Rimvydas Valatka – žurnalistas, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų, į Aukščiausiąją Tarybą pateko, kaip pats sako: „ Ir atsitiktinai, ir neatsitiktinai“. Dėl nežinomybės ir baimės Atkuriamajame Seime atsitiktinių žmonių buvo mažai. Reikėjo atsidavimo ir motyvacijos: „Esu gimęs Sibire, jei sudėtume mano giminės ten praleistus metus susidarytų antras Lietuvos tūkstantmetis, todėl jaučiau pareigą sugrąžinti žmonėms tai, ką iš jų kažkada pavogė“. Pakviestas Lietuvos sąjūdžio, iš 19 tūkst. Palangos miestelio gyventojų gavęs 7,5 tūkst. balsų, R. Valatka buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą.

Kokių idėjų paskatinti pasirašėte Nepriklausomybės atstatymo aktą? Ar nebuvo baisu?

Tuomet man buvo vos trisdešimt treji. Tai amžius, kai žmogus baimę suvokia kiek kitaip. Be abejo tam tikra baimė buvo. Neseniai Mečys Laurinkus savo tekste prisiminė pokalbį su dabar jau mirusiu profesoriumi Kazimieru Antanavičiumi. Pastarasis pasakė: „Pagaliau mes tai padarėme, nors trumpam“. Panašios nuostatos buvo pas visus. Mes turėjome absoliutų tautos mandatą skelbti nepriklausomybę ir kuo greičiau. O kaip bus paskui, variantų galėjo būti įvairių: jei būtų trigubai pakilusios naftos kainos, imperija kurį laiką dar būtų galėjusi laikytis.

Buvo labai geras metas, potyriai tokie, kokių joks dabartinis Seimo narys nebepatirs. Jie ateina į rutiną, o mes atėjome sunaikinti seną rutiną ir sukurti naują. Aš pirmą kartą buvau tame pastate (red. Seime), iki tol nebuvau lankęsis Aukščiausioje Taryboje, nežinojau iš kur popieriaus gauti.

Kas dėjosi širdyje po akto paskelbimo?

Tokia euforija, kuri trunka truputį ilgiau nei kita. Šita euforija salėje buvo su pratęsimu, kaip pasiekta aukščiausia nata, ir joje laikomas balsas kažkas panašaus į tai. Žinoma paskui, išėjus, kyla mintis, jog niekas nepasikeitė, jog reikės kovoti, reikės laimės, kad tai, kas parašyta popieriuje taptų kūnu.

Su kokiais sunkumais susidūrė Lietuva, paskelbusi Nepriklausomybės atkūrimą?

Pasirašius Aktą, prieš Velykas, Sovietų Sąjunga paskelbė ekonominę blokadą. Mus norėjo parklupdyti, bet išmokė gyventi. Atsirado suvokimas, kad laisvė be ekonominės laisvės neįmanoma. Nuo planinės reikėjo pereiti prie rinkos ekonomikos, prie privačios nuosavybės. Be abejo tai buvo vienas sudėtingiausių dalykų. Privatizacija buvo neskaidri, aukcionai tebuvo formalumas. Iki jų buvo sutarta kas bus nugalėtojas, nustatyta kokia suma atiteks valstybei, ir kiek pasiims tretieji asmenys.

Pradėjo sparčiai kilti naftos ir dujų kainos. Degalų nebuvo, pradėjo žlugti gamyklos. Ypač liūdnas laikas buvo 1992 m. metų ruduo ir žiema, kaip tik vyko rinkimai. Šalta, degalų nėra, tada žmones apėmė panika.

Prisidėjęs prie savo šalies Nepriklausomybės atgavimo kaip žiūrite į tas valstybes, kurios šiuo metu siekia laisvės?

Laisvė nuo pat mažumės man buvo labai svarbus veiksnys. Niekada nebūsiu vakarietiškai politkorektiškas, kai kalbama apie Tibetą. Aš esu ir visada būsiu Tibeto, o ne Kinijos pusėje. Į aiškinimus, kad Kinija yra didelė, gamina daug prekių, kad su ja reikia draugauti atsakau – draugaukime. Bet ant kokių pamatų mes statome draugystę? Statykime ant pamatinių vertybių: asmens ir tautos laisvių, kurios yra aukščiau prekių gerumo ir gausos.

Aš niekada nesuprasiu, kodėl Prezidentė kviečia Lukašenką atvykti į mano valstybės dvidešimtmetį. Prezidentė, kuri nė pirštu neprisidėjo prie Nepriklausomybės, kuri buvo kitoje barikadų pusėje. Ir ji kviečia Lukašenką, kurio įsakymu buvo žudomi žmonės, Prezidentą šalies, kurioje nėra laisvų rinkimų, kurioje slepiami sausio 13 perversmo dalyviai, žmonių žudikai.

Aš visada būsiu siekiančių laisvės pusėje. Negalima apeliuoti į vertybinius dalykus tol, kol reikia paramos, o iškovojus laisvę juos pamiršti.

Kaip vertinate žmones, kurie esant sunkmečiui su nostalgija prisimena sovietmetį? Esą tada nebuvo bedarbystės ir nusikalstamumo problemų.

Kai Dievas iš žmogaus atima protą su juo neįmanoma nei ginčytis, nei kalbėtis. Tokiems žmonėms galiu pasakyti: pradurkite su yla premjero automobilio padangas, pasodins į kalėjimą ir turėsite tokias pat sąlygas, kaip Sovietų Sąjungoje. Sėsite į kalėjimą, tris kartus gausite valgyti, dirbti iš esmės nereikės.

Argumentai, kad nebuvo nusikalstamumo yra melas. Tiesiog žiniasklaidoje nebuvo pranešama apie nusikaltėlius.

Ar darbu galima laikyti 62 rublių mokytojo algą? Ir net jei profesorius gaudavo 450 rublių, ką už tuos pinigus buvo galima nusipirkti? Batų nėra, dešros nėra, nieko nėra. Geriau gyveno tie, kurie dirbo gamyklose, kur buvo galima kažką pavogti ir mainytis su kito fabriko vagimis. Nežinau ar vogdamas žmogus gali būti laimingas. Nemaža dalis tų vagių nelabai norėjo pasikeitimų. Sąjūdis yra inteligentijos produktas. Tų, kurie neturėjo, ko vogti.

Toje sistemoje žmogui, kuris norėjo dirbti ir turėjo gabumų nebuvo jokių šansų kažko pasiekti. Šiais laikais turint noro ir sugebėjimų galima kilti karjeros laiptais, o tada nepartiniams ir gimusiems Sibire karjeros laiptelis pasibaigdavo ties antru. Nelaisvėje nebuvo jokios atsakomybės, kažkas kitas buvo atsakingas už tavo gyvenimą, vaikų auklėjimą. Mozė ne be reikalo keturiasdešimt metų vedžiojo tautą po dykumą teigdamas, kad turi išmirti karta, kuri prisiminė gyvenimą nelaisvėje, nes tokioje santvarkoje gauti įgūdžiai netinka gyvenimui nepriklausomybėje.

2007 m. kovo 11 – ąją, savo kalboje prezidentas Valdas Adamkus sakė, kad Nepriklausomybės atkūrimo akte esmingai sutapo politikų, signatarų ir visos tautos valia. Kodėl vis dažiau tautos ir politikų požiūriai į tam tikrus dalykus išsiskiria? Kodėl visuomenė reiškia nepasitikėjimą savo išrinktaisiais?

Laisvės privalumas tas, kad kiekvienas individas gali turėti savo tikslą, kuris nebūtinai sutampa su bendruomenės ir valstybės tikslu. Mūsų pastatyta valstybė yra tarsi indas, kurį reikia užpildyti kažkokiu turiniu. Natūralu, kad kiekvienas tai daro atskirai, todėl ir atsiranda skirtingi interesai.

Neigiamas lietuvių bruožas yra negebėjimas džiaugtis kito žmogaus laimėjimais. Nesuvokimas, kad jeigu kitam gerai tai ir aplinkiniams gali būti gerai. Mes esame krikščioniška šalis, krikščionybėje pagrindinis postulatas yra: „Mylėk savo artimą, kaip pats save“. Būtent šio postulato labiausiai ir nesilaikome. Mes nekenčiame savo artimo, panašiai kaip patys savęs, nes nemeilė sau yra nemeilė kitam. Kai esame įsimylėję gyvenimas gražus savaime, kai meilės nebelieka, viskas pasidaro juoda, tada tą tuštumą reikia kažkuo užpildyti. Kuo? Pinigais, galimybe kažką gauti, turėti namą, mašiną. Tačiau bėgant metams laimingais netampame. Vadinasi laimė yra kažkas kitas. Laimė yra mylėti ir būti mylimam. Tai yra menas.

Lengviausia yra ką nors apkaltinti. Jei žmogus per televiziją pamato, kad Seimo nariai turi kanceliarinių išlaidų, o jis jų neturi ir pradeda rėkti. Apklausos rodo, lietuvių požiūrį į korupciją: į klausimą ar korupcija yra blogai, daugelis atsako teigiamai, o į paklausti kaip elgtųsi būdami to valdininko vietoje 46 proc. atsako – imčiau. Vadinasi, žmones piktina ne korupcijos ir negražaus politinio elgesio faktas, o tai, kad ne jie yra toje pozicijoje. Žmonės yra paprasti ir gyvenimas yra paprastas, tačiau teisinant savo neaktyvumą lengviausia kaltę suversti kam nors kitam.

Mąstančioje ir skaitančioje visuomenėje žmogus kaltės pirmiausia ieško savyje, laisvas žmogus pirmiausia kelia reikalavimus sau, o ne kitiems. Mes kaip bendruomenė esame dar vaiko stadijoje.

Kaip vertinate šalies Prezidentės išreikštas abejones dėl to ar verta sunkmečiu išleisti milijoną litų signatarų apdovanojimams?

Žmonių įvertinimas negali būti siejamas su pinigais. Tai rodo tik tiek, kad Prezidentės vertybių skalėje pinigai yra pirmoje vietoje. Pirmiausia, tie ordinai nekainuoja milijono. Antra, Latvijos ir Estijos, kurios neskelbė nepriklausomybės, o gavo ją iširus Sovietų Sąjungai, visi Aukščiausiųjų Tarybų nariai yra apdovanoti aukščiausiais valstybiniais ordinais. Man to nereikia. Man geležėlė nėra taip svarbu, bet man nepatinka, kad žmogus kuris nė mažuoju piršteliu neprisidėjo prie valstybės atkūrimo leidžia sau taip arogantiškai svarstyti apie tuos, kurie rizikavo savo gyvybėmis ir savo šeimų gerovėmis. Mane Prezidentė įžeidė. Galvokime taip, ar Latvija ir Estija buvo ledlaužis Sovietų Sąjungoje ar Lietuva? Ko gero visi atsakys, kad Lietuva. Tai kodėl Latvija ir Estija tuos žmones apdovanojo, o Lietuvoje sako – milijonas kainuos? Liūdna, kai mano valstybėje Prezidentas šneka, kaip turguje prekiaujanti pikta močiutė iš kaimo.

Ką jums kaip žurnalistui davė Nepriklausomybės Aktas?

Kai aš 1990 m. atėjau į Aukščiausiąją Tarybą, mes jau buvome išsikovoję žodžio, spaudos ir kitokias laisves, bet buvo aišku, kad jei valstybė liks Sovietų Sąjungoje, tik laiko klausimas kada mes jas prarasime. Nepriklausoma Lietuva atstatydama valstybę užtvirtino tas laisves, o konstitucija įtvirtino. Trumpai tariant, žurnalistų, kurių į Aukščiausiąją Tarybą pateko nemažai, siekiai 100 proc. sutapo su valstybės laisvės siekiais.

Susiję