Prisiminkime į didžiąją laisvės dieną: 1990 metai, kovo 11-oji. 22 valandos, 44 minutės. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis skaito nepriklausomybės atstatymo aktą. Ką tuo metu jaučiate?

Nuo mažų dienų žinojau, kad didžiausia laimė – galimybė atlikti žygdarbį. Gal net žūti idealų vardan arba gelbstint į nelaimę patekusį žmogų. Kovo 11-ąją, kylant trispalvei, kuri uždengė sovietinį herbą Aukščiausios Tarybos salėje, negalėjau patikėti, jog vaikystės svajonės pildosi ir kad būtent ši akimirka keičia istorijos eigą, o man likimas suteikė laimę prie to prisiliesti.

Kurie žodžiai Jums buvo svarbiausi Nepriklausomybės akto tekste?

Aš ne teisininkė, todėl neatsimenu nepriklausomybės Akto teksto. Laisvė – į šį žodį tilpo viskas. Ir dabar jis yra svarbiausias ir politikoje, ir buityje, ir būtyje.

Šeši asmenys susilaikė balsuojant dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Kaip vertinate jų poelgį?

Jei skaitytumėte balsavusiųjų mintis, pamatytumėte, kad iš tiesų buvo trys grupės – už, prieš ir susilaikantys. Bijodami žmonių reakcijos, tie, kurie iš tiesų nebuvo už, balsavo nenuoširdžiai. Vieni, grieždami dantimis balsavo už, kiti – nemažiau nuoširdžiai susilaikė. Laimėjo visi – tauta net nepajuto, kad ne visi jos išrinktieji yra bebaimiai laisvės kariai.

Kaip Lietuvos žmonės sutiko Nepriklausomybę?

Lietuvos žmonės, kaip ir jų rinkti deputatai Aukščiausioje Taryboje, laisvę sutiko įvairiai – vieni su džiaugsmo ašara akyse, kiti išsigandę, treti – su rusišku keiksmažodžiu lūpose.

Kas būtų, jei kovo 11-osios nebūtų buvę?

Ko neturi būti, tas ir neįvyksta, o kas įvyksta, vadinasi, yra neišvengiama.

Yra žmonių, kurie sako, jog prie sovietų gyventi buvo geriau. Ką tokiems žmonėms atsakytumėte?

Į laisvę iš narvo paleista kanarėlė dažniausiai žūva. Ilgai kalintas laisvas žmogus praranda sugebėjimą savarankiškai kurti gyvenimą, todėl narvas atrodo saugi, nors ir vargana buveinė.

Kokią tėvynę Jūs matote po 20-ies metų? Ar žmonių patriotiškumo jausmas neišblėsęs?

Idealai ir patriotizmas prisipildė sąmoningo turinio. Neabejoju, kad dabar žymiai daugiau žmonių atvirai stotų ginti tėvynės. O laisvėje gimęs jaunimėlis ir neklausia savęs ar jie yra patriotai. Savaime aišku – jie lietuviai, jie yra už Lietuvą.

Ar galima teigti, kad visi Lietuvos žmonės, stoję į nelygią kovą su sovietais, yra didvyriai?

Didvyriai yra tie, kurie 1991 metų sausio 13-ąją išėjo prie svarbių valstybei objektų ir gynė juos, negailėdami savo kraujo ir gyvybių.

Kaip vertinate Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą į Kovo 11-osios minėjimą pakviesti Aleksandrą Lukašenką?

Prezidentės pozicija ir politinė drąsa yra verta pagarbos. Ypatingai todėl, kad antivalstybiškai nusiteikusi, dažnai prorusiška spauda kaltins ją pataikavimu diktatūrai.

Pabaigai Juozo Erlicko eilėraštis proza „Sveikata“: Lietuva brangesnė už sveikatą, sakė poetas. Jis buvo jaunas, sveikas ir nelietuvis. Ir – kada tai buvo! Galvoju: kažin ką sakytų šiandien, jei neturėtų sveikatos, o gyventų Lietuvoj?“ Ką galėtumėte atsakyti J. Erlickui?

Juozas Erlickas irgi nori valgyti, todėl rašo tai, kas daugumai ausį glosto. O štai Adomas Mickevičius, kuris jausmą Lietuvai lygino su jausmu žmogaus, kuris tik sveikatą praradęs suvokia jos reikšmę, mylėtų Lietuvą ir šiandien. Juk meilė – tai sielos savybė, o ne savanaudiško ir godaus proto sugebėjimas.

Susiję