Pavasario šokių aikštelėje – įvairiaspalvis lindihopas
Šokėjų poros improvizacija skambant džiazo ar svingo melodijoms – tai lindihopas. Beveik prieš dešimt metų Lietuvą pasiekęs šokis sparčiai populiarėja tarp jaunimo: buriasi šokio entuziastų, save vadinančių lindihoperiais, bendruomenės, kuriasi šokio mokyklos, organizuojami šokių vakarai, festivaliai. Lindihopą šokantiems vaikinams ir merginoms tai yra margas veržlumo, gyvybingumo ir geros nuotaikos šokis.
Juodai balta terapija
„Šokyje labai daug spalvų, nes jis yra įvairiapusis. Tačiau man lindihopas asocijuojasi su nespalvotu kinu, nes dažnai žiūriu pirmuosius šokių įrašus, kurie yra juodai balti“, – sakė Martynas Stonys.
Vienas „Hoppers’ dance studio“ įkūrėjų M.Stonys lindihopą vadina paprastu ir natūraliu šokiu, kurį stebėti nėra gražu, tačiau šokti gera: „Lindihopas atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose Didžiosios depresijos metais. Tada žmonės eidavo šokti tikėdamiesi pamiršti rūpesčius. Dabar žmonės lankosi vakarėliuose kamuojami problemų ir tik šokdami jie gali atsipalaiduoti, nes visas dėmesys yra sutelkiamas į tą momentą, kuriame esi.“
Lindihopo virusu M. Stonys užsikrėtė prieš šešerius metus, kai atvykęs studijuoti į Vilnių pabandė šokti laisvą šokį. Dabar jis veda lindihopo pamokas ir sako, kad mokantis svarbiausia būti kantriam: „Kas gali vaikščioti, tas gali ir šokti. Vadinasi, tai sugeba kiekvienas. Pasitaiko, kad žmonės negirdi ritmo, muzikos, tačiau jei sąžiningai lanko pamokas ir stengiasi, anksčiau ar vėliau pradeda valdyti kūną.“
Geltonasis gyvenimo šokis
„Jei nori šokti lindihopą, turi jausti svingo dvasią. Čia nėra mintinai išmoktų ir mechaniškai sušoktų kombinacijų. Tai šviesus ir linksmas šokis, duodantis valią fantazijai“, – sakė Dovilė Barauskaitė.
Beveik metus lindihopą šokanti D. Barauskaitė juo susidomėjo prieš porą metų, pamačiusi šokančią draugę: „Tai buvo be galo smagus ir nematytas šokis. Praėjo metai, o jis vis neišėjo man iš galvos, tad pradėjau labiau juo domėtis. Galiausiai pati užsinorėjau išmokti.“ Vilniaus universitete ekonomiką studijuojanti antrakursė pabrėžė, kad lindihopas yra bendravimas, tad labai svarbu išmokti klausyti ir suprasti partnerį, o tą padaryti yra labai sunku.
„Lindihoperių bendruomenė nėra maža – joje daug įdomių ir nuoširdžių žmonių. Jie savo veiklos nereklamuoja, tačiau ir nesislapsto – atšilus orams šoka senamiesčio gatvėse“, – sakė D. Barauskaitė.
Tamsiai mėlynas prisiminimas
„Lindihopas man asocijuojasi su laisve“, – sakė prieš tris metus šokusi Vilniaus universitete žurnalistiką studijuojanti Liūnė Naujikaitė. Šokį-kovą kapuero, baletą, šiuolaikinius, pramoginius šokius lankiusią merginą lindihopas sužavėjo išskirtinumu: „Daugelį taisyklių, galiojančių klasikiniuose šokiuose, šokant lindihopą, reikia pamiršti. Nebūtina mintyse skaičiuoti ritmo, nuolat galvoti apie laikyseną. Svarbiausia aklai pasitikėti partneriu – net nenutuoki, kaip jis gali pasielgti po sekundės.“
Lindihopo populiarumą, anot L. Naujikaitės, lėmė populiarėjanti retro kultūra: „Šis šokis tarsi alternatyva dabartinei rihanų ritmo valdomai šokių aikštelės kultūrai. Tai labai jaunatviškas, taisyklių nevaržomas šokis, pagal labai smagią muziką.“
Šachmatinis bendravimas
Mykolui Baranauskui, Vilniaus universiteto informatikos studentui, lindihopas – būdas atsipalaiduoti: „Man tai tarsi išėjimas iš kasdieninės rutinos. Šiame šokyje nėra dirbtinių judesių, viskas atsiranda iš paprasto ėjimo. Tai labai natūralus šokis. Puikus laiko praleidimo būdas.“
„Man labai patinka lindihopo muzika – sinkopinis svingo ritmas. Galbūt dėl šios geros, tikros muzikos žmonės dažniau renkasi lindihopą“, – sakė M. Baranauskas. Pasak jo, šokyje nėra nieko sudėtingo, tik reikia išmokti bendrauti su partneriu.
Prieš tris mėnesius į šokio aikštelę sugrįžęs M. Baranauskas sako, jog lindihopo spalvos turėtų būti juoda ir balta, nes tai – nespalvotas retro šokis.