„Blic“ interviu: puikiu žurnalistu gali būti ir nebaigęs žurnalistikos

MrGilles (Flickr) nuotrauka

Violeta Ligeikienė LNK televizijos žinių tarnyboje pradėjo dirbti seniai – prieš daugiau nei dešimt metų. Žurnalistė pasakoja, kad per tiek metų daug kas keitėsi, tačiau svarbiausia išliko – turėti savo „spalvą“, savitu žurnalistu privalai išlikti bet kokiomis sąlygomis.

– Ar pati apie žurnalistės darbą svajojai kaip apie gyvenimo tikslą?

– Oi, tikrai ne! Kažkada seniai seniai baigiau tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto lietuvių literatūros ir režisūros studijas. Ar tai bent kažkuo susiję su žurnalistika? Nemanau, tačiau, kaip pats matai, jau daugybę metų esu žurnalistė. Baigusi studijas tapau raštinga, šiek tiek apsiskaičiusi ir įgijusi teatro meno žinių, kas man pradžioje leido dirbti aktore teatre „Menas“.

LNK Žinių tarnyboje pradėjau dirbti prieš daugiau kaip 10 metų. Tuo metu man tai buvo tarsi avantiūra, kuri tapo kasdienybe. Prisipažinsiu, tai priėmiau kaip išbandymą. Anksčiau apie televiziją net negalvodavau. Dabar tai yra mano gyvenimas, kuriuo, manau, tiek savo vadovams, tiek kolegoms ir žiūrovams sugebėjau įrodyti, kad žurnalistu gali būti ir žurnalistikos studijų nebaigęs žmogus. Man žurnalistika – erdvė kūrybai, naujai patirčiai, žinioms ir pašaukimas.

– Tačiau kodėl būtent Žinių tarnyba, o ne kokia pop stiliaus laida, kuri visuomet reitingų viršūnėse?

– Tai elementaru. Žinios – ta vieta, kur nėra monotonijos. Čia nuolat turi ieškoti, domėtis ir kasdien paruošti vis kitokį siužetą. Pop stiliaus laidose per savaitę turi paruošti vieną reportažą. Man patinka nuolat būti veiksme ir domėtis tuo, kas vyksta šalyje ar mano krašte. Man įdomu žiūrėti Žinias tik tada, kai žinia yra perteikiama koncentruotai ir aiškiai, o reportažas tampa kūriniu, turinčiu pradžią, kuri „prirakina“ žiūrovą, vystimąsi ir kulminaciją pabaigoje. Štai kaip praverčia teatro meno žinios!

– Papasakok trumpą reportažo rengimo istoriją.

– Kadangi dirbu ne centriniame LNK Žinių tarnybos biure, tad temų dažniausiai ieškausi pati, tačiau kartais gaunu ir pasiūlymus iš prodiuserio ar tarnybos vadovo. Tuomet pradedu ieškoti informacijos, važiuojame į filmavimo vietą, kalbiname pašnekovus. Dažnai koks netikėtas, nerežisuotas vaizdas tampa reportažo atspirties tašku. Tai mane labai džiugina, nes tik tuomet visas darbas būna netradicinis ir įdomus. Beje, būsimą siužetą visuomet aptariu su kolega operatoriumi, filmavimo vietoje siūlau kai kuriuos sprendimus.

Neslėpsiu – esu žurnalistė su pretenzijomis. Atsitinka, kad operatoriaus darbas mano akimis atrodo ne itin vykęs. Tuomet mes kai ką perfilmuojame, kol galiausiai bendras rezultatas mus abu tenkina. Iššifravusi medžiagą, parašiusi siužetą, jį įgarsinu ir viską išsiunčiu į sostinę, kur jis paleidžiamas į eterį.

– Kas tau svarbiausia tavo darbe?

– Esu iš tų žmonių, kurie siekia įsiklausyti, gerbti pašnekovą ir jo privatumą. Mano nuostata: išlikti žmogumi ir dirbti taip, kad bet kada galėtum grįžti pas pašnekovą ir jam be jokios gėdos, graužaties pažvelgti į akis. Esu tikra, kad žurnalisto darbe tavimi turi tikėti, pasitikėti. Važinėjant po apskritis, rajonus ar einant pas bet kokį pašnekovą tik pasitikėjimu plečiasi ryšiai, informacijos šaltiniai, be kurių nė žingsnio.

– Ar žurnalisto darbe reikalinga kritika?

– Žinai, su metais auga savikritika, todėl man tikrai reikalinga kritika! Kalbant rimtai, darbas televizijoje yra kūryba, kuri turi nepavargti, tobulėti. Nesu profesionali žurnalistė, todėl negaliu savo darbo lyginti su kitais. Tačiau manau, kad žurnalistui, dirbančiam Žinių tarnyboje, reikalingas savitas stilius, savitas žvilgsnis, savita kalba. Juk šiandienos televizijos žinios pakankamai standartizuotos, sutinki?

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos