Kinetinis teatras – kai nereikia žodžių

Jų tikslas – sujaukti publikos sąmonę absurdiškais sceniniais eksperimentais, pažadinti žiūrovą iš kasdienybės miego, jį šokiruoti ir supurtyti. Tai padaryti beveik nenaudojant žodžių, dažnai tiesiog pasitelkiant improvizaciją ar rizikos veiksnį. Jie – tai Vilniaus universiteto Kinetinės trupės aktoriai.

Ši trupė gyvuoja nuo 1999 metų, kai Vilniaus universiteto teatras skilo į dvi dalis, iš kurių ir atsirado dvi grupės – „Minimum“ ir Kinetinė. Pastaroji neturi nustatytų rėmų, vaidinantys studentai juos susikuria patys sau. Svarbiausia misija – džiuginti žiūrovus, kurti spektaklius aktualiomis temomis, vaidinti judesiu ir kūno kalba.

Teatras išlaisvina

„Esame šizofrenikų šutvė, kuri liepiama daro įvairius dalykus, o paskui tai rodome žiūrovams, – su plačia šypsena veide trupę apibūdino vienas jos narių Mantas. – Tačiau vis tiek tą darome, nes tai yra smagu“.

Šiems Manto žodžiams pritarė ir būrys kitų aktorių, kurie bene vieningai teigė, kad vaidinti teatre yra tiesiog „faina“. „Teatras išlaisvina, – teigė Kristina. – Jis nuima didelę įtampą, pavyzdžiui, po sunkios darbų ar mokslų dienos. Juk yra smagu užsidėti kaukę, prisiimti kažkokio kito žmogaus vaidmenį“.

Trupės nariai sutiko atskleisti, koks gyvenimas verda jos viduje, ar būna pykčių, barnių ir nesutarimų. Visi lyg sutarę tą gyvenimą apibūdino šiais žodžiais: aistros, emocijos, apkalbos ir intrigos. Anot aktorių, būna visko, tačiau vis vien jie jaučiasi lyg viena didelė šeima.

Kaskart kažkas nauja

„Kiekvienas spektaklis jau yra kaip naujas įvykis, – teigė viena iš trupės aktorių Svetlana. – Kaskart bevaidindami mes patiriame kažką nauja, nutinka netikėtų, įdomių dalykų. Paskui pasakojame apie tai kitiems, be abejo, kad tai žavi“.

Paklausus, kokie gi tie kurioziški dalykai nutinka spektaklių metu, trupės nariai ėmė vardinti nuo pačių skaudžiausių iki pačių kvailiausių. Būta ir tokių dalykų, kai aktoriai tiesiog pamiršo vieną iš spektaklio dalių, arba jo metu padarė tai, ko pagal scenarijų būti neturėjo.

Teatras dažniausiai užima daug studentų laiko. Taigi, kas svarbiau: teatras ar mokslai? Į šį klausimą nė nemirktelėjęs atsakymą pateikė Mantas. Vaikinas šypsodamasis atsakė: „Aišku, kad teatras. Po šios sesijos mane netgi gali išmesti iš studijų, tačiau vis vien teatras yra svarbiau“.

Kolegos žodžiams pritarė ir Kristina, kurios nuomone, tik teatre žmogus gali būti savimi. „Manyčiau, kad mes niekur kitur negalime būti savimi, taip atsiskleisti, kaip teatre“.

Apdovanojimai nėra prioritetas

Kinetinė trupė pasirodymus rengia ne tik Vilniaus universitete ar gastrolių per Lietuvą metu, tačiau yra dalyvavusi ne viename užsienio festivalyje. Trupės nariams teko pabuvoti Ispanijoje, Kolumbijoje ar Danijoje rengiamose fiestose.

Nepaisant daugybės iškovotų apdovanojimų, ne pirmus metus trupėje vaidinantis Rokas teigė, kad tai tėra antrarūšis dalykas. Anot vaikino, svarbiausia yra dalyvauti, būti tų švenčių dalimi. „Laimėjimų kaip ir nėra. Tiesiog dalyvaujame, o apdovanojimai tėra balto popieriaus lapai. Teatras juk nėra kažkoks laimėjimas, tai tiesiog vieta, kurioje gali realizuoti save. Pats vaidinimas yra tikras „tūsas“.

Paklausti, kokie yra ateities planai, aktoriai atrėžė, kad jie nieko neplanuoja, o tiesiog gyvena šia diena. „Mes tiesiog improvizuojame, viskas vyksta impulsyviai. Kas bus – tas,“ – teigė Kristina.

Spektaklio koncepcija – judesys ir šokis

Andrius Pulkauninkas yra tas žmogus, kuris bando sutramdyti Kinetinės trupės aktorius. Anot vadovo, studentų teatras yra įdomus tuo, kad kiekvienais metais kinta aktoriai. „Kasmet yra skirtingos kartos, o jos turi tam tikrą specifiką, – teigė A. Pulkauninkas. – Vieni studentai yra stipresni, sugebantys daugiau, kiti – truputį silpnesni“.

Trupės vadovas paaiškino, kuo jų spektakliai skiriasi nuo klasikinio teatro. „Mes praktiškai nenaudojame teksto. Visą spektaklių koncepciją grindžiame judesiu, šokiu“. A. Pulkauninko nuomone, būtent todėl šis teatras ir yra įdomus.

„Žmonės juk ir eina į teatrą todėl, kad čia gali realizuoti save,“ – į klausimą, kaip sekasi suvaldyti tiek aktorių, atsakė vadovas. Jis mano, kad teatras yra ypatingas tuo, kad čia tu gali elgtis taip, kaip niekada neišdrįstum elgtis realiame gyvenime.

Patalpinta: Rašiniai