrindinis savanorystės tikslas turi būti ne noras pakeliauti ir išmokti kalbą, o naujos patirties, noro padėti, kitos kultūros pažinimo siekis.

Laima Macevičiūtė pasakoja, kad žmonės, kurie išvažiavo savanoriauti turėdami didelę motyvaciją, grįžta įgiję daug patirties: nuo tokių profesinių dalykų kaip, pavyzdžiui, socialinio darbo patirtis, iki asmeninių patyrimų – tapimo tolerantiškesniam, pasikeitusios vertybių skalės. „Atlikęs savanorystę užsienyje, jaunuolis tikrai „paauga“, – teigia L. Macevičiūtė. Moteriai įsiminė vieno savanorio, septynis mėnesius praleidusio tolimoje Kaukazo šalyje žodžiai: „Tie septyni mėnesiai atitiko dešimt mano gyvenimo metų namuose. Tai buvo labai koncentruota patirtis, daug išmokau ir geriau pažinau save“.

„Žinoma, pasitaiko ir neigiamų patirčių – kartais savanoriai nutraukia projektus, nes savanorystė nepateisina jų vilčių arba nesutampa priimančios organizacijos ir savanorio tikslai, tačiau dažniausiai savanoriška patirtis vis tiek įvardijama kaip turėjusi naudos“, – pasakoja L. Macevičienė.

Ekonominiai pokyčiai – paskata savanorystei

26 metų Jurgita Brazauskaitė, pagal Europos Savanorių tarnybos programą dešimt mėnesių praleidusi Prancūzijoje, pasakoja, kad apie savanorystę galvojo ilgą laiką, nes buvo girdėjusi teigiamų atsiliepimų iš draugų bei norėjo išmokti prancūzų kalbą. Tačiau pagrindinė priežastis, paskatinusi savanoriauti, buvo ekonominė: „Aš išėjau iš darbo ir tiesiog neradau naujo. Kadangi tuo metu buvo krizė, vyko pasikeitimai ekonomikoje ir darbo rinkoje, savanorystė buvo labai gera išeitis. Manau, kad ši išvykimo savanoriauti priežastis gali išlikti pagrindinė kitiems savanoriams artimiausius kelis metų – neturėdami galimybių dirbti, nerasdami kito darbo, žmonės tiesiog rinksis savanorišką veiklą“.

Mergina Prancūzijoje savanoriavo organizacijoje vykdančioje kultūrinius jaunimo mainus tarp Europos šalių. „Mane imponavo tai, kad organizacija nebuvo socialinė, nereikėjo turėti kažkokių specifinių įgūdžių. Aš bijočiau dirbti su neįgaliaisiais ar vaikais“, – pasakoja J. Brazauskaitė. „Organizacijoje mano darbas buvo daugiau administracinis, organizacinis. Teko versti dokumentus lietuvių – anglų – prancūzų kalbomis, pristatinėti Lietuvą vietos jaunimui, vaikams, dalyvauti konferencijose, atstovaujant organizacijai“.

Savanorystės samprata užsienyje

Nors Europos Savanorių tarnybos programa apima visą Europą ir neturėtų skirtis, L. Macevičiūtė pastebi, kad Lietuvoje ir užsienyje skiriasi pati savanorystės samprata. „Lietuvoje vis dar neaišku, kas yra savanoris, vyksta seminarai, aiškinantys šio žodžio reikšmę. Nors mūsų šalyje savanoryste domimasi vis labiau, tačiau tai dar nėra populiarus dalykas nei tarp jaunų, nei tarp vyresnio amžiaus žmonių“. Tuo tarpu užsienyje savanorystė tapo laisvalaikio dalimi, žmonės reguliariai skiria laiko savanoriškai veiklai tam tikroje organizacijoje ar žmonių grupėje. „Kitose šalyse jau yra susiformavusi savanorystės tradicija. Pas mus ji tik kuriama ir veikia tik aktyvaus jaunimo terpėje“, – teigia L. Macevičienė.

Susiję