Studijos ir kursai vienu metu

Sandra Keraitė, 20 metų. Studijuoja grafinį dizainą Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Menas visada buvo ir vis dar yra jos gyvenimas, dėl to pabaigusi mokyklą nusprendė pasukti tokiu keliu. Tačiau turėjo ji dar vieną svajonę: būti kirpėja. Norėdama įgyvendinti šį norą, Sandra pradėjo lankyti kirpėjų kursus. Taigi dienomis ji studijuoja kolegijoje, o vakarus praleidžia kirpėjų mokykloje.

„Negaliu sakyti, kad nesu patenkinta savo studijomis kolegijoje, tačiau labai džiaugiuosi, kad pasirinkau dar ir kirpėjų kursus. Tiesa, kartais jaučiu, jog šie kursai trukdo mokslams. Štai, pavyzdžiui, rytoj visą dieną praleisiu kirpėjų seminare, o tai reiškia, kad į paskaitas jau nebenueisiu. Be to, dažniausiai mieliau ieškau šukuosenų internete ar domiuosi plaukų stilistų organizuojamais renginiais, nei ruošiuosi paskaitoms. Taigi mokslai šiek tiek nukenčia.

Keista, tačiau tėvai dėl tokios situacijos man nieko nesako. Gal dėl to, kad apie kursus jiems pasakiau tik tada, kai jau buvau sutvarkiusi visus stojimo į juos dokumentus. Ką jie gali pasakyti? Pinigai juk mano. Kartais net džiaugiasi, nes grįžtu namo, apkerpu visą šeimą.

Kirpėjų kursai baigiasi jau gegužės mėnesį taigi pradėjau galvoti, kad reiktų susirasti darbą. Kol kas mane labiau traukia kirpėjos specialybė. Nors net ir tokiam darbui reikia labai gerai pasiruošti psichologiškai. Juk yra visokių žmonių, reikia mokėti bendrauti su jais, nesivelti į konfliktus. Be to, reikia nuolatos domėtis naujovėmis plaukų dizaino srityje. Dažnai iš klientų tenka išgirsti: „Noriu ko nors naujo, darykit ką norit, noriu gražiai atrodyti“. Kad galėtum pateisinti kirpėjo kėdėje sėdinčio žmogaus lūkesčius, turi įgyti daug praktikos.

Tikrai nemanau, kad baigusi šiuos kursus nerasiu, kur įsidarbinti. Žinoma, negalvoju, kad vos išlaikius egzaminą visi puls graibstyti mokinius, tačiau juk žmogus pats turi įdėti pastangų, kad gautų tai, ko nori. Jei sėdės ir lauks, kol jam kažką pasiūlys, tai gali ir nesulaukti“.

Baigti kursus pasiūlė darbo birža

Santa Mačėnaitė, 20 metų. Mokėsi Visagino Technologijų ir verslo mokymo centre. Sužinojusi, jog įstojo į Mykolo Riomerio universitetą studijuoti finansų ekonomiką ištęstinėmis studijomis, nusprendė užsiregistruoti darbo biržoje. Ten jai pasiūlė Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre baigti manikiūro – pedikiūro kursus.

„Apmokymai truko keturis mėnesius. Iš tikrųjų, nesigailiu baigusi šiuos kursus, nes man be galo patiko ir patinka tokie dalykai. Juos baigiau dėl to, kad iš darbo biržos gavau tokį pasiūlymą, be to, norėjau turėti nors kažkokį diplomą, be įgyto Visagino Technologijų ir verslo mokymo centre.

Šių kursų pliusai – tai gaunami sertifikatai, kurie parodo, jog tu tikrai esi baigęs šią specialybę ir gali dirbti. Žinoma, ir pačiam yra gerai tokius kursus baigti, nes kažko išmoksti. Be to, kosmetika – tai panelių rojus ir būti gražiai yra būtina, o tokiuose kursuose galima išmokti daug įdomių gudrybių bei sužinoti šiokių tokių paslapčių. Išmoksti tai, ko dar nemokėjai.

Šiuo metu dirbu, bet ne pagal baigtą specialybę. Pagal baigtus kursus neteko dirbti grožio salone, tačiau tokį patį darbą atlieku namuose ir turiu nemažai klienčių (šiuo metu Sandra gyvena Visagine – aut. past.). Aišku, ar turėsi darbo, priklauso nuo kokybės, kaip jį atlieki. Kuo geriau – tuo daugiau norinčių”.

Vietoj aukštojo mokslo – kursai

Viktorija Barkauskaitė, 19 metų. Po dvylikos metų, praleistų mokyklos suole, nuėjo ne į universitetą ar kolegiją, kaip tai darė jos bendraamžiai, tačiau į grimo akademiją Vilniuje. Šiuo metu su nekantrumu ir baime laukia gegužės pabaigos – baigiamojo egzamino SLA akademijoje.

„Baigusi mokyklą, savo tolesnius mokslus rinkausi ne pagal universitetus. Ieškojau savo norimo dalyko, o šie kursai yra geriausias variantas, ką galiu gauti Lietuvoje. Kažkada toks mokslas buvo teikiamas kaip aukštasis išsilavinimas. Per trejus metus studentai galėdavo įgyti grimo dailininko specialybę.

Kursų didžiausia nauda – praktika. Ją teko atlikti Nacionaliniame operos ir baleto teatre, „Chorų karuose“, „Dvi minutės šlovės“ ir kituose panašiuose projektuose. Taip pat bendradarbiaujame su būsimais režisieriais, kuriančiais filmus savo studijoms.

Labai džiaugiuosi lygiaverčiu bendravimu tarp dėstytojo ir studento. Dėstytojai nori atiduoti visas savo žinias, atskleisti specialybės paslaptis. Nesijaučiu sukaustyta aplinkos ir tvarkos, o praktikos metu susirandu pažinčių, kurios pravers vėliau.

Kaip pagrindinį kursų minusą galėčiau įvardyti kursų trumpumą. Manau, jog jei būtų ir tie treji metai, kurie kažkada buvo kolegijoje, tikrai liktų ką mokytis. Taip pat, kadangi tai – privati įstaiga, negaunu studento pažymėjimo ir visų jiems galiojančių nuolaidų, o mokslas irgi ne iš pigiausių.

 Kodėl panašūs kursai yra populiarūs, galiu paaiškinti taip: viena teta yra pacitavusi savo senelio žodžius: „Jei nori gerai gyventi, nepriklausyk jokiai partijai, o turėk amatą.“ Taigi ar esate matę alkaną stalių ar statybininką? O kiek sutikote žmonių, turinčių aukštojo mokslo diplomą, sėdinčių darbo biržoje?

Šiuos kursus rinkausi ne dėl to, jog tai labai pelninga specialybė. O ir rinka Lietuvoje maža tokiems specialistams, taigi konkurencija yra labai didelė. Neribotos darbo valandos, darbas naktimis ar savaitgaliais – tai turbūt irgi ne visus žavi. Tačiau man visa tai patinka. Kol kas“.

Nuotraukos iš asmeninių archyvų.

Susiję