Kodėl batsiuvystė – nykstantis amatas?
Antakalnyje įsikūrusioje batų taisykloje – šilta namų atmosfera. Čia jau dvidešimt metų rankų darbą plušančių vyro ir žmonos – Natalijos ir Jeronimo duetas puikiai susigrojęs. Nesunkiai pastebėtum, kad Natalija – šeimos galva. Keturiasdešimt penkerių metų ribą perkopusi šviesiaplaukė batsiuvė labai iškalbinga. Atsisėdusi priekyje ji priiminėja savo klientus skardžiai juokdamasi, o į juos kreipiasi mažybiniais žodeliais – „vaikelyti“, „mažyli“. Tolėliau nuo durų – Jeronimo darbo vieta. Jis toks pat šnekus, tačiau visada į priekį praleidžia žmoną. Nors į dienos pabaigą darbo stalai jau purvini, patalpoje jauku: groja radijas, ant lentynos pastatyta judviejų labradorų veislės šunelio Bruno nuotrauka. Nuo sienos žvelgia rūsti briedžio iškamša, kurią batsiuviai vadina savo „šefu“.
Medinių kulniukų era
Jeronimas ir Natalija dirbti pradėjo prieš trisdešimt metų, kai abiems tebuvo vos penkiolika. „Kai baigėme profesinę mokyklą, pradėjome dirbti „Bate“, kuris gamino batus pagal užsakymus. Ne mes apsisprendėme rinktis šią profesiją, o už mus mokykla nusprendė“ , – sovietmečio tvarką prisimena Jeronimas.
„Anksčiau batus gamindavome, net specialiai ortopedija sergantiems – vieną didesnį, kitą mažesnį. Tada visai nebūdavo importinės avalynės – kulniukai mediniai buvo. Dirbdavome prie dabartinio „Vingio“ kino teatro, eilės išsirikiuodavo nuo trijų nakties“, – tęsia Jeronimas. „Miegoti taip pat nesinorėdavo, rankas skaudėdavo. Darbas ne iš lengvųjų, visą dieną tenka prasėdėti ir prasikrapštyti“ , – prideda mikliarankė moteris, tuo pat metu tepdama klijais ant stalo išguldytus batų padus.
Prasidėjus „perestroikai”, „Batas“ bankrutavo. Netekus darbo, batsiuvių porai iškilo nemažų egzistencinių sunkumų kaip toliau išgyventi, kuom verstis. Susiklosčius palankiai padėčiai, batsiuviams pavyko nupirkti keletą „Bato“ išparduodamų mašinų: „Pasiėmę patentą su vyru nusipirkome kelias mašinas. Pas draugus pasiskolinę dar pinigų, išsinuomojome patalpas, – sunkią savo verslo pradžią prisimena šeima. – Iš pradžių teko dirbti su skolomis, nes ne iš karto žmonės pradėjo nešti batus taisyti“.
Prasimušti padėjo ir tai, kad sovietmečiu lengvai galėdavo prisikaupti medžiagos, kurios planinės ekonomikos laikas į valstybines gamyklas būdavo atvežamas perteklius: „Jeigu dabar reikėtų pradėti dirbti, atsidaryti patalpas, susipirkti priemones, mašinas, būtų be galo sunku“ , – svarstė Jeronimas.
Ar dar reikės batsiuvių?
Pasak batsiuvių, per krizę žmonės batus dar rečiau taiso. Tą nesunkiai pastebėtų kiekvienas klientas, pažvelgęs į taisomų batų lentyną, kurioje daugiau tuščių tarpų nei prikrauta avalynės: “Dieve, Dieve, žmonės dabar tokius batus nešioja, liūdna pažiūrėti…“ , – atsidūsta Natalija.
Grėsmė išnykti sovietmečiu populiariam amatui atsiranda ir dėl senstančio batsiuvių amžiaus, nes vis mažiau jaunų žmonių renkasi šią profesiją.
„Labai daug pažįstamų Vilniuje turime, nes anksčiau visi „Bate“ dirbome. Aišku, senstame, daug kas numirė, bet jaunų batsiuvių beveik nėra, greitai visai amatas išnyks. Pasikeitė ir pati batų gaminimo technologijai, greitai jų visai nebereikės taisyti, galės išmesti po pirmojo užsidėjimo“ , – liūdnas perspektyvas įžvelgia moteris.
Užsidirbti daugiau neleidžia ir valdžia, išnaudojanti smulkųjį verslą: „Užsienyje, iš pradedančio verslininko dvejus metus neima mokesčių, o Lietuvoje lupa vienodai, tiek iš stambių verslininkų, tiek iš tokių kaip mes“ , – apie Lietuvos įstatymus neigiamai atsiliepė Jeronimas.
Pasak vienos klientės, Jeronimas ir Natalija vakaruose būtų turtingi žmonės: „Buvo iš Anglijos užėjusi viena klientė, jei pas mus kainuoja dvidešimt litų pataisymas, tai jai Londone pataiso už dvidešimt svarų. Ten labai vertinamas rankų darbas, o pas mus rankų, ne rankų – niekas nežiūri. Tačiau jau seni esame, apie užsienį nesvajojame“ , – emigracijos pliusus ir minusus vardijo vyras ir žmona.
Žmonės nesupranta, kad batus reikia taisyti laiku
„Tvarkingas žmogus visada prižiūri savo batus ir taisyti atneša laiku. Netvarkingas atneša jau visai sudėvėtus, tada, kai reikia kulną žeminti arba pridėti. Kiti neskiria, kur odiniai batai. Nori odinių, o nusiperka zomšinius“ , – batų dėvėjimo klaidas vardijo Jeronimas.
Būna ir tokių atvejų, kad atneštų batų taisyti neapsimoka.
„Ten jau nebėra ką taisyti, lupasi viskas. Žmogus nesupranta, kada batams reikia profesionalų pagalbos, sako, labai patogūs dar, bet jau devyniasdešimt procentų tokių batų yra sunešioti“ , – klientų naivumu neatsistebi batsiuviai.
Patys batsiuviai tikina batų dažnai nekeičiantys – per trejus metus sunešioja vos vieną porą batų. „Dabar tenka daugiau su mašina važinėti, nei vaikščioti“ , – nusijuokia Jeronimas.
Renkantis batus jiems svarbiausia esanti ne pritrenkianti batų išvaizda, o kokybė. Natalija dažniausiai renkasi „Gabor“ prekinį ženklą, o jos vyras labiausiai vertina vokišką „Salamander“ apavą, nors ir sako, jog anksčiau šio prekinio ženklo batai būdavę gerokai kokybiškesni.
Dėmesio išlepinti
Pora prisipažįsta, kad per dvidešimt metų, kai dirba Antakalnyje, pas juos dar nėra buvę užsukę žurnalistai, tačiau nesijaučia vieniši bei nestokoja humoro jausmo: „Esame labai populiarūs, apie mus ir taip visas internetas jau rašo. Mes ir aktoriais buvome. Specialiai filmavomės „Vilniaus gete“. Jiems reikėjo profesionalių batsiuvių, ir klientai iš televizijos mus rekomendavo. Uždarėme taisyklą keturioms dienas važinėdavome į mišką filmuotis trijų sekundžių scenai. Sutikome, nes apsimokėjo – per keturias dienas 1200 litų uždirbome“ , – vieną savo įsimintiniausių gyvenimo epizodų papasakojo antakalniečiai.
Natalija sako ilgą laiką nežinojusi, kad pas ją batus taiso ir buvęs Vilniaus meras Juozas Imbrasas: „Aš galvojau, kad Imbrasas yra žemesnis ūgiu. Kažkoks matytas žmogus atėjo ir aš jam sakau: ponas, pasakykite savo vardą, aš užrašysiu prie numeriuko, kad kitą kartą atėjęs galėtumėte atsiimti. O jis man sako: „ponia, aš į Briuselį išvažiuosiu“. Tik vėliau duktė privertė mane raudonuoti, kad tai buvo miesto meras, – gyvu anekdotu tapusį įvykį prisiminė Natalija.
Pas Antakalnio batsiuvius batus neša taisyti tiek ambasadų darbuotoji, tiek profesionalai futbolininkai: „Mes jau greit ir žydiškai bei „amerikoniškai“ šnekėsim, su tiek įvairių žmonių tenką bendrauti. Futbolininkai pas mus, tiek „Žalgirio“, tiek „Vėtros“ bucus taisosi. Vienas futbolininkas žaidžiantis Lenkijoje sako, kad niekas geriau netaiso bucų nei mes“, – savo lojaliais klientais džiaugėsi batsiuviai.
Kodėl tai geriausia profesija pasaulyje?
„Aš nežiūriu į žmogaus drabužius, visuomet atkreipiu dėmesį į batus. Norisi, kad batai būtų gražūs – nuvalyti, padažyti. Daugiau nieko nemokam daryti, todėl tenka džiaugtis savo profesija“ , – pečiais gūžčiojo batsiuviai.
Savo profesiją pamilusi batsiuvė tikina iš žmogaus batų galinti pasakyti labai daug detalių apie patį jo šeimininką: „Pagal tai, kaip sudėvėti batų kulnai, galiu pasakyti net tokius intymius dalykus ar vyras ištikimas savo žmonai, ar ne.
„Jeigu savo darbą myli ir gerai atlieki, klientas visada grįš, reklama visai nereikalinga. Jeigu išties gerai dirbi, tau žmogus linkėjimų su šventėmis gali atsiųsti ir iš kito Lietuvos kampo. Taip jau yra buvę” , – savo darbo principus dėstė Vilniuje įsikūrę batsiuviai.
